Žmogus šiame pasaulyje – laikinas. Visiems gerai žinomą tiesą savo paroda priminė Vitalis Čepkauskas. Viskas laikina, todėl, pasak menininko, labai svarbu mąstyti apie tai, kas esame, kodėl esame būtent čia ir ką po savęs paliksime. Praeitis, dabartis ir ateitis – amžini klausimai, į kuriuos ieškoma atsakymų.
Skirtingi charakteriai
Įžengus į Panevėžio fotografijos galeriją atsiduri tarp daugybės kaukių. Į kurią pusę žiūrėtum, jautiesi stebimas. Ant sienų pakabintos medžiaginės kaukės, primenančios žmogaus kaukolę, išsiskiria savitu charakteriu. Todėl kiekvienas parodos dalyvis gali kurią nors prisitaikyti ir sau.
„Man labiausiai tiktų ši kaukė su didelėmis akimis, nes aš į pasaulį žvelgiu plačiai“, – žiūrėdamas į eksponatus garsiai mąstė panevėžietis menininkas Virginijus Benašas.
Parodos „Laiko srautas“ autorius V.Čepkauskas pabrėžia, kad kaukės atspindi praeities, dabarties ir ateities santykį. Pasak jo, kiekvienas žmogus per dieną gali turėti kelias kaukes, nes kas sekundę kinta jo nuotaika. Todėl kaukė, anot menininko, įgalina įgyti begalę pavidalų, koreguoti ne tik išvaizdą, bet ir elgesį.
V.Čepkauskas sako, kad vienos kaukės skirtos būčiai, kitos – išnykimui. Vienos – tam, kad būtų galima aktyviai veikti, kitos – pasprukti nuo bet kokių veiksmų. Menininkas samprotauja, kad kaukė gali apsaugoti ir nuo aplinkos veiksmų, ir nuo vidinių proveržių, trikdančių esamą ar įsivaizduojamą harmoniją.
„Kaukė gali varžyti, tačiau gali ir išlaisvinti. Ji gali inspiruoti tiek tiesioginį, tiek grįžtamąjį ryšį. Tuo ji skiriasi nuo laiko, kurio kryptis nepasiduoda jokioms korekcijoms“, – palygina pašnekovas.
Vilioja ir baugina
Žiūrint į menininko kurtas kaukes kyla dviprasmiški jausmai. Viena vertus, jos vilioja, kita vertus, baugina. V.Čepkauskas neslepia, kad jo darytas kaukes gali užsidėti ne kiekvienas. Energija trykštančių jaunų asmenų jos nenuteikia baugiai, todėl mielai matuojasi, tačiau pensinio amžiaus žmonėms tie eksponatai kelia baimę, nejaukumo pojūtį.
„Priprašyti užsidėti kaukę vyresnius asmenis sudėtinga, nes ji tarsi priverčia susimąstyti apie egzistenciją, jos laikinumą ir trapumą, – pažymi pašnekovas. – Laikas yra viena iš jautrių sąvokų, kurių prasmė priklauso nuo žiūrovo patirties.“ Mėgstantis nuklysti į apmąstymus V.Čepkauskas sako, kad laikas žymi nenutrūkstamą ir negrįžtamą tėkmę.
Pašnekovo teigimu, ta tėkmė egzistencijai suteikia tik vieną kryptį, todėl nevertėtų gręžiotis atgal, o eiti į priekį. Tačiau, menininko nuomone, vieniems tai kelia džiugesį, tampa tam tikru stimulu, skatinančiu nenumaldomą alkį naujiems potyriams ir išgyvenimams, o kitiems, priešingai, žadina nostalgiją ir dūsaujant verčia gręžiotis.
Sielos veidrodis
Paroda „Laiko srautas“ – dviejų skirtingas patirtis turinčių žmonių V.Čepkausko ir Lijanos Judickaitės bendras meninis darbas. Kaip sako menininkas, jie susibūrė bendram kūrybiniam, edukaciniam projektui, bet nenutolstama nuo V.Čepkausko kūrybos leit-motyvų, nuo noro skatinti žiūrovą mąstyti, užduoti paprastus, tačiau esminius klausimus.
V.Čepkauskas sako, kad šį projektą jį įkvėpė kelionė į Tailandą. Kaukė jam – kaip simbolis, kaip sielos veidrodis.
„Kaukė kaip pabaigos ir naujos pradžios simbolis. Tailande turguje pamačiau tokius audinius, kurie tarsi skirti meditacijai. Man tai padarė didelį įspūdį. Grįžęs ir pamatęs daug nertų servetėlių vienoje vietoje, pagalvojau, kad tai medžiaga, su kuria toliau galėčiau dirbti, įgyvendinti gimusias idėjas“, – pasakojo pašnekovas. Jis pradėjo siūti kaukes. Tuomet menininkui atrodė, kad tai žmogaus nuasmeninimas, o vėliau pajuto, kad kiekviena jų išėjo labai skirtinga, charakteringa.
„Pirmieji pavykę darbai mane pastūmėjo dirbti toliau. Juo labiau kad dariau tokias kaukes, kurias galėjo mūvėti ir vyresni, ir jaunesni žmonės“, – prisipažino V.Čepkauskas. Menininkas sako, kad kiekviena kaukė skirtinga, nes darė užplūdus įvairiai nuotaikai, tačiau neturėjo tikslo kurti konkretaus portreto, perteikti konkrečių emocijų.
Vyras pažymi, kad kaukių detalės – didelės akys ar platesnės šnervės – neatsirado atsitiktinai. Pasak pašnekovo, darydamas jas buvo susikoncentravęs į kokią nors problemą, todėl jos visos tokios skirtingos.
„Žmogus turi galimybę būti visame pasaulyje ir niekur. Simboline prasme, kaukė geriausiai tai ir atspindi. Tai mūsų pasirinkimas, galimybės“, – aiškina pašnekovas. Jam svarbu atskleisti žmogaus vidų, būtį, o ne išorę.
Pasirinkta medžiaga kūriniams taip pat neatsitiktinė: menininkui svarbu sukurti ką nors iš medžiagos, kuri kam nors jau buvo panaudota.
Savotiška provokacija
V.Čepkauskas neslepia, kad jo darbai – savotiška provokacija, skatinanti permąstyti tiek savo asmeninę, tiek visos žmonijos būtį. Žiūrovams tarsi siūloma pasitelkiant individualias patirtis surasti sau tinkamą kaukę ir permąstyti prioritetus.
Menininkas pasakoja, kad kūriniai neatsitiktinai kabinami tamsiame fone, parenkamas tradicinis portretinis apšvietimas. Taip tarsi paryškinamos kaukės. Jos čia yra „nuogos“, atviros interpretacijai, be istorijos ir gyvybės, o jų emociją pabrėžia akiduobių, lūpų išlinkimai. Žiūrintieji gali išlaisvinti savo fantaziją ir sukurti įvairiausias istorijas, galbūt pamatyti kaukėse save ar gerai pažįstamus žmones.
L.Judickaitė kaukes fotografavo ant akmens. Situacija sumodeliuota taip, kad kaukė atrodo kur kas mažesnė nei akmuo. Tai tarsi pašnibžda, kad Žemė ir kaukolė amžinos.
V.Čepkauskas – kosmopolitiškos dvasios menininkas, savo kūriniuose visuomet provokuojantis žiūrovą mąstyti apie žmogiškąsias vertybes. Jis prisiliečia prie įvairių meno formų. Būdamas skulptorius, jis tapo, piešia, kuria aksesuarus bei drabužių dizainą.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
