Dailės galerijoje atidaryta išskirtinai moteriška paroda. Visas menininkes sieja noras nematoma padaryti matoma, papasakoti savą istorijos versiją ir kritiškai reflektuoti patriarchalinius dailės kanonus.
Tik moterys
Panevėžio dailės galerijoje atidaryta paroda „Postidėja II. Atstatomieji darbai“. Joje savo kūrinius pristato tik moterys. Eksponuojama keturiolikos meno feminisčių kūryba. Į parodos pristatymą atvyko keturios autorės: Jurga Barilaitė, Eglė Ridikaitė, Eglė Ginitytė ir Marta Vosyliūtė.
Pasak parodos kuratorės Laimos Kreivytės, mintis pristatyti tik menininkių darbus kilo Modernaus muziejaus Stokholme direktoriui Larsui Nittve. Jis atkreipė dėmesį į didelę lyčių disproporciją muziejaus kolekcijoje. Tai pastebėjęs, direktorius pasiūlė ją papildyti moterų kūriniais ir parengė projektą „Antrasis mūsų svajonių muziejus“. Jo šūkis buvo „Vietoj 100 procentų vyrų – 100 procentų moterų“.
„Postidėja II. Atstatomieji darbai“ skelbia, kad kažkas bus atkuriama. Kas? Minčių ir galios pusiausvyra. Pernai vykusi pirmoji paroda atkreipė dėmesį į neadekvačią moterų ir vyrų kūrybos reprezentaciją šiuolaikinio meno parodose ir muziejų kolekcijose. Tokią situaciją reikia keisti ne žodžiais, o konkrečiais darbais“, – mano L. Kreivytė.
„Kodėl „Postidėja“? Pasak Nealo Gablerio, provokuojančios mąstyti idėjos, kurių negalima tuoj pat paversti pinigais, turi tokią mažą vidinę vertę, kad vis mažiau žmonių jas sugalvoja ir vis mažiau institucijų jas įgyvendina. Šiandien idėjų kovas nustelbia „protų mūšiai“ ir skandinanti informacijos lavina, o menas tampa verslo dekoracija. Toks „postidėjos“ būvis reikalauja keisti žvilgsnio kryptį ir atsigręžti į tai, kas liko „didžiosios teorijos“ paraštėse“, – kalbėjo kuratorė.
Šiuolaikinis menas
Pirmiausia L. Kreivytė pristatė ankstyvuosius Karlos Gruodis ir Giedrės Lilienės, vienų iš pirmųjų šiuolaikinio Lietuvos meno feminisčių, darbus. G. Lilienė savo darbe „5 vertikalūs“ feminizuoja galios vertikales, vyriškumo simbolius, jie vaizduojami supinti iš kasų. Kaklaraištis, cigaras, falas, šautuvas ir popiežiaus tiara „suminkštėja“ ir tampa rankdarbiais – moters rankų darbu.
Lankytojai turėjo galimybę pamatyti K. Gruodis, Kanadoje gimusios ir ten gyvenančios menininkės, videoperformansą „Neįvardyti prisiminimai 1973–1995“. Kūrinys tarsi sugrąžina į autorės bandymą vaikystėje šokti baletą. Trisdešimties metų kūnas, klasikinis baletas, choreografas, nerealizuotas grožis, mišri technika, liesėjimas, aukštesnės nei natūralaus dydžio figūros, veidrodžiai, raumenų skausmas. Menininkė kūną tarsi paverčia patirties konteineriu ir rašytame dienoraštyje atskleidžia savo pojūčius.
Parodoje išryškėja Rozmari Buterton apibrėžta slinktis nuo formalios reprezentacijos – kaip moters kūnas turi būti pavaizduotas, į subjektyvumą – ką reiškia gyventi moters kūne. Beatričė Vanagaitė ir Shaltmira tai aktualizuoja pasitelkdamos reklamos ir filmų vaizdinius, ardydamos jų paviršius ir perkurdamos stereotipus.
„Daugelyje darbų svarbus tekstas, pasakojimas, istorijos perkūrimas. Marta Vosyliūtė tęsia begalinę seriją „Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose“, kiekviena akvarelė pripildyta kultūrinių nuorodų, tik mažą dalį jų atskleidžia pavadinimai, pavyzdžiui: „Kaip Villa Lituania balandžiai paspringo guma iš Pukytės nuotraukų“, „Kaip Frida atvyko į Vilnių ir palaikė Arką“, – sakė L. Kreivytė.
Pristatyta Lauros Zalos sukurta lietuvių liaudies pasakų „Gulbė karaliaus pati“ adaptacija. Knyga sudaryta iš geriausių naujienų portalų komentarų. Jie neredaguoti, todėl knygoje yra gausybė klaidų, keiksmažodžių. Galima rasti „pasakų“ apie politikų peripetijas ir pedofilijos skandalą.
Kuratorė per Laisvydės Šalčiūtės darbų ciklo pristatymą pasakojo, kad menininkę domino pirmapradė poetinės kalbos patirtis, rašymas kaip piešimas. Jos darbus jungia žvilgsnis, tekstai ir plona raudona linija.
Laura Garbštienė, viena iš parodos dalyvių, 2008-aisiais tris mėnesius gyveno Vokietijos kaime. Mėnesį ji praleido virtuvėje kepdama įvairių rūšių sausainius. Juos pakavo į raudonu popieriumi apklijuotas dėžutes ir siuntė kuratoriams, meno institucijų direktoriams. Išsiuntė jiems ir laiškus – parašė, kad tai ne padlaižiavimas, o tiesiog draugiška dovana, ir paprašė nuotraukų kuriuose jie ragauja tuos sausainius. Taip gimė jos skulptūriška instaliacija, o sausainiai simbolizuoja vykstančius meno pasaulyje mainus.
„Aistė Kisarauskaitė rodo tai, kas paprastai išnyksta, kas lieka „po meno“ – fotografijų sidabras ir šešėliai. Jurgai Barilaitei irgi svarbūs nedideli šviesos intarpai, plyšiai, iš vaikystės atėjusi skrydžio patirtis. Šviesą ir istoriją transformuojantys pavyzdžiai patys tampa videoinstaliacijos generatoriais. Dokumentas ir fikcija apsikeičia vietomis žvelgiant per veidrodžius ir fotoaparatui sukūrus spalvotas veikėjų auras“, – dėstė L. Kreivytė
Eglė Ridikaitė tvirtino tapanti iš natūros, pavyzdžiui, „Fluxus ministerijos“ plytų sieną, o šiuo atveju nufotografuotą, bet gyvai nepamatytą Laisvės statulą – ji lieka tik vizija. Užrašas po kūriniu „Tu jos daugiau nepamatysi. O mes su Jurga ten tavęs neaplankysim“ yra skirtas mirusiam autorės draugui, kuris ją su bičiule kvietė pasisvečiuoti Amerikoje.
Kitokia paroda
„Paroda kviečia tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis ir apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus. Atkurti idėjų ir galių pusiausvyras – ilgas bendrų pastangų reikalaujantis procesas.
„Menininkes sieja noras tai, kas nematoma, padaryti matoma, papasakoti savą istorijos versiją ir kritiškai reflektuoti patriarchalinius dailės kanonus. Jos kalba skirtingais balsais ir žvelgia iš įvairių kūrybinių perspektyvų, neišskiria vieno „teisingo“ požiūrio“, – apibendrino kuratorė.
Paroda Panevėžyje veiks iki liepos 14 dienos.
Tomas BARDAUSKAS
