Jaunystėje – garsus futbolininkas, žaidęs Panevėžio „Ekrano“ futbolo komandoje, dabar – prisiekęs žvejas ir grybautojas Vytautas Šteinas pastarosiomis dienomis namo grįžta su krepšiais baltų, gražių, kietų grybų.
Panevėžietis šiuos baltakepurius vadina avižėlėmis. Kitur Lietuvoje jie turi greitgrybių, jurgiaguočių, mojavinių ir dar kitokius vardus. O štai anglai itin toje šalyje vertinamas avižėles pavadinę švento Jurgio grybais.
Šviežiais grybais šiųmetį gyvenimą V. Šteinas sako pasiskaninantis nuo gegužės 13-osios. Tądien nuvykęs į mišką, esantį už Berčiūnų, vyriškis šįmet pirmą kartą avižėlių parsivežė pietums. Beje, apsižvalgyti jis buvo nuvažiavęs trimis dienomis anksčiau. Tuomet grybai buvo vos pradėję dygti, nepjovė jų, leido paaugti.
„Turėtumėt paragauti laukinių rūgštynių sriubos, paskanintos avižėlėm. Arba mėsytės troškinio su jom“, – paklaustas, ką gamina iš ne visiems pažįstamų grybų, vardija V. Šteinas.
Buvęs futbolininkas šypsosi, kad geriausia jų namų kulinarė yra žmona Janina.
„Janina yra ir nebloga grybautoja. Kai parodau jai grybų vietas, pjauna juos su malonumu“, – juokėsi Vytautas.
Tarsi jam pasodinti
Avižėlių augimo vietą miške tarp Berčiūnų ir Gustonių V. Šteinas aptiko dar prieš porą dešimtmečių. Visus tuos metus kiekvieną pavasarį ten vyksta, o avižėlės – tarsi jo lauktų.
„Gali būti, kad daugiau niekas tų grybų ir nerenka. Tad jie tarsi man pasodinti. Nereikia nė toli vaikščioti. Avižėlės auga savotiškom krūvom. Tereikia netingėti jų susirinkti“, – aiškina 71-erių panevėžietis.
V. Šeinas užaugo Panevėžyje. Prisimena, kad jį, penkiametį, tėtis dviračiu veždavosi grybauti į Žaliąją girią.
„Mašinos neturėjome, tad važiuodavome dviračiu. Tėtis mane užsisodindavo ant štangos, ant dviračio „bagažniko“ būdavo uždedamas krepšys grybams, kitus grybus jis susidėdavo į kuprinę ant pečių. Taip ir važiuodavom“, – mena grybautojas.
Tėtis jam parodė ir pavasarines avižėles. Taigi tėvo užkrėstas grybavimu, iki šiol V. Šteinas be šių miško gėrybių negali nei pavasarį, nei rudenį.
Aptinka pagal kvapą
„Baravyką gal ir įdomiau atrast nei avižėlę. Įdomiau jau vien todėl, kad baravykų reikia paieškot, jie manęs nelaukia taip, kaip avižėlės, kurios kaip man pasodintos“, – sako V. Šteinas.
Dabar, pavasarį, jis aptinka ir kitokių pavasarinių grybų – briedžiukų, bobausių, tačiau jų nerenka. „Kažkokie man jie negražūs“, – paaiškina.
O štai avižėles traukia rinkti dėl to, kad jos standžios, stangrios, kol neperaugusios, būna nesukirmijusios. O ir parsinešus nedaug jas tereikia valyti, ruošiant valgiui.
„Man tie grybai kaip pavasariniai baravykėliai“, – giria grybautojas.
V. Šteinas pasakoja, kad eidamas link avižėlių augimo vietos, iki jas pamato, netgi užuodžia šių grybų skleidžiamą kvapą.
„Avižėlės kvepia grybais, bet kažkaip kitaip nei kiti grybai. Sakyčiau, jų kvapas stipresnis“, – aiškina Vytautas.
Jis skaičiuoja, kad pjauti avižėlėms belikusi savaitė. Birželį šie grybai nustoja augti.
„Tada pradedu laukti švento Antano. Mat nuo birželio 13 pradeda iš žemės lįsti raudonikiai. Važiuoju rinkti jų“, – jau planuoja panevėžietis.
Ir priduria, kad liepą jau galima rasti ir baravykų. Prisiekęs grybautojas patikino: „Šiemet pakankamai drėgmės, tad vasara bus grybinga.“
Iš miško nešėsi ir musmirę
V. Šteinas svarsto, kad avižėlių žmonės nerenka, nes jų nepažįsta, bijo supainioti su nuodingais, kitaip sakant, vieną kartą valgomais grybais. Pats jis sako grybus pažįstantis gerai, sau renkantis valgomus, o štai paprašytas vieno pažįstamo, porą metų jam parnešdavo po raudonąją musmirę. Tas jo pažįstamas musmirę panaudodavo kažkokiam nuovirui, juo gydydavo užklupusią V. Šteinui nežinomą ligą.
„Iš to, kiek pažįstu grybus, žinau, kad raudonoji musmirė nėra pats nuodingiausias grybas. Kas kita žalioji musmirė, kurios užkandus – iš karto amen“, – sako Vytautas.
Pavasarinių avižėlių atsargų žiemai jis nekaupia. Kaip pirmieji agurkai ar pirmosios braškės, taip ir avižėlės būna suvalgomos iškart. Jų šeimoje sūdomi, marinuojami, džiovinami, šaldomi, o grybų sezonui pasibaigus skanaujami tik rudens grybai.
Pavojus supainioti
Apie avižėlių naudą, ar tikrai tai geri, jokio pavojaus nekeliantys grybai, teiravomės Vilniuje esančio Gamtos tyrimų centro mokslininkės, daktaro laipsnį turinčios Jurgos Motiejūnaitės. Būtent šios specialistės, vadovaujančios Mikologijos laboratorijai, tyrimų objektas – miškuose augantys grybai.
„Taip, avižėlės yra mėgstamas grybas visų tų, kas jų paragauja. Tačiau bėda, kad valgoma, skani, naudinga avižėlė labai panaši į rausvėjančiąją plaušabudę. Renkantiesiems grybus yra didžiulis pavojus jas supainioti. O jau supainiojus – kitą kartą grybauti nebeteks“, – įspėjo J. Motiejūnaitė.
Ji pabrėžė, kad nuo avižėlės plaušabudė skiriasi mažne tik tuo, kad pakrapščius jos galvutę, ima rausvėti, yra itin nuodingas, o užvalgius – mirtį garantuojantis grybas.
Avižėlė – būtent lapuočių miškų grybas. Lietuvoje jos auga Suvalkijos ir Šiaurės Lietuvos miškuose. Vienoje vietoje paprastai pridygsta daug avižėlių, o jos aptinkamos, kaip jau minėjo V. Šteinas, pirmiausia pagal kvapą.
„Avižėlės kvepia miltais, gal labiau šviežia tešla“, – patvirtino ir mokslininkė.
Ji vardija skirtingus avižėlių pavadinimus, sugalvotus vienos ar kitos vietovės žmonių. O Anglijoje, pasak J. Motiejūnaitės, jos vadinamos švento Jurgio grybais.
„Tai tikrai vertingi pavasariniai grybai“, – patikino mokslininkė.
