Skandalinga kūryba garsėjantis fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius visuomenę stebina kadrais, dėl kurių jam teko išgerti ne vieną taurelę su recidyvistais, kitokio plauko nusikaltėliais. Išklausęs prostitučių išpažinčių, dešimt dienų praleidęs moterų kalėjime ir fotografijose perteikęs neišgalvotą gyvenimą, menininkas pasinėrė į režisūrą.
Tęsia tradiciją
Vienas kūrybiškiausių Panevėžio krašto fotografų Stanislovas Bagdonavičius paruošė dar vieną staigmeną. Panevėžio vicemero Gintaro Šileikio kabinete atidarė vienos fotografijos parodą.
Tai jau trečioji fotomenininko vienos fotografijos paroda miesto Savivaldybėje.
„Tai vienas paskutiniųjų mano triptiko darbų.
Jame atsispindi mūsų gyvenimo dalis, nes gyvename nuo rinkimų iki rinkimų “, – sako S.Bagdonavičius.
Pasak menininko, jau tapo tradicija Savivaldybėje kabinti nuotraukas, kuriose būtų miesto merai, vicemerai.
Fotografijoje, vadinamoje pasaka – ne pasaka matosi žydų maldos namai, žymūs žydų tautybės atstovai, šalia būriuojasi esamas ir buvę miesto merai, vicemeras, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.
„Parodyti fotografijai reikėjo progos ir ji atsirado – ateinantys metai paskelbti žydų metais. Visi klausia, kokie mano santykiai su žydais.
Aš sakau, kad nesu apipjaustytas“, – kaip visada juokauja menininkas.
Tai fotografija iš triptiko, pavadinto „Meilė, viltis ir tikėjimas“. S.Bagdonavičius numatęs dar du darbus, pastarasis yra persmelktas tikėjimo.
Pašnekovas atvirauja, kad žydai, pamatę menininko fotografiją, buvo šokiruoti. Tačiau pats autorius tikina nesuprantąs kodėl.
„Žmogus, žiūrėdamas į fotografiją, ją mato kitaip. Kiekvienas turi paslapčių ir mato kažką savo. Kiekvieno herojaus, įamžinto nuotraukoje, mimika, gestai, žvilgsnis į šalia stovinčiuosius gali sukelti įvairių emocijų“, – mąsto S.Bagdonavičius.
Pašnekovas neslepia, kad kai kabino nuotrauką, įsiveržė miesto meras Povilas Vadopolas ir pradėjo aiškintis, koks jo vaidmuo šioje nuotraukoje.
„Pasikalbėjome apie jo žvilgsnį, apie tai, kodėl jis čia turi būti. Tai savotiška fotografinė Ezopo kalba, – sako menininkas. – Mes užaugom posovietinėje erdvėje, mes mokėjome kitą kalbą – Ezopo. Ateina kita karta, kuri jos nesupranta. Reikia žiūrėti, kodėl buvęs meras Vitalijus Satkevičius pasakoje – ne pasakoje yra mažesnis, ką reiškia jo sudėtos rankos, kodėl šalia stovi Vitas Matuzas.
Reikia atkreipti dėmesį į P.Vadopolo nuleistas akis, pagalvoti, ką reiškia Leonido Donskio žvilgsnis.“
Apie sąmokslo teorijas ne kartą prabilusio L.Donskio tinkamos pozos S.Bagdonavičius laukė visą dieną ir sako, kad jis nuotraukoje į aplinkinius žiūri kaip į teatrą.
Žavi naujas pasaulis
Į rankas paėmęs fotoaparatą menininkas jo jau nebepaleido. Žvelgdami į prieštaringai vertinamo fotografo darbus ne vienas susimąsto, kad greičiausiai S.Bagdonavičius eilėje stovėjo pirmas, kai Dievas dalino kūrybinį polėkį. Neišsenkančios vaizduotės galia, savitu pasaulio matymu pasižymintis menininkas nepailsdamas vieną po kitos rengia temų įvairove žavinčias fotografijų parodas, skina laurus įvairiuose spaudos fotografijos konkursuose.
Ilgus metus spaudoje fotografu dirbęs ir neramiausiais laikais fiksavęs kraupias žudynes, ne kartą sulaukęs grasinimų iš Panevėžyje siautusių gaujų S.Bagdonavičius atvirauja jaučiantis palaimą galėdamas pasinerti į kitokį – pasakų, sapnų, režisūros pasaulį.
Tuos metus, kai fiksuoti krauju aplaistytus įvykius teko neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, menininkas vertina kaip labai reikšmingus. Pašnekovas neslepia, kad tai buvo laikas, kai reikėjo parodyti tikrąjį gyvenimo skonį, be jokios režisūros, jokio pagražinimo.
Baigusiam bitininkystės mokslus ir nė nesvajojusiam tapti fotografu, tokią lemtį padiktavo pats gyvenimas. Menininko teigimu, prasidėję Sąjūdžio laikai ir juos lydėję baisūs įvykiai buvo ta akimirka, kai galėjai atsakyti, kas mes esame.
1998 metais S.Bagdonavičius visus nustebino fotografijų ciklu iš Panevėžio moterų kolonijos, vėliau pasuko į teatralizuotą inscenizaciją ciklu „Sapnai“, kuris patraukia savo fantastiškais siužetais, spalvomis ir plastika. Kaip sakė žymus kino ir televizijos kritikas Skirmantas Valiulis, autorius pasižymi savitu požiūriu į temą, drąsa ir sugebėjimu dar kartą, bet naujai, pasitelkus menų sintezę, prabilti apie nuogo žmogaus kūno grožį ir jo magiją.
Ypatingo dėmesio S.Bagdonavičius susilaukė parengęs parodą „Panevėžio krašto partizanai 1945–1953 m.“ iš Aukštaitijos rezistentų fotoarchyvų. Paroda eksponuota Lietuvos miestuose, LR Seime, JAV.
Įkvėpė poetas
Prieš kelerius metus S.Bagdo-navičius visuomenę šokiravo skandalingai pagarsėjusiu fotografijų ciklu „Sapnai“. Drastišką „Sapnų“ seriją menininkas kūrė trejus metus. Ciklą sudarė per 500 vaizdų, kuriuose dominavo įvairiomis pozomis apsinuoginę vyrai ir moterys.
Vieni meno vertintojai S.Bagdo-navičiaus „Sapnus“ lygino su Renesanso epochos paveikslais ir gyrė už savitą stilių, kiti sakė, kad panevėžiečio kūryba balansuoja ties provincialumo ir vulgarumo riba.
Sumanymui pradžią, pasak S.Bagdonavičiaus davė poetas Gintaras Patackas.
Viešėdamas Panevėžyje „Literatūrinės žiemos“ metu, viename bohemiškame vakarėlyje kartu su S.Bagdonavičiumi, poetas ėmė labai atkakliai asistuoti vienai kultūros srities darbuotojai.
Gražios poetinės eilės vis saldėjo, kol galiausiai G.Patackas ėmė prašyti barmenės nuimti taures nuo stalo, sakydamas, kad čia, vietoj, pamylės moterį.
Veiksmas įsismarkavo tiek, kad G.Patackas ją užvertė ant stalo, o S.Bagdonavičius ėmė fiksuoti visas nekasdienio reginio detales. Išėjo meniškos nuotraukos su erotiniu prieskoniu.
„Aš supratau situaciją ir ėmiau fotografuoti. Vieni leipo juokais, kiti nesuprato, kas vyksta, užgultoji moteris pasidarė balta kaip drobė“, – prisiminė S.Bagdonavičius. Vėliau jis pradėjo tokias ir panašias erotikas sapnuoti, tik vis su kitais veikėjais ir kitokiomis scenomis. Pašnekovas prisipažino sapnavęs save fotografuojantį tą patį stalą, barmeną, imantį taures, moterį.
„Taip ir šovė į galvą tas scenas perkelti į realybę, surasti norinčius fotografuotis personažus, šiek tiek parežisuoti“, – kaip gimė „Sapnų“ ciklas prisiminė pašnekovas.
Menininkas atviravo, kad rasti aktui aktorių nebuvo sunku. Vienus atsiųsdavo, kaip fotografas sako, pats Dievas, kitus tekdavo palenkti savo pusėn.
Be skandalų neapsiėjo
Visur, kur tik S.Bagdonavičius iškabindavo „Sapnus“, nebūdavo apsieinama be skandalų. Visuomenei žinomi žmonės vengė stabtelti prie nuotraukų, kad niekas nepagalvotų, jog jiems patinka.
„Marijos žemėje visi bijo kalbėti apie savo sapnus, ypač erotinius, nesako net artimiausiems žmonėms, sutuoktiniui, o čia kažkoks menininkas iš Panevėžio pradėjo daryti ryškiomis spalvomis savo ir G.Patacko, pozuotojos erotines fantazijas. „Sapnų“ dalyviai papasakodavo savo erotinį sapną, aš jį persapnuodavau ir perdarydavau“, – sako menininkas.
S.Bagdonavičius juokauja, kad sapnų studija įkurta tam, kad jis nenukvaktų.
Kai S.Bagdonavičiaus nuotraukos atsidūrė Kriaunose, mažo miestelio muziejaus direktorė sugalvojo žiūrovus nuo nepadorių reginių apsaugoti numezgant užuolaidėles ir uždengiant jomis nuogus kūnus.
S.Bagdonavičiui savo darbus iškabinus Vilniaus rotušėje, kritikos negailėjo netgi sostinės fotografai. Jie reikalavo pernelyg šokiruojančią parodą nukabinti.
Fotografijomis nepataikauja
Ne ką mažesnę audrą sukėlė ir fotomenininko „Pasakų“ ciklas. Juose S.Bagdonavičius Panevėžio vaizdus komponuoja taip, kad jie primintų mieste atsitikusius juokingus ar net skandalingus įvykius, kurių dalyviai buvo žinomi žmonės.
Pasak S.Bagdonavičiaus, šias fotografijas reikia mokėti skaityti tarp eilučių, išmanyti Ezopo kalbą.
Kad būtų suprantamiau, šalia darbų fotografas pateikė trumpus paaiškinimus.
Šmaikščiose fotomenininko pasakose atpažinę save ne vienas miesto politikas aiškino nuotraukų nesuprantą, jose neįžvelgią nei meno, nei prasmės.
Fotografas nesisieloja, kad užsitraukė ne vieno žinomo žmogaus pyktį.
Jis sako jau seniai pripratęs prie situacijų, kai sutiktieji į akis šypsosi, o užantyje spaudžia akmenį.
„Visais laikais dariau tą, kas buvo uždrausta. Naktį mano darbai buvo nukabinami. Kiek buvo valdžių, tiek neįtikdavau. Buvau net iš parodos išmestas. Nepataikauju kitų norams ir skoniui, nes kitaip blogai jausčiausi“, – sako pašnekovas. Pataikaudamas jis yra padaręs vieną fotografiją, tačiau ir tą sunaikino.
„Cukraus pudra pabarstyta fotografija – ne fotografija. Ji man neįdomi.
Neseniai padariau šeimos fotografiją, jaučiu, kad padariau kažką gero. Tačiau tai nebuvo pataikavimas, tai buvo mano, kaip menininko, požiūris į tą šeimą“, – aiškina fotografas.
Jaudinantis ir šokiruojantis visuomenę menininkas teigia, kad adrenalinas būtinas, norint pajusti gyvenimą.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
