Panevėžio fotografijos galerijoje atidaryta paroda ,,Vėjai 2016“. Tai jaunųjų Panevėžio miesto ir rajono fotografų edukacinių kūrybinių dirbtuvių projekto, kurį iš dalies rėmė Panevėžio miesto savivaldybė, rezultatas. Po beveik pusmetį trukusių konsultacijų ir profesionalios atrankos, penki dalyviai viešam žiūrovų teismui pristatė savo darbus.
T. Šiaudinio nuotr.
Jie ne tik pasakojo apie savo kūrinius, bendravo su susirinkusiais svečiais, tačiau ir patys buvo apdovanoti susirinkusiųjų dėmesiu bei specialiais šio projekto diplomais ir prizais. Vyresnieji jų kolegos, Panevėžio fotografai džiaugėsi, kad jaunųjų menininkų kūriniai stiprūs, nevaikiškai įtaigūs.
Vėjas dažniausiai siejasi su jaunatviškumu, nepastovumu ir nerimtumu. Lietuvos kultūroje minimas jau nebe pirmą kartą. Atsiminkime keturvėjininkus, kurie 1922 metais paskelbė manifestą ir ,,atpūtė“ į sustingusią lietuvišką poeziją avangardą. Anot Alfonso Nykos-Niliūno, jie buvo revoliucionieriai, rėmėsi futurizmo principais, aukštino miestą, technikos pažangą, skatino ne atstatyti, atkurti, bet nugriauti ir sukurti nauja.
Daugelis poetų, priklausiusių šiai grupei, iššvaistė savo talentus taip ir nepalikę vertingos kūrybos. Vėjais nuėjo didžioji dalis jų siekių, bet kultūrinis gyvenimas pasikeitė. Kodėl nuėjo vėjais? Tikriausiai todėl, kad norėjo statyti ant sugriautų pamatų: šaipėsi iš kitų poetų, kūrė eiliuotą, aštrią kritiką. Per daug griovė, per mažai kūrė.
Jaunieji fotografai – vėjai – pamatų negriauna. Jie, skirtingose erdvėse lakiodami, gaudo tas akimirkas, kurias pastebi, ir, naudodami gerai visiems žinomas fotografijos technikas, atskleidžia jauno žmogaus pastebėjimus. Svarbu paminėti, jog šie jauni talentai ne tik kad neneigė savo pirmtakų kūrybos, bet ir klausėsi jų patarimų. Stanislovas Bagdonavičius, Valentinas Pečininas, Saulius Saladūnas, Stasys Povilaitis, Aivaras Troščenka ir fotografijos galerijos darbuotojai negailėjo kritikos, bet ji buvo konstruktyvi: skatinta ieškoti, eksperimentuoti, tikslintasi, ar tai, ką nori rodyti, yra patiems artima, aktualu. Kiekvieno autoriaus darbų serija unikali, išvengta tarpusavio vienodumo, supanašėjimo.
Vis tik Andrėja Žilytė darbuose žaidžia pasikartojimu. Raštas, tekstas yra kaip pėdsakai: užrašas ant sienos, žymės istorijoje, išmargintas pratybų sąsiuvinis. Teksto nuotraukos kartojasi, įgyja šiokios tokios monotonijos, tačiau paskutinė nuotrauka pateisina šį sprendimą. Raštų, tekstų raizgalynėje išnyra mažas Mėnulio pjautuvas. Lygiame dangaus fone autorė jį irgi mato kaip žymę.
Emilija Kazakaitytė darbų cikle fiksuoja dinamišką kasdienybę nuotrupomis – pablukusiais kadrais, lyg iškirptais iš savo dienos filmo. Jos fotografijos kelia panašiausias asociacijas su parodos ,,Vėjai“ pavadinimu. Juntamas greitumo, lengvumo, nepagaunamumo įspūdis. Iš pažiūros, nieko dramatiško, reikšmingo, sukrečiančio. Tačiau kadras po kadro supranti, kad smulkmenos ir ,,nieko neveikimas“ slepia prasmę.
Marius Garuckas darbuose fiksuoja kitokius objektus. Jis klaidžioja po griuvėsius ir prikelia, išjudina senus, nebereikalingus daiktus, tirdamas savo santykį su jais: ,, domina objektų istorija ir ten vykusios veiklos užuominos, kodėl vieta tapo pamiršta. Savo nuotraukomis stengiuosi parodyti išlikusi grožį ir paslaptingumą.“ Autoriui tai puikiai pavyksta: pro seno pastato langus veržiasi pavasariška žaluma, iš ligos istorijos archyvų ištraukta sena rentgenograma vėl atgyja šviesoje.
Simono Barono darbuose irgi įžvelgiamas dramatiškumas, bet jis jau kitoks. Nors jo fotografijose fiksuojami objektai statiški, jis komponuodamas sugeba įamžinti jų trapumą, formų dinamiką. Kūriniuose didelis kontrastas, kuris sukuria gilumo, bet ir nesaugumo įspūdį. Ramus skulptūros veidas rodos tik apgaulingai besiilsintis, nes ilgiau žiūrint į šiuos skulptūrų fragmentus, šviesą, pasiklydusią stiklo duženose, nejučia imi galvoti apie laikinumą.
Marijos Butkevičiūtės serijoje ,,YOLO“ tamsi, pagiežinga darbų nuotaika derinama su populiariu ,,You Only Live Once“ (tu gyveni tik kartą) frazės trumpiniu. Fotografijose sumaniai padidintas kontrastas, paliktas grūdėtumas, atrasta žiūrovą įtikinanti, grėsmingą įspūdį kurianti kompozicija. Šie techniniai sprendimai kelia niūrios, vienišos paauglės egzistencijos daugiabutyje klausimus. Būtent Marijai Butkevičiūtei fotomenininkai skyrė specialų prizą – naujai įsikūrusios Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos valdybos narių autografais paženklintą ,,Lietuvos spaudos fotografija 2016“ albumą.
Džiugu, kad Panevėžio miesto savivaldybė rėmė šios parodos projektą. Dar neaišku, ar jis taps kasmetine tradicija. Tačiau jauniems kūrėjams tai tapo puiki galimybė ne tik parodyti savo supratimą, požiūrį į aplinką, bet ir susipažinti su fotografais, atsižvelgiant į jų patarimus – tobulėti. Toks sklandus, lengvas, gyvas bendradarbiavimas praturtina ir suartina menininkus. Penki nauji vėjai – penkios galimybės naujai pamatyti ir parodyti pasaulį, nesant būtinybei griauti jo senųjų pamatų.
Benita Balčiūnaitė
T. Šiaudinio nuotr.
