Naujausios Sauliaus Saladūno fotografijų parodos atidaryme akį traukė ne tik jo darbai, bet ir geltonų rožių gausa. Šios gėlės buvo vakaro kodas ir puikiai derėjo prie nespalvotai įamžintų akimirkų.
S. Saladūno fotografijų parodoje galima pajausti praeities alsavimą, nes akimirkos užfiksuotos prieš kelis dešimtmečius. T.Šiaudinio nuotr.
Fotografijose – nuogas kūnas
Erotiška, provokuojanti ir raminanti – šiais žodžiais susirinkę svečiai apibūdino S. Saldūno parodą „Kūnai“, kuri užbaigė šiais metais vykusį projektą „Istorija objektyve“. Pasak paties autoriaus, kvietimas užbaigti renginių ciklą iš pradžių buvo netikėtas, tačiau jis džiaugėsi galėdamas meno gerbėjus nukelti į praeitį.
„Kai Sigitas Laurinavičius mane įtraukė į šį projektą, iš pradžių buvo šokas. Reikėjo rasti senų, dar nedemonstruotų fotografijų. Norėjau ruošti peizažų seriją, tačiau galiausiai kilo mintis pasirinkti nuogo kūno nuotraukas, nes jos buvo kurtos 1983–1993 metais.
Tais laikais dar nemokėjau kažkaip ypatingai fotografuoti, atlikdavau daug bandymų. Tačiau negaliu sakyti, kad šie darbai yra tik mano nuopelnas. Anksčiau nuotraukas ryškindavome patys, o dabar vienas žmogus turėjo jas atspausdinti, kitas įrėminti, trečias padėti finansiškai… Jau nekalbu apie pačių pozuotojų indėlį. Galutinis darbas yra kelių žmonių nuopelnas. Juodai baltos fotografijos darytos dar juostele, o tas laikotarpis ypatingas, mat tuomet dar buvo gyvas Juozas Miltinis“, – nuotraukų pasirinkimo priežastį atskleidė S. Saldūnas.
Būtent legendinio režisieriaus atminimas ne tik padėjo atrinkti fotografijas, bet ir pasufleravo parodos kodą – geltona rožė. Tai buvo mėgstamiausia maestro gėlė ir jos dovanojimas leidžia pagerbti jo atminimą ir šlovingą teatro istoriją.
Dialogas su žiūrovu
Parodą kuravusio Fotografijos galerijos vedėjo Sigito Laurinavičiaus teigimu, nors nuogumas iš pirmo žvilgsnio gali gluminti, meno pasaulyje tai jokia naujiena.
„Akto fotografija yra gana įprastas dalykas, kad ir kaip tai šiandien atrodo intriguojamai. Saulius šiame žanre nėra pirmtakas. Tačiau tikiu, kad niekas nesuabejos jo profesionalumu ir meistriškumu. Šiandien galime pasidžiaugti įtaigiai, švariai, profesionaliai bei be galo įtaigiai parengtais kūriniais. Pasak paties Sauliaus, fotografijose nieko nereikia ieškoti, nes tai tik kūnai, žaidžiantys šviesoje ir sukuriantys įdomias formas“, – kalbėjo S. Laurinavičius.
Žvelgdamas į nuotraukas galerijos vadovas patarė, kad pirmiausia jose reikia matyti ne kūną ar erotiką, o autoriaus mintis ir išgyvenimus.
„Bet kokia kūno patirtis palieka pėdsaką tiek darbuose, tiek menininko apmąstyme. Vien kūrybos procesas, apmąstymas apie kūną, formas ir estetiką kuria naują santykį. Dabar ant sienų yra eksponuojami ne kūnai, o jų refleksijos. Sauliaus apmąstymai ir tai, ką tuometė technika leido sukurti. Į darbus reikia žvelgti ne kaip į moterų kūnus, o kaip į autoriaus apmąstymus, dialogą su žiūrovu. Būtina pasimėgauti formų plastika, šviesos ir tamsos priešprieša“, – patarė S. Laurinavičius.
Gerai žinomas panevėžietis
Šešiasdešimtmetis savamokslis fotografas yra puikiai žinomas ne tik meno gerbėjams, bet ir visiems panevėžiečiams. 2015 metais jam skirta 900 eurų meno stipendija projektui „Matomas esamas – nematytas Panevėžys“ įgyvendinti.
Tų pačių metų gruodžio mėnesį S. Saladūnas kartu su dar keturiais miestui nusipelniusiais asmenimis dėl savo ilgalaikės kūrybinės veiklos buvo pripažintas Metų panevėžiečiu. Tačiau gimtuoju miestu menininkas neapsiriboja. Jo parodos buvo demonstruojamos ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje, Suomijoje, Rusijoje, Latvijoje bei Norvegijoje. Šiose šalyse S. Saladūas yra pelnęs apdovanojimų už originalius darbus.
Surengęs 12 personalinių parodų ir išleidęs ne vieną meninį leidinį menininkas šiuo metu gyvena Panevėžyje ir yra nuolatinis kultūrinių renginių lankytojas.
Inga DAUKINTYTĖ
Tomo Šiaudinio nuotr.
