Fotografijos galerijoje atidaryta ypatinga fotografo Rimanto Čechavičiaus retrospektyvinė paroda „Esamojo laiko lašas“. Čia svarbiausias autoriaus gyvenimo akimirkas lydi ne tik užfiksuoti kadrai, bet ir poezijos eilės. Tai keturioliktoji personalinė iš Panevėžio kilusio fotografo paroda.
Rimanto Čechavičius fotografijose atskleidžiamas ne tik gamtos grožis, mistiniai istorijos ženklai, bet ir diskutuojama aktualiais šiandienos klausimais. U. Mikaliūno nuotr.
Galerijoje autorius eksponuoja savo pastarųjų penkiolikos metų kūrybą, kurioje atskleidžiamas ne tik Lietuvos ar kitų fotografo lankytų kraštų – Alžyro, JAV, Italijos – gamtos grožis, bet ir diskutuojama aktualiais šiandienos klausimais.
Į Lietuvos gamtą R. Čechavičius žvelgia savitai – ieškodamas joje mitologijos, istorijos ženklų.
„Niekas neišnyksta be pėdsakų, tad stengiausi priminti du kraupiausius Vilniaus istorijos puslapius: Kreivosios pilies sugriovimą 1390 metais ir masiškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonių žudynes ir trėmimus 1655–1661 metais, kai šalį niokojo rusų kariuomenė ir kazokai,“ – sako fotografas.
Šių žudynių siaubą autorius perteikia fiksuodamas medžių, augančių ant Plikojo (Kreivojo) kalno, anomalijas ir gamtos sukurtus piešinius ant Pilaitėje iškasto didžiulio akmens, kuris visais parametrais labai primena mitologinį lietuvių šventviečių apeigų akmenį.
„Aplinkkelį tiesiantys darbininkai ketino akmenį vežti į skaldyklą. Man pavyko apie 8 tonas sveriantį riedulį parsigabenti prie savo namų šalia Dvarčionių ir paguldyti ežero pakrantėje. Ištrauktas iš žemės, jis ėmė gražėti. Kasdien jį matau pro langą, šimtus nuotraukų padariau. Kuo toliau, tuo labiau ant jo ryškėja paslaptingi ženklai, figūros“, – sako fotografijų autorius.
Pasak R. Čechavičiaus, ant Plikojo kalno kraujo būta iki kelių, o didieji mūšių laukai Europoje iki šiol likę tušti. Ant jų nieko nestatoma dėl blogos energetikos. Fotografui mintis pasižvalgyti po šią vietą kilo dėl to, kad čia buvo rastos pilies aukuro liekanos.
„Praėjusių laikų siaubą išvydau tiesiog po kojomis. Ant kalno mačiau keistai išaugusias tuopas, kurių gumbai primena kaukoles“, – sako R. Čechavičius.
Sielai artimi vaizdai
Galerijoje fotografas panevėžiečiams suteikė galimybę ne tik žvilgtelėti į kūrybinius darbus, bet ir pamąstyti, į viską pažiūrėti kitomis akimis. Pavyzdžiui, nufotografavęs kopas, autorius darbus ant sienos kabino ne horizontaliai, kaip įprasta, bet vertikaliai.
„Kai kam patinka, kai kas sako, kad čia nesąmonė. Bet pažiūrėkite kitaip. Žiūrėdami horizontaliai matome tik kopas ir nieko daugiau. O apvertus fotografiją vertikaliai, galima įžvelgti daugiau. Aš matau švelniausią būtybę pasaulyje – nuogą, gražiomis kūno linijomis moterį. O štai čia vertikaliai sudėti kalnai. Juose galima pamatyti besišnekučiuojančias močiutes“, – šypsodamasis pasakojo menininkas.
Fotografijose R. Čechavičius užfiksavo ir nepakartojamą jūros žavesį, jos bangų nepertraukiamą mūšą, besikeičiančias spalvas ir šio grožio pakerėtus žmones. Autorius sako, kad jūra ne tik atgaivina kūną, suteikia sielai ramybę, bet leidžia pajusti gamtos ir mūsų gyvenimo ryšį, amžinybės dvelksmą.
Šalia jūros – ir kalnų grožis, traukiantis ne vieną Lietuvos lygumų gyventoją.
„Čia žmogus mato ne tik nepakartojamo žavesio gamtą ar pasakiškus vaizdus. Kalnų aplinka mus užburia. Tas jausmas vėl ir vėl kviečia aplankyti kalnus. Sakoma, kad dvasinis tobulėjimas galimas tik tyloje. Daug poezijos yra kilusios iš tylos, nes tik tyloje žmogus gali priimti sprendimus. Aš visiškai sutinku su šia nuomone ir stengiuosi atspindėti tokios kalnų tylos aidus“, – sako autorius.
Parodos fragmentuose R. Čechavičius kalba ir apie atsakomybę. Anot jo, tai – visas mūsų gyvenimas: nuo lopšio iki anapus. Metalinio karkaso pastato griuvėsiuose jis įžvelgia atsitiktinių sulūžusių elementų grafiką, šviesos šešėlių žaismą, ekspresiją ir viltį.
„Čia apsiriboju labai specifine statybos projekto vykdytojų – studentų, dėstytojų, projektuotojų, rangovų ir užsakovų – atsakomybe už savo darbą ar kūrinį. Pastatas turi ne tik džiuginti širdį, bet ir būti patikimas. Tai mūsų visų uždavinys“, – tikina fotografas.
Fragmente „2,5… pro langą“ autorius į gyvenimą žvelgia pro savo kambario langą. Jis užfiksavo ne tik besikeičiančią gamtą, lauko akmenų skulptūras, bet ir gretimų namų išraiškingas detales.
Dieviško perlo šviesa
Šalia įspūdingų nuotraukų R. Čechavičiu panevėžiečiams pristatė ir savo fotografijų rinkinį apie vieną nuostabiausių mūsų praeities architektūros stebuklų – įspūdingą Šv. Onos bažnyčią.
Autorius sako, jog priklausomai nuo metų laiko, saulės padėties, apšvietimo, statinys spinduliuoja vis naujomis spalvomis: nuo švelniai žalsvo rusvų plytų atspalvio vidudienį iki ryškiai rausvo jų atspalvio šviečiant vakaro saulei.
„Vis kitokį kūrinį matome ankstyvą rytą ir vėlyvą vakarą. Net naktį, esant dirbtiniam apšvietimui, jis nenustoja stulbinti mūsų jausmų ir proto kaip kažkas dieviško, labai tobulo ir gražaus, ką labai seniai, daugiau kaip prieš penkis šimtus metų, sukūrė mūsų protėviai, tarsi palikę žinią mums – savo tolimiems palikuoniams“, – sako R. Čechavičius.
Anot profesionalaus fotografo, jei oro sąlygos ir saulės padėtis palankūs, šviesos ir šešėlių kaitoje galima nesunkiai pastebėti vieną iš bažnyčios fasado akcentų – Gedimino stulpus – iš gilios senovės paveldėtus mūsų valstybės simbolius.
„Žvelgiant aukščiau per sudėtingą architektūrinių formų ir detalių įvairovę galima įžvelgti ir pačios šv. Onos kontūrus: jos pūstos suknios lankus, liekną stotą, iškilią krūtinę, grakštų kaklą ir didingą karūną. Arba atrasti jos liūdnas ir gilias akis, išraiškingus auskarus – mažus bokštelius. Ir dar – įmantrius erkerius, gotikines arkas, krabais nusagstytus bokštelius su vėliavėlėmis ir net 33 formų plytas. Tačiau tam reikėtų stabtelėti kiek ilgiau. Ir tam atidžiam stebėtojui būtų dešimteriopai atlyginta: stabtelėjus jau norėtųsi sugrįžti čia nuolat. Kai šviečia saulė ir kai kabo sunkūs debesys, kai lyja ir kai sninga“, – sako fotografas.
R. Čechavičiaus retrospektyvinė fotografijų paroda „Esamojo laiko lašas“ veiks iki rugsėjo 27 dienos.
Dosjė
Rimantas Čechavičius gimė 1940 metais Panevėžyje. 1958-aisiais baigė Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją. Po studijų tuomečiame Kauno politechnikos institute dvejus su puse metų dirbo darbų vykdytoju Panevėžio stiklo fabriko statybose. 1973–2002 metais dėstytojavo Vilniaus Gedimino technikos universitete, Gelžbetoninių konstrukcijų katedroje, stažavosi Suomijoje ir Šveicarijoje. Taip pat dirbo dėstytoju Alžyre (1982–1986) ir Prancūzijoje (1995–1996).
Dovilė BARVIČIŪTĖ 
