Etninės kultūros puoselėtojos Linos Vilienės atsidavimas savo darbui nuolat įvertinamas padėkomis bei įvairiais apdovanojimais. Tačiau ansamblio „Raskila“ vadovę vis dar stebina, jog lietuviai nesuvokia, kad folkloras yra tai, kuo mes iš tikrųjų galime didžiuotis.
Folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė L. Vilienė savo kolektyvo nariams nuolat kartoja, kad jų akyse turi atsispindėti meilė ir noras.
Didelis postūmis – studijos
Panevėžio miesto folkloro ansamblio „Raskila“ vadovė Lina Vilienė folkloru susidomėjo dar 11 klasėje. Viskas prasidėjo nuo sumanymo mokykloje išleistuvių proga 12-okams surengti liaudišką šventę. Vėliau Rasa su keliomis klasės draugėmis nusprendė patekti į kolektyvą, kurį kūrė iš Rokiškio atvykęs žinomas folkloristas Algirdas Svidinskas.
„Nuėjau į atranką ir patekau. Mums, jauniems žmonėms, tai buvo didelė naujovė, nauja patrtis – viskas buvo labai įdomu. Kartu šventėme įvairias šventes – Jonines, Jorę“, – prisiminimais dalijosi L. Vilienė.
Folkloro puoselėtoja pasakojo, jog nuo mažens savo gyvenimą svajojo susieti su muzika, norėjo būti darželio muzikos vadove ar muzikos mokytoja. Būtent pastarosios specialybės ji išvyko studijuoti į Klaipėdos konservatoriją. L. Vilienė be folkloro ilgai neištvėrė, todėl uostamiestyje ji pateko į Rūtos Vildžiūnienės vadovaujamą jaunimo kolektyvą.
„Folkloras taip stipriai veikė mano gyvenimą, jog sužinojusi, kad 1990 m. Muzikos ir teatro akademijoje įsikūrė Etnomuzikologijos katedra, susitariau su valdžiomis ir man leido pereiti iš Klaipėdos į Vilnių. Taip aš tapau etnomuzikologijos pirmo kurso studente“, – šypsodamasi kalbėjo moteris.
L. Vilienė tvirtino, kad studijos jos gyvenimą dar labiau susiejo su folkloru, ji galėjo mėgautis gilesniu jo pajautimu. Nors Muzikos ir teatro akademijoje moteris susipažino su visos Lietuvos regionų muzikine kultūra, tačiau jos širdis visada priklausė Aukštaitijai.
1991 metais Panevėžyje prie Kraštotyros muziejaus buvo įkurtas Etninės kultūros skyrius, su jais moteris ryšį palaikė dar studijuodama, o po kelių metų grįžusi į gimtąjį miestą ten ir pradėjo dirbti.
„Į Panevėžį grįžau, nes norėjosi, kad tautinė folklorinė kultūra čia irgi klestėtų“, – tvirtino L. Vilienė.
Moteris teigė, jog viena pagrindinių jos veiklų iš pradžių buvo folkloro kolektyvų konsultavimas, tačiau nei anksčiau, nei dabar Panevėžys kolektyvų gausa nepasižymėjo. Į ją, kaip į etnokultūros darbuotoją, ansamblių vadovai pagalbos kreipdavosi dėl repertuaro parinkimo, nes ji galėjo pasidalyti per ekspedicijas surinkta medžiaga.
„Mes vadovams patardavome, ko jie kartu su kolektyvu galėtų mokytis, netgi pačios eidavome juos mokyti šokių, duodavome instrumentinės muzikos. Mes buvome tie specialistai, kurie jiems galėjo padėti, tokių kaip mes iki šiol Lietuvoje yra nedaug“, – apie savo darbą kalbėjo L. Vilienė.
Darbas su kolektyvais
Moteris pabrėžia, jog dar būdama studentė vadovavo vienam Vilniaus kolektyvui, tad grįžusi į Panevėžį ji nesunkiai įsiliejo į miesto folkloro ansamblio „Raskila“ gretas. Jam moteris vadovauja nuo 1999 metų.
L. Vilienė gali didžiuotis esanti ne vieno, o netgi dviejų folkloro kolektyvų vadove. Nuo 2000 metų ji pradėjo darbuotis ir kultūros centro folkloro ansamblyje „Lokauša“, kurį, pasak moters, sudaro močiutės, dainuojančios iš tėvų išgirstas ar savo pačių jaunystės dainas.
Moteris džiaugiasi, jog turėjo galimybę padirbėti ir su jaunimu, ji buvo įkūrusi trejus metus gyvavusį jaunimo kolektyvą „Sierčikai“. Ją ypač džiugino tai, jog į jį buvo susirinkę jaunuoliai, kurie tiksliai žinojo, ko nori. Moteris tiki, jog jų bendra veikla padarė įtaką ne vienam, daugeliui folkloras tapo neatsiejama jų gyvenimo dalis.
Dirbant su kolektyvais, pasak L. Vilienės, svarbiausia mylėti žmones, jei būsi piktas vadovas, tai teigiamo rezultato neatneš.
„Bendraudama su Krekenavos močiutėmis juokiuosi, kad iš jų išmokstu daugiau, nei jos iš manęs. Ssavo kolektyvo žmonėms sakau: jeigu jūs norėsite, visada jums padėsiu. Niekada neskambinu ir nesakau, prašau, ateik pas mane, kam to reikia, jei žmogus nenori. Tie, kurie nori būti, jie ateina ir būna kartu“, – kalbėjo moteris.
L. Vilienė savo ansamblį vadina šeimų kolektyvu, mažiausiam nariui vos 2,5 metų. Moters dukros taip pat augo su folkloru ir seka tėvų pėdomis.
„Pas mus dainuoja tėvai, seneliai, močiutės, vaikai ir anūkai. Tai nebūtinai yra šeima, o tam tikra hierarchija. Mes visi gyvename kaip šeimoje“, – sakė ansamblio vadovė.
Perduoda folklorą
„Raskilos“ veikloje nuolat dalyvauja nuo 35 ik 50 žmonių, tarp jų yra 14 nuo 2 iki 12 metų vaikų. Pasak moters, Lietuvoje labai mažai kolektyvų, kurie pasirodytų su vaikais, nes juos suvaldyti nėra lengva užduotis. Iš pradžių mažieji patys spręsdavo, kada koncerte jie nori šokti ar dainuoti, tačiau, L. Vilienės tvirtinimu, jie puikiai su tuo susitvarkydavo, o koncertams tai suteikdavo žaismingumo.
Kai vaikai paaugo, su jais moteris pradėjo dirbti atskirai, šiuo metu kiekvieną antradienį prieš suaugusiųjų repeticiją vyksta darbas su mažaisiais. Vaikai dalyvauja ir vyresniųjų repeticijose, jie dažniausiai užsiima savo veiklomis ar žaidimais. Pasak moters, svarbiausia, kad mažieji viską išmoksta matydami ar girdėdami.
„Vaikai pas mus nesimoko, tačiau per koncertus jie viską moka, su mumis kartu dainuoja, šoka“, – pabrėžė moteris.
Ansamblio vadovė tvirtina, jog paauglystėje vaikus svarbu paleisti, nes jiems pasidaro įdomu visai kas kita. Vėliau, jei jie nori, į folklorą grįžta būdami gimnazistai, nes jie pradeda suvokti, kad tai įdomu. Moters teigimu, jei vaikas nenori, negalima jo laikyti, jeigu versi, tuomet jis gali ir nesugrįžti.
Folkloro puoselėtoja Lina Vilienė džiaugiasi, jog jos pėdomis seka ir dukros. Pasak moters, juos dainuojančius kartu dažniausiai galima išgirsti keliaujant automobiliu.
L. Vilienės dukros ne tik dalyvauja ansamblio veikloje, tačiau ir bando vesti renginius. Ji džiaugiasi, jog vyresnėlė naujosios veiklos imasi drąsiai.
Pasak moters, jie namuose dainas kartu traukia retai, tai dažniausiai daro keliaudami mašinoje. L. Vilienė teigia, jog nuo folkloro kartais norisi ir pailsėti.
„Įsivaizduokite, kad aš tuo gyvenu nuo 8 ryto iki 9 vakaro. Negaliu sakyti, kad pas mus namuose skamba visai kita muzika, visko yra, jeigu vyksta kokie nors pasiruošimai ir neužtenka laiko, tuomet susibėgama padainuoti ir namuose“, – juokėsi moteris.
L. Vilienė labiausiai pailsi su rankdarbiais, ji kartu su vyru daro juostas bei mezga riešines. Tą ji stengiasi daryti kasdien bent po valandą, nes po to jaučiasi visiškai atsigavusi. Juostų pynimas tarsi išvalo smegenis, kai rankos dirba pačios, mintys gali būti kur tik nori.
„Kartais užtenka riešinės kelias eilutes numegzti ir jau galiu ramiai eiti miegoti. Iš rankdarbių mes negyvename, nes lietuviai dar nemoka vertinti rankų darbo, todėl už juos daug mokėti nelinkę. Jei pasakome tokią sumą, kuri atitinka įvertinus visą darbo darymą, daug kas sako, kad per brangu“, – atviravo moteris.
Lietuviai neįvertina
L. Vilienė sako, jog lietuviai nemoka didžiuotis savo folkloru ir neįvertina to, ką turi. Tam, kad lietuviai pajustų savo identitetą, pasak moters, juos reikia visus išsiųsti į užsienį.
Tautiečiai vis dar nesuvokia, koks ypatingas yra mūsų tautinis drabužis ir kokios unikalios liaudies dainos, ypač sutartinės, kurios vienintelės pasaulyje yra įtrauktos į UNESCO paveldą.
Moteris stebisi, jog žmonės išvažiavę į užsienį jai pradeda rašyti laiškus ir prašo atsiųsti dainų. Kai kurie jungiasi prie folkloro kolektyvų svetur, nors būdami Lietuvoje juos peikė.
Ji džiaugiasi, jog nestokoja žmonių, kurie domisi ansamblio „Raskila“ veikla, netrūksta norinčiųjų prie jų prisijungti.
„Žmonės ateina įvairiai, esame šeimų kolektyvas, tad norime, kad ateitų šeimos. Jei skambina moteris ir klausia, kaip pas jus ateiti, sakau, atidarykite duris, išstumkite pro jas vyrą, o jūs eikite iš paskos“, – juokavo moteris.
Panevėžio miesto folkloro ansamblis „Raskila“ buvo įvertintas ne kartą, tačiau L. Vilienė labiausiai vertina aukščiausią meno mėgėjų apdovanojimą „Aukso paukštė“, kuris jiems buvo įteiktas 2014 metais.
„To siekėme ilgai, aš pati 15 metų, o kolektyvas – 25 metus“, – džiaugėsi ansamblio vadovė.
