Švenčių laikotarpis kasmet pripildo miestus šviesa, tačiau kartu įprastus vaizdus paverčia fonu, kurio nebepastebime.
Vieno aktyviausių fotografų, dirbančių dronų fotografinio meistriškumo srityje, Andriaus Repšio naujausias fotografijų ciklas „Šviesa. Mandalos“ – autorinė kalėdinių eglių ir šventinės miesto aplinkos interpretacija, kurioje šviesa fiksuojama kaip procesas ir laikas.
„Tai ne manipuliacijos ar DI, o realiu laiku sukurtos kalėdinių eglių fotografijos su dronu, ilgo išlaikymo būdu“, – pristato A. Repšys.
Anot fotomenininko, šis fotografijų ciklas kviečia sustoti ir pažvelgti į šventinę erdvę kitaip – ne kaip į dekoraciją, o kaip į procesą, kuriame šviesa, judesys ir laikas susilieja į naują vizualinę patirtį. „Šviesa. Mandalos“ yra ankstesnio ciklo „Šviesa“ tęsinys, kuriame žvilgsnis sąmoningai sutelkiamas į apskritimą – formą be pradžios ir pabaigos, pasikartojančią, grįžtančią, pulsuojančią.
„Iš viršaus fiksuojamos Kalėdinės eglės ir jas supančios šventinės šviesos ilgo išlaikymo metu virsta mandalomis – ne pieštomis ar sukonstruotomis, o gimusiomis realiu laiku. Šios mandalos nėra tobulai simetriškos, jos turi nutrūkimų, klaidų, dreifo, tačiau būtent tai suteikia joms gyvybę. Vaizdas čia kuriamas ne judančia šviesa, o judančia kamera – dronas, parinktas išlaikymas ir tiksliai apskaičiuota trajektorija leidžia šviesai būti „nupieštai“ matricoje, laike“, – teigiama „Šviesa. Mandalos“ anotacijoje.
Pasak autoriaus, svarbu pabrėžti, jog šios fotografijos sukurtos be jokių skaitmeninių manipuliacijų ar dirbtinio intelekto pagalbos.
Kiekvienas vaizdas yra tiesioginis rezultatas – tik dronas, ilgas išlaikymas ir realus judesys erdvėje. Tai procesas, kuriame autorius ne koreguoja rezultatą, o pasitiki šviesa, laiku ir jų tarpusavio santykiu.
„Apskritimas šiame cikle tampa tylia meditacija, miesto pulso atspaudu ir šviesos ritualu, kuriame susilieja technologija, atsitiktinumas ir sąmoningas buvimas akimirkoje. Žiūrovas kviečiamas ne ieškoti atpažįstamų objektų, bet pasinerti į regimą ritmą, kuriame šviesa kalba apie laiką, pasikartojimą ir žmogaus santykį su erdve. Šiame kontekste mandala tampa šiuolaikine, urbanistine forma – laikina, gimstančia iš miesto ritmo ir Kalėdinių eglių kaip trumpalaikių šventinių struktūrų, veikiančia kaip tylus ritualinis ženklas ir kvietimas patirti vaizdą kaip būseną“, – kviečia autorius.
