Geradarės širdis padalyta tarp Norvegijos ir Lietuvos

Norvegijos ir Lietuvos Rotary klubų bendradarbiavimo komiteto pirmininkės Edrund Olaisen vardas gerai žinomas Lietuvoje ir ypač – Panevėžio krašte.

Jau keturiasdešimtą kartą mūsų šalyje viešėjusiai filantropei pastarasis vizitas buvo neeilinis – vasario 16-ąją vykusiame Panevėžio rajono savivaldybės tarybos iškilmingame posėdyje, skirtame paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, garbingai viešniai įteiktos Panevėžio rajono garbės piliečio regalijos. Šis titulas Edrund Olaisen suteiktas už išskirtinius nuopelnus Panevėžio rajono žmonėms.

Atvykusi į Garbės piliečio vardo suteikimo iškilmes viešnia sutiko papasakoti apie savo gyvenimo kelią ir įkvepiančią veiklą.

– Jūsų iniciatyva įkurtų Norvegijos ir Lietuvos Rotary klubų bendradarbiavimo komitetų tikslas – stiprinti Lietuvos ir Norvegijos, kitų Skandinavijos valstybių ryšius, teikti įvairiapusę paramą vaikų globos įstaigoms, socialinės atskirties žmonėms, skatinti tolerancijos ir demokratijos principus. Kas jus įkvėpė šiai kilniai veiklai, kur šio kelio pradžia? Kokioje augote šeimoje, iš kur tas noras dalytis, tarnauti, ištiesti pagalbos ranką vargstantiesiems?

– Gimiau neturtingoje, bet labai draugiškoje šeimoje. Buvome šeši vaikai, vyriausias brolis mirė prieš man gimstant. Tėvai mums davė labai daug meilės. visi buvome vieningi kaip kumštis, nuo mažens pratinti viskuo dalytis. Neatsimenu pietų, kuriuos būtume valgę vieni – namai visada buvo atviri draugams, kaimynams, giminaičiams, pilni svečių. Buvo daug bendravimo, pokalbių, muzikos, dainų.
Pamenu, mama, jau būdama 85 metų, kepdavo pyragus ir pasiramsčiuodama vaikštyne nešdavo juos alkstantiesiems. Mūsų namuose rinkdavosi įvairių žmonių. Šeimoje buvo paprotys kiekvieną atvykusįjį į svečius apkabinti, priglausti. Parodyti švelnumą per fizinį kontaktą mums buvo įprasta, taip išreiškėme meilę, dėmesį. Kiekvienam buvo rodoma pagarba. Visada buvome tolerantiški. Šeimos narių pažiūros buvo skirtingos, tačiau dėl to nekildavo priešprieša, mokėjome derinti nuomones, jas gerbti, laisvai reikšti savo mintis.

Mes niekada neturėjome daug pinigų, bet jaučiuosi užaugusi pačioje turtingiausioje šeimoje. Gavau viską, kas man buvo reikalinga ir svarbu. Be to, nuo pat vaikystės buvau labai savarankiška. Šeimoje buvau vidurinis vaikas šeimoje, nepriklausiau nei vyriausiesiems, nei mažyliams, tad daug sprendimų turėjau priimti savarankiškai.

Prisimenu vieną itin į atmintį įstrigusi vaikystės įvykį. Norvegija prieškariu buvo labai skurdi ir neturtinga šalis, Amerikos ir Švedijos Raudonasis Kryžius mums atsiųsdavo labdaros. Buvau ketverių, kai kartą su sese ir mes nuėjome pasiimti drabužių siuntos. Aš gavau minkštą baltą šaliką – tokį švelnų kaip iš stebuklų šalies. Apsivyniojusi kaklą pasijutau labai laiminga. Širdį užliejo begalinis dėkingumas, ir tada sau pasižadėjau: kai užaugsiu, ir aš būtinai kam nors taip dovanosiu gėrį…

– Šį pažadą išpildėte su kaupu. Per jūsų inicijuotą Norvegijos ir Panevėžio krašto Rotary klubų bei Panevėžio rajono savivaldybės įgyvendinamą ir 16 metų besitęsiantį projektą, skirtą mažinti socialinę atskirtį, parama suteikta daugiau kaip 1 tūkst. 100 Panevėžio krašto šeimų. Labdarą teikiate rajono vaikų globos namams, socialinėms įstaigoms.

– Išsipildė mano svajonė padėti žmonėms. Tai – ne mano vienos nuopelnas. Man labai padeda vyras Janas. Mes abu šiam darbui skyrėme daug laiko ir jėgų, kartu pradėjome šią veiklą ir jai vadovaujame. Bet vieni nebūtume tiek pasiekę, tik kartu su didele pagalbininkų bendražygių komanda galime daug nuveikti. Mūsų tikslas į šią veiklą įtraukti kuo daugiau geros valios žmonių, Rotary klubų narių. Mes tik kaip sniego valytuvas – kažkas turi nustumti pusnies kalną ir išlaisvinti kelią. O tada pakviesti juo eiti kuo daugiau žmonių, kad pasiektume rezultatą. Pirmąkart pas jus atvykome keturiese, o praėjusį rudenį mūsų buvo jau 40.

Šių žmonių dėka surenkame viską, ko reikia socialinę atskirtį patiriantiems žmonėms, – baldų, virtuvės įrangos, buitinės technikos, kompensacinės įrangos neįgaliesiems, vaikams žaislų. Išvien dirbame visi – norvegai, lietuviai, Rotary klubai, Savivaldybės vadovai, socialiniai darbuotojai. Be jų pagalbos tiek daug nebūtume padarę. Keletą kartų buvome atvykę ir su savo vaikais bei anūkais – jie norėjo patys pamatyti, kodėl tėvų taip dažnai nebūna namuose. Kai anūkas buvo mažas, o aš rinkdavau į dėžes labdarai jo žaislus, sulaukdavau ir nepasitenkinimo: „Čia mano, kodėl juos išveši?“ Bet kai atvažiavo su mumis į Lietuvą ir pamatė, kam jo žaislai atitenka, viskas pasikeitė. Nuo to laiko baigėsi visi priekaištai.

– Ar prisimenate pirmąjį savo vizitą Panevėžio rajone?

– Prisimenu kaip šiandien. Tai buvo 2001-ieji, lankėmės vaikų globos namuose Linkaučiuose. Prisimenu mažą berniuką Arną, jo skaudžią likimo istoriją. Šeimoje meilės negavęs vaikas glaustėsi prie mūsų, norėjo dėmesio, šilumos. Panašiai elgėsi ir kiti vaikai. Patys esame tėvai ir žinome, kaip jiems svarbu būti pamyluotiems ir priglaustiems, pasodintiems ant kelių, išklausytiems ir paguostiems.
Apžiūrėjome patalpas, kalbėjomės su direktore apie gyvenimą, rūpesčius, problemas. Prisimenu jos liūdnas akis, kai pasakė, kad čia lankosi daug svečių iš viso pasaulio, išklauso, pritaria, kad reikia padėti, bet išvyksta ir daugiau nebegrįžta. Tada tvirtai pažadėjau, kad mes tikrai sugrįšime.
Po trijų mėnesių vėl buvau čia su užrašų knygute. Pasidariau sąrašą daiktų, kurių reikia globos namams. Jis buvo netrumpas, laiko daug neturėjome, teko skubiai imtis darbų.

– Kodėl šiai misijai pasirinkote mūsų kraštą?

– Jaunystėje dirbome laivuose, aš buvau telegrafistė. Su vyru esame apkeliavę visą pasaulį, visose šalyse turime draugų, juos lankome ir pasikviečiame į svečius. Pastaruosius dvidešimt metų šeimos kelionės susijusios tik su Rotary klubo veikla. Keliaujame daug kur, bet dažniausiai ir ilgiausia būname Lietuvoje. Žinote kodėl? Nes čia gyvena labai svetingi ir nuoširdūs žmonės, pas jus negalima nesugrįžti.

– Jūsų kilni veikla Lietuvoje labai vertinama. 2009 m. buvote apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, 2016 m. – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“, dabar pasipuošėte Panevėžio rajono garbės piliečio regalijomis. Kaip vertinate šiuos apdovanojimus?

– Man visada lengviau duoti, nei imti, nejaučiu poreikio būti įvertinta. Tačiau tie apdovanojimai man labai svarbūs. Tai yra patvirtinimas, kad atlieku teisingą ir reikalingą darbą. Vadinasi, žmonėms to reikia ir jie tai vertina. Nežinau, kas yra Garbės pilietis, dar pasiaiškinsiu (juokiasi), bet nuo šiol jaučiuosi Panevėžio rajono piliete ir tuo labai didžiuojuosi. Esu sujaudinta tokio gražaus pagerbimo. Grįšiu į Norvegiją, bet mano širdies dalis visada liks jūsų šalyje.

Prisiminiau dar vieną susijusį nutikimą. Per vieną mūsų viešnagę Panevėžio rajone vaikščiojau po turgų. Prie manęs priėjo moteris ir pradėjo kažką kalbėti. Pažinau ją, prisiminiau, kad esame jai vežę labdarą, bet nesupratau, ką ji lietuviškai sako. Prisimenu tik žodžius: „Palaukit palaukit.“ Tai pasakiusi ji dingo ir netrukus sugrįžo su puokštele žibučių. Prisipažinsiu, gyvenime esu gavusi daug gėlių, bet niekada jos manęs taip nedžiugino, kaip ši mėlyna puokštelė, ji man pati mieliausia.

– Ačiū, miela Edrund, už jūsų didelę mylinčią širdį, kurioje telpa ir mūsų mažytė Lietuva su žemdirbišku Panevėžio rajonu, ačiū už tai, kad jums nesvetimi mūsų rūpesčiai, džiaugsmai ir viltys. Iki gražaus susitikimo, brangi Panevėžio rajono garbės piliete.