Fotografijos galerijoje atidarytoje panevėžiečio fotomenininko Arturo Milašausko nuotraukų parodoje „Žaidimai pievoje“ atskleidžiami intriguojami vabzdžių ir sportininkų žaidimai.
A. Milašauskas, prieš kelias dienas atšventęs 60-metį, sako, kad šios parodos atidarymas – geriausia gimtadienio dovana. U. Mikaliūno nuotr.
Musė puikus modelis
„Parodą sudaro du fotografijų ciklai: regbininkų dramatiška kova ir vabzdžių biustai“, – sakė Panevėžio ligoninės kraujagyslių chirurgas, laisvalaikiu imantis fotoaparatą ir pasineriantis į kūrybines paieškas.
Kaip tvirtina A. Milašauskas, ir viename, ir kitame cikle veiksmas vyksta pievoje. Žiūrovams fotografijose jis nesiūlo ieškoti monumentalumo, rimties ar meditacijos – čia karaliauja dinamika.
„Fotografijų bendras vardiklis – pieva ir greitis. Tai sieja ir sportininkus, ir vabzdžius“, – paaiškino parodos autorius.
A. Milašauskas sako, kad fotografuoti jį skatina smalsumas, todėl niekada negrįžtantis prie senų temų. Susidomėti vabzdžiais jį paskatino Čarlzo Darvino veikalas „Rūšių kilmė“.
„Pradėjau juos stebėti ir fotografuoti. Kokia jėga, koks greitis, koks protas ir bendravimo įgūdžiai! Štai musė – labai malonus ir švarus vabzdys, tikras naminis gyvūnas – nuolat prie žmogaus, vis pazyzia į ausį – nori pasišnekėti“, – sako tarp kolegų ir draugų šmaikštumu garsėjantis A. Milašauskas.
Anot autoriaus, musė puikus modelis: nusiprausia, pasitaiso blakstienas ir sau ramiai pozuoja. „Ji labai protinga – puikiai atskiria, ar nori ją pagauti, ar fotografuoti. Plykstelėju į ją tokia blykste, kad net dramblį išverstų, o ji tupi lyg niekur nieko“, – fotosesijos įspūdžiais dalijosi fotografas.
Griauna mitus
A. Milašauskas, ilgai su fotoaparatu stebėjęs vabzdžių gyvenimą, griauna įprastus mitus ne tik apie muses.
„Bitės ir skruzdėlės yra visuomenininkės. Jos gyvena bendruomenėse ir yra pasiskirsčiusios tam tikromis funkcijomis. Jos – silpnaprotės schematinės baudžiauninkės, kurios žino tik nešti, tempti, judėti apibrėžta trajektorija. Bitės vis kvailai lenda į tą patį žiedą, nors ten jau buvo ir išsėmė nektarą. Kita vertus, vabzdžiai labai greiti, todėl juos nufotografuoti nėra taip paprasta. Bandžiau užfiksuoti sraigę, patikėkit, šių moliuskų greitis neribojamas“, – kalbėjo parodos autorius.
A. Milašauskas teigė specialiai ieškoti vabzdžių niekur nevažiavęs.
„Vabzdžiai patys atsiranda, eini pro šalį ir juos matai. Jie patys pasiprašo būti fotografuojami. Svarbiausia – jie mėgsta ir nori fotografuotis. Vabzdžiai palaukia, kol pasikeisiu optiką, blykstė pasikraus. Jie niekur neskuba, pagarbiai žiūri į fotografą. Šie gyviai – ne žmonės, pastarieji nusisuka, bėga, veidus dengia, reiškia pretenzijas“, – sakė chirurgas.
Regbio tema A. Milašausko fotografijose taip pat atsirado neatsitiktinai. Autorius dar mokykloje, o vėliau ir studijuodamas universitete žaidė regbį, iki šiol yra Panevėžio regbio veteranų komandos narys, tad šio sporto subtilybės jam gerai žinomos.
Per praėjusiais metais vykusį Lietuvos regbio čempionatą fotografas lakstė gaudydamas ne kamuolį, o nepakartojamas žaidimo akimirkas. Tai stebino ir visko mačiusius stadiono apsaugininkus.
„Ne viską pavyko padaryti. Nenufotografavau, kaip plyšta regbininko apranga ir jis aikštėje lieka nuogas. Dar norėčiau nufotografuoti, kaip skrenda uodas – ar jis plasnoja kaip gandras, ar kaip kregždutė“, – planais pasidalijo A. Milašauskas.
Chirurgijos vaizdai – ne visiems
Fotografija A. Milašausko gyvenime atsirado dar paauglystėje. Fotografuoti jam tiesiog įdomu, tad ieško naujų pozicijų, momentų. Panevėžietis viską daro savarankiškai, fotografijos principų niekur nesimokė, pagrindiniai jo mokytojai – įvairi literatūra.
„Ši paroda – tai mano mokymasis fotografuoti. Nesakau, kad jau išmokau, dar yra kur tobulėti. Neturiu jokių gabumų menui – nemoku piešti, dainuoti, groti. O fotografija nėra menas, tai tik mus supančio pasaulio dokumentika. Fotografas nėra menininkas, jis – fiksuotojas“, – mano parodos autorius.
Be to, gydytojas fotografijos nevadina savo pomėgiu. Anot jo, tai vienas iš pačių geriausių būdų išleisti pinigus.
„Tai labai brangus malonumas, už jį brangesnis tik mėgėjiškas kinas. Bet juo neužsiimsiu, nes man per brangu“, – teigė A. Milašauskas.
Anot chirurgo, jis niekada nesiryžtų fotografuoti savo darbo ir viešai jo skelbti visuomenei.
„Nenoriu peržengti savo kaip gydytojo etikos ribų. Tai ta tema, kuri, atrodo, būtų patogiausia, bet yra pati draudžiamiausia. Visų pirma, nematau, ką ten fotografuoti, nors kiti fotografai mano, kad tai įdomu. Kitas dalykas, aš turiu nepaprastą pranašumą. Visai kas kita yra mokslinė fotografija. Dokumentuoju gydymo eigą, rezultatus, bet tai nieko bendro neturi su meninėmis fotografijomis. Nors geras kritikas čia gali įžiūrėti ir didelį meną. Atsiklausęs pacientų, juos fotografuoju tik moksliniais interesais“, – aiškino gydytojas.
Medikas laisvalaikiu ne tik fotografuoja, bet ir rašo knygas. Jis iliustravo savo kurtas pasakas, publikavo atsiminimų knygą „Mokykla“. Instinktyviai kyla klausimas, ar chirurgija, fotografija ir rašymas turi ką nors bendra?
„Jums tikriausiai atrodo, kad chirurgas turi pjauti, skersti žmones ir atimti iš pacientų pinigus, kad jis negali pasibučiuoti su moterimi, negali jausti, mylėti, ar galų gale – sportuoti. Aš ne tas, kuris dieną, naktį ir savaitgalius leidžia ligoninėje. Chirurgų emocijos ir išgyvenimai nesiskiria nuo kitų žmonių“, – tvirtina parodos autorius.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
