Gamtos gija sujungė kartas

Ketvirtos miškininkų kartos atstovė, ekologė ir gamtininkė iš Krekenavos Ugnė Užtupienė šypsosi, kad niekada pernelyg nesureikšminusi šeimą lydinčios miškininkystės tradicijos. Tai – graži jos giminės istorijos detalė, bet ne įpareigojimas.

Vis dėlto gyvenimas senelio, buvusio eigulio, statytame name Ugnei nuolat primena jos šaknis: medžio kvapas, daugybė knygų apie miškus, trofėjai ir senosios miškininkystės reliktai kuria savitą miško pasaulio dvasią.

Panevėžio rajone, vos už kelių kilometrų nuo Krekenavos, gyvenanti Ugnė Užtupienė – dviejų berniukų mama, gamtininkė ir ekologė, kurios kasdienybė sukasi tarp šeimos, namų ir darbo Valstybinių miškų urėdijoje (VMU).

Čia ji koordinuoja „LIFE“ programos projektus, skirtus gamtinėms buveinėms atkurti ir stiprinti.

„Su šeima gyvename užmiestyje, miškų apsuptyje, dar mano senelio, buvusio girininko, pastatytame name. Jame pilna medinių detalių, literatūros apie miškininkystę, medžioklės trofėjų, tad tam tikroje „miškininkiškoje“ auroje būnu ir namuose“, – šypsosi Ugnė.
Tuo metu, kai dėmesio nereikalauja berniukai ir darbai, U. Užtupienė sukasi po namus arba keliauja.

Su vyru mėgsta patys planuoti keliones, tad kasmet, atsižvelgdami į biudžetą, bando iš plataus pasaulio žemėlapio išsirinkti kuo įdomesnes vietas.

Labiausiai Ugnę džiugina, kad gyvena apsupti gamtos ir gali tos laukinės dvasios suteikti ir atžaloms.

Savo sūnus U. Užtupienė grūdina būti gamtoje ir patirti tam tikrą diskomfortą – vedasi į žygius, kartu stovyklauja, vyras moko juos žvejoti.

„Vaikai pažįsta pagrindinius medžius, augalus, paukščius ir žvėris. Žino, kaip užsikurti laužą, atskirti valgomas uogas nuo nevalgomų. Nespaudžiu prie gamtos mokslų, kadangi manau, jog vaikystėje reikia kiek įmanoma daugiau visko išbandyti. Svarbiausia nebijoti be pagrindo – Lietuvos gamta pakankamai draugiška žmogui, nuodingų ar pavojingų rūšių nėra tiek daug“, – tvirtina gamtininkė.

Ugnė svarsto, kad lyginant su kitais vaikais, pati vaikystėje buvo kiek drąsesnė – nesibodėjo pačiupinėti įvairių gyvių, tačiau išskirtinio ryšio su gamta nejautė.

„Užaugau kaime, tad daugelis aplinkui esančių dalykų buvo visiškai natūralūs. Kiek save pamenu, aistringai užsiėmiau grybavimu kartu su seneliu, su tėčiu vakarais stebėdavome žvėris, o namuose dažniausiai buvo rodoma dokumentika apie gamtą“, – pasakoja U. Užtupienė.

Paauglystėje daug laiko ji praleido klajodama po miškus dviračiu ir ieškodama nuotykių su draugais.

„Buvau standartinis vaikas ir apie ypatingą ryšį su gamta nemąsčiau“, – priduria pašnekovė.

Iš miškininkų giminės

U. Užtupienės giminės šaknys siekia eigulius dar XIX amžiuje. Iš mamos pusės eigulių linijoje galima atsekti iki pat 1855-ųjų metų.

Ugnės senelis iš mamos pusės Antanas Bartašius daugelį metų dirbo Krekenavos girininku.

Vėliau šias pareigas perėmė Ugnės tėtis – Jonas Leika.

J. Leika – Krekenavos girininkijos girininkas – Panevėžio regioniniame padalinyje miškus prižiūri jau daugiau nei keturis dešimtmečius.
Paklausta, kaip jaučiasi būdama ketvirtos miškininkų kartos dalis, U. Užtupienė teigia, jog tai daugiau smagi detalė nei realus įpareigojimas.

„Kaip smalsus žmogus negaliu garantuoti, kad visą gyvenimą dirbsiu vienoje srityje. Juo labiau kad šiandieninis pasaulis be galo greitai keičiasi ir nuolatos turime įgyti naujų įgūdžių, mokytis ir prisitaikyti“, – sako U. Užtupienė.

Nors Ugnė dirba centrinėje VMU administracijoje, o tėtis J. Leika vietinėje girininkijoje, matyt, todėl, kad gyvena netoliese, su tėčiu dažnai diskutuoja profesiniais klausimais.

„Viena vertus, tai įdomu ir praplečia akiratį, kitą vertus, laisvalaikiu su šeima reikia pristabdyti diskusijas, nes „savaitgalis ir kiek galima apie darbą“, – juokiasi U. Užtupienė.

Pelkių sekama pasaka

Šiandien U. Užtupienė dirba Valstybinių miškų urėdijos Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyriuje, koordinuoja Europos Komisijos „LIFE“ programos finansuojamus projektus.

Didžiausia jos atsakomybė – projektas „LIFE ForestHabitatLT“, kuriuo siekiama pademonstruoti artimesnės gamtai miškininkystės būdus, leidžiančius gerinti vertingų miškų ir pelkių buveinių būklę.

Išties pati Ugnė turi ypatinga ryšį su pelkėmis.

Netgi magistro darbą ji rašė apie Sacharos pelkės atkūrimą Rokiškio rajone, tad teko nemažai pavažinėti ir surinkti duomenų apie augaliją prieš ir po gamtotvarkos darbų.

„Taip jau nutiko, kad teko augti nemažai klajojant po miškus ir braidžiojant po pelkes. Jos mane visiškai pakerėjo savo pasakas primenančia atmosfera. Kaip vaikui vienas iš įdomiausių dalykų tokiose vietose buvo liūliavimas – kai vaikštai po kiminingą pelkę, žemė liūliuoja po kojomis, kartais netyčia kur įsmenga koja. Pramoga buvo pasiėmus kokią ilgesnę šaką tikrinti, kokio gylio yra akivaras. Išduosiu paslaptį, dugno taip ir nepavykdavo pasiekti“, – šypsosi gamtininkė.

Anot jos, bene romantiškiausias laikas pelkėse – švylių žydėjimas.

„Tai tokie žoliniai augalai su baltų pūkelių žiedais, – paaiškina ekologė. – Vasaros pradžioje šie augalai sukuria labai jaukią ir šiltą atmosferą. Taip pat vasarą įspūdingais žiedynais pelkėse žydi įvairių rūšių lietuviškos orchidėjos – gegužraibės. Griausminga elnių ruja irgi skamba daug įspūdingiau klausantis jos rūkų aptrauktoje pelkėje.“

Įdomiausių formų pušys, primenančios bonsus, akivarai, liūliavimas, tamsus vanduo, samanos, skanios spanguolės ir vaivorai, keistuolės saulašarės, pati pelkės aplinka U. Užtupienei primena kitą pasaulį.

„Matyt, ta mistiška kreivų mažų pušaičių ar viksvų kupstų aplinka ne man vienai kuria pasakišką atmosferą. O drėgnu oru paklajojus tarp žydinčių gailių, kurių kvapas stipriai susuka galvą, galima pradėti regėti ir pasakiškus veikėjus“, – juokiasi pašnekovė.

Kaip gamtoje, taip ir gyvenime

Pagal išsilavinimą Ugnė yra ekologė. Ji pastebi, kad miškininkystė ir ekologija dažnai laikomos tapačiomis sritimis, tačiau iš tiesų turi skirtingą paskirtį.

„Miškininkas turi užtikrinti tvarų ūkininkavimą miškuose, o ekologas tyrinėja ryšius tarp įvairių gyvų organizmų ir aplinkos“, – paaiškina specialistė.

Mokyklos suole U. Užtupienė sako tikrai nežinojusi, kur pasuks jos kelias. Nežino, ir kur toliau jis ves.

„Yra žmonių, kurie labai konkretūs ir gali įsipareigoti vienai sričiai. Aš vadovaujuosi principu, kad kaip gamtoje, taip ir gyvenime nėra nieko statiško. Viskas nuolatos įvairiu tempu keičiasi ir kiekvieno gyvo sutvėrimo tikslas yra prisitaikyti vieniems prie kitų bei prie aplinkos“, – sako Ugnė.

Profesinis U. Užtupienės kelias klostėsi gana nuosekliai.

Mokykloje ji mėgo mokytis, ypač patiko įvairūs gamtos ir tikslieji mokslai, todėl ekologijos studijos atrodė kaip plati ir daug galimybių teikianti sritis.

Studijuojant mokomasi ne tik biologijos, bet ir įvairiausių gamtos mokslų, kurie padeda suvokti, kaip veikia pasaulis.

„Prieš renkantis studijas pasirodė, kad ekologija būtų ta sritis, kur galėčiau ne tik gilintis į įdomius dalykus, bet ir spręsti aktualias problemas, kad galėtume gyventi švarioje, saugioje, darnioje aplinkoje“, – pabrėžia gamtininkė.

Nuo Helsinkio auditorijų iki Krekenavos miškų

Bakalauro studijas Ugnė baigė Vilniaus universiteto Gamtos fakultete. Sako šį laikotarpį pamenanti kaip smagų jaunystės etapą su nuotaikingomis gamtininkų praktikomis.

Pusmetį su „Erasmus“ programa buvo išvykusi studijuoti į Helsinkio universitetą.

Tai, anot U. Užtupienės, buvo labai naudinga patirtis tiek iš profesinės pusės, tiek praplečiant akiratį tarptautiniame kontekste, tiek patobulinant anglų kalbos žinias.

Vėliau Ugnė dirbo įvairiose srityse – privačiame sektoriuje pardavinėjo reagentus DNR tyrimams, Aplinkos apsaugos agentūroje išdavinėjo leidimus.

„Galiausiai su vyru nusprendėme, kad jei vis dėlto kurtume šeimą, būtų geriau gyventi ne didmiestyje, o arčiau mūsų šeimų, tad persikraustėme į Krekenavą. Įsidarbinau Krekenavos regioniniame parke rekreacininke“, – pasakoja U. Užtupienė.

Anot Ugnės, tai labai smagus ir įkvepiantis darbas arčiau gamtos, tačiau būdama vaiko priežiūros atostogose baigė taikomosios ekologijos magistrantūros studijas VDU Žemės ūkio akademijoje. O tada nusprendė, kad norėtų praplėsti akiratį, kur reikėtų gilesnių ekologijos žinių, dirbti su gamtotvarka. „Studijavau per pandemiją, tad visa tai pamenu kaip daug laiko, praleisto prie kompiuterio. Tuo metu auginau pirmagimį ir laukiausi antrojo sūnaus, tad tradiciniam studentavimui nelabai buvo laiko“, – šypteli U. Užtupienė.

Kaip tik tuo metu ji pamatė darbo skelbimą Valstybinių miškų urėdijoje. Ši vieta pasirodė ideali.

„Taigi, kelias į miškininkystę gal ir nebuvo pirmasis pasirinkimas, tačiau gilinimasis į tai, kas įdomu, galiausiai atvedė čia“, – šypsosi Ugnė.

Ir darbas, ir poilsis

Paklausta, koks šiandien jos santykis su gamta, Ugnė sako, jog nors ir labai neromantiškai nuskambės, bet visų pirma profesinis.

„Važiuoju per Lietuvą, dairausi pro langą ir mintys nenoromis nuklysta, kur kokie gamtotvarkiniai darbai atlikti, kur koks projektas vyksta, kur kokie klausimai iškilę buvo. Tačiau tai vis vien mėgstamiausia mano vieta būti – labai mėgstu stovyklauti, žygius, keliones dviračiais, nuo pat mažens prie to pratinu ir savo berniukus. Pratinu nebijoti laukinių dalykų, tačiau ir laikytis pagarbos jiems – saugoti, naudoti tik tiek, kiek realiai reikia“, – sako U. Užtupienė.

Anot jos, gamta – tai ilga istorija to, kas buvo. Juk gyvūnai, augalai, kalvos, ežerai, pelkės atsiranda ne iš niekur – tai ilgiausia saulės, ledo, vandens, įvairiausių organizmų plitimo ir atsitraukimo, žmogaus veiklos istorija.

„Kadangi profesinis kelias nuvedė prie gamtotvarkos, smagu, jog galbūt menka tos istorijos dalele teks tapti ir man – iš durpyno atkurtos pelkės ar iš vienalyčio medyno suformuotos įvairaus amžiaus ir rūšių medžių miško buveinės“, – šypsosi U. Užtupienė.

Pojūčių kalendorius

Koks garsas ar kvapas miške Ugnei labiausiai primena vaikystę?

„Ankstyvo ryto vėsuma su grybų ir samanų kvapu“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, buvo laikas, kai grybavimas buvo tapęs sportiniu interesu ir ankstyvi rytai miške kartu su seneliu labiausiai primena vaikystę.
„Taip pat šviežio purvo kvapas su šerno prieskoniu, – šypteli. – Negaliu paaiškinti kodėl, bet man šernai mieliausi gyvūnai, kurių, kai augau, buvo gausu miške, tad dažnai tekdavo sutikti.“

U. Užtupienė stengiasi praktikuoti sąmoningą buvimą gamtoje, tad kiekvienas metų laikas jai turi savito grožio.

Pavasaris pilnas jaudulio pamačius pirmus aukšliagrybius.

„Tai tokie raudoni grybai, dar vadinami gegutės bateliais“, – paaiškina gamtininkė.

Taip pat briedžiukus, kurie labai tinka prie makaronų, žibutes, klevo žiedus. Vėliau miškas prisipildo paukščių balsų ir šurmulio, gyvūnai pasislepia vesti jauniklių, kiekvieną dieną miškas vis labiau užsidaro dėl besiskleidžiančių lapų.

Vasara U. Užtupienei fiziologiškai maloniausias laikas, nereikia specialiai rengtis, patogu stovyklauti ar išsiruošti į smagų dviračių žygį. Daug drugelių, bičių dūzgesio, kvapų.

„O ruduo – pats vaizdingiausias laikas su savo spalvomis ir tinkamiausias grybauti sezonas. Rudens pradžioje būna įspūdinga elnių ruja su griausmingais balsais tamsoje. Žiema – nėra uodų. O jei dar pasiseka turėti normalų šaltuką bei sniegą, pats tas laikas leistis į žygius rogutėmis bei stebėti slaptą žvėrių gyvenimą, tyrinėjant sniege įspaustus pėdsakus“, – pasakoja Ugnė.

Lietuvos kraštovaizdžio mozaika

Ypatingą reikšmę U. Užtupienei turi Kuršių nerija.

Anot Ugnės, šis kraštas skleidžia beveik sakralią aurą, kai tikrai jaučiamas pabėgimas nuo visos Lietuvos.

O Varėnoje Ugnei didžiausias malonumas grybauti, lyginant su mūsų tankiais ir krūmingais Vidurio Lietuvos miškais.

Zarasuose geriausi ir kiek mažiau žmonių apgulti ežerai su vaizdingu kraštovaizdžiu.

„Panevėžio rajono miškuose turime neįtikėtiną augybę ir įvairovę žvėrių, tad kur jau kur, čia niekada nesijauti vienas. Miške nereikia ieškoti ypatingų emocijų, bet gerti į save garsus, kvapus, skonius ir tiesiog būti. Žinau, tai padaryti su nuolat pasiekiamu telefonu ir galvoje kirbančiais rūpestėliais nėra lengva“, – šypsosi pašnekovė.

Kai lentelės susitinka su gamta

Šiuo metu U. Užtupienės dienoje ganėtinai daug darbo kompiuteriu, o įvairios lentelės ir dideli tekstiniai dokumentai, nors yra reikalingi, tačiau ne patraukliausiai skambanti darbo dalis.

Tačiau, kai visa tai galiausiai perauga į darbus gamtoje, ateina pasitenkinimas.

„Taip pat darbe nuolatos tenka plėsti akiratį, surasti, kaip teisingai atlikti vieną ar kitą dalyką, suderinti įvairius interesus, bendrauti su įvairiais žmonėmis: gamtosaugininkais, nevyriausybinių organizacijų atstovais, mokslininkais, miškininkais, biurokratais ir tiesiog gamtos atkūrimu susidomėjusiais piliečiais“, – vardija pašnekovė.

Ugnės darbo diena niekada neatrodo vienodai. Kartais tenka važiuoti į biurą Vilniuje, kartais vykti į komandiruotes po įvairius Lietuvos kampelius.

„Nemažai dirbu iš namų, tai labai patogu, kai reikia laiku nugabenti mažuosius šeimos narius į darželį“, – šypteli Ugnė.

Už matomo miško – nematomas darbas

U. Užtupienė pasakoja, jog pirmasis įspūdis pradėjus dirbti urėdijoje buvo sunkiai suvokiama darbų įvairovė.
Valstybinių miškų urėdija juk ne tik sodina ir kerta mišką, kaip gali iš šalies pasirodyti. Vyksta galybė įvairiausių projektų, miškai prižiūrimi ir iš rekreacinės, ir iš ekologinės, ir iš ūkinės pusės.

Ugnei taip pat reikia prisiderinti prie pačių įvairiausių gamtos sąlygų, sužiūrėti aibę teisės aktų, reaguoti į jautrius visuomenei ir vietos bendruomenėms klausimus.

„Pirmasis įspūdis buvo nuostaba, kaip kolegos geba taip plačiai ir iš įvairių pusių matyti konkrečias situacijas bei į jas žvelgti platesniame kontekste, kaip operatyviai ir geranoriškai padeda išspręsti bet kokias problemas“, – šypsosi Ugnė.

Kaip gamtininkę U. Užtupienę labai nustebino didžiuliai darbų mastai, aktyvūs gamtotvarkiniai darbai, kasmet atliekami tūkstančiuose hektarų pievų, pelkių ir miškų.

Tai privertė susimąstyti, kiek daug darbų atliekama per daug nesireklamuojant ir dažniausiai visuomenei net nepastebint.

Gamtos pusiausvyra miškininko rankose

Anot U. Užtupienės, visuomenės lūkesčių dėl miškų visada buvo pačių įvairiausių, nes šie jiems nuo senų senovės yra vertybė. Gamtosaugos klausimai nuolat kelia diskusijas. Dažniausiai – dėl kirtimų.

„Net žiūrėdamas į tą patį miško plotą vienas norės patogiai pereinamo rekreacinio miško, kitas tikėsis neliečiamos sengirės, trečias skaičiuos, kiek kietmetrių ten ant kelmų stovi. Ir pabandykite neemocingai visas šias vizijas suderinti. Daugėja kalbėjimo, tačiau kartais pritrūkstame esminio komponento bet kuriai diskusijai – klausymo“, – pabrėžia Ugnė.

Anot jos, žodis „kirtimai“ savaime turi neigiamą atspalvį.

Išties dalis jų atliekama ne tik ūkiniais tikslais, tačiau šalinant pavojingus medžius iš zonų, kur lankosi žmonės.

Taip pat atliekami kirtimai, kurių tikslas – sudaryti palankias sąlygas biologinei įvairovei.

„Dažnas klausimas, kodėl gamta negali pati susitvarkyti? Prieš dešimtmečius žmonės tikrai neskyrė tiek daug dėmesio tvariam ūkininkavimui miškuose. Miškai taip pat nebuvo atkuriami, kad būtų kiek įmanoma labiau įvairiarūšiai ir įvairiaamžiai. Šiuo metu tokia situacija, jog reikia miškininko rankomis imituoti natūralius procesus, kad tas miškas būtų įvairesnis ir galėtų būti namais didesnei rūšinei įvairovei“, – pasakoja gamtininkė.

Anot jos, palikus viską natūraliai eigai, dalis rūšių ir buveinių gali išnykti taip ir nesulaukusios, kada miškas taps tinkamas joms toliau gyventi.

Ugnė pastebi, kad daug diskusijų ir nepasitenkinimo kelia ir plynų kirtimų klausimas. Jie dažniausiai orientuoti į ūkinius miškus. Nors yra įvairių kirtimo rūšių, jų dažnai nepavyksta išvengti dėl to, koks miškas jau yra užaugęs.

U. Užtupienė pasakoja, kad šiuo metu VMU bendradarbiauja su mokslininkais, kad sukurtų modernesnius miškininkystės modelius, kad surastų būdus, kaip kuo plačiau pereiti prie kitokių kirtimų.

Miškai ir žmonių lūkesčiai

Anot Ugnės, jos profesijoje pokyčiai išties matomi, darbai atliekami su vis didesniu dėmesiu aplinkai ir biologinei įvairovei. Tai ją, kaip gamtininkę, ypač džiugina.

Taip pat bandoma surasti pusiausvyrą tarp socialinių, ekologinių ir ekonominių sričių.

„Didelio neapibrėžtumo įneša klimato kaita, dėl to keičiasi aplinkos sąlygos, daugėja stiprių liūčių, vėjų, sausringų periodų. Dirbant su gamta nuolat kyla klausimų, ar pasirinktos priemonės bus veiksmingos ateityje, kaip gerai atspėsime būsimus ateities scenarijus, remdamiesi šiandieninėmis žiniomis“, – iššūkių netrūksta U. Užtupienei.

Visgi ją džiugina didėjantis visuomenės susidomėjimas aplinka, tačiau tai, anot jos, kartais perauga į ne itin argumentuotą kritiką.
„Stengiamės atsakyti į visus klausimus, tačiau kai susipina įvairiausi lūkesčiai, dažnai nė viena pusė nelieka nepatenkinta. Matyt, tai reiškia, kad tam tikras kompromisas yra pasiektas“, – šypteli gamtininkė.

Kokią Lietuvos miškų viziją Ugnė norėtų matyti po šimto metų?

Anot jos, miškui šimtas metų tikrai nėra daug. Jei šiandien pasodinsime pušyną ar ąžuolyną, po šimtmečio jie dar nė nebus pasiekę brandos.
„Norėčiau, kad tai būtų miškai, kurie atitiktų įvairius poreikius. Tačiau spėju, kad ši diskusija niekada nesibaigs, nes nuolatos turėsime naujai kylančius iššūkius, besikeičiančią aplinką ir kintančius visuomenės lūkesčius“, – sako gamtininkė.