Kad negaištų laiko laukdamas naujo filmo pastatymui valstybės mėtomų trupinių, garsusis kino kūrėjas Algimantas Puipa ėmėsi tapybos. Iš dažant spintą užsilikusių dažų prieš metus nutapęs žmonos, žinomos dokumentininkės Janinos Lapinskaitės aktą, režisierius prasiveržusiu talentu nustebino net mamą menotyrininkę.
Režisieriaus debiutas dailėje
Santuokos įžadus laužantis Linas, gana ramų ir sotų gyvenimą gyvenanti mylinti už jį vyresnė penkiasdešimtmetė žmona Monika ir jų gyvenimus pakeitusios trys prostitutės – vienas produktyviausių režisierių Algimantas Puipa pastaruosius trejus metus gyveno pagal paskutinį šviesaus atminimo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“ kuriamo filmo ritmu.
Į septintąją dešimtį įkopęs režisierius prasitaria: nežinia, kada jis vėl ryšis imtis to, ką dirbo visą gyvenimą – kurti filmą. Gali būti taip, kad po kelerių metų apie A.Puipą bus daugiau kalbama ne kaip apie lietuvių kino klasikos fondus papildžiusių kūrinių režisierių, bet – tapytoją.
„Tu nesi dailininkas, bet jau ir ne liaudies menininkas“, – garsiojo režisieriaus paveikslus įvertino mama menotyrininkė.
A.Puipa svarsto, kad visai nenuostabu įkopus į antrąją gyvenimo pusę atrasti savyje lig šiol neprasiveržusį talentą. Teptuką ir dažų paletę į rankas yra paėmusi ne viena brandos sulaukusi šalies įžymybė.
Išgirdęs apie A.Puipos kūrybinio kelio posūkį, tapantis paveikslus prisipažino ir žinomas Lietuvos kino, televizijos ir teatro aktorius, lietuvių kultūros simbolis Rusijoje Juozas Budraitis, dailės parodas ėmėsi rengti baleto žvaigždės.
„Man tapymas – kaip žaidimas, suteikiantis gražių pojūčių. Anksčiau nė nepastebėdavau, kaip vandenyje atsispindi medžių šakos, kaip kyla rūkas, leidžiasi saulė. Nuėjęs į parodą jau suvokiu, kodėl menininkai netapo anatomiškai tikslių rankų, kojų, kad jiems įdomi pati ekspresija, jausmas“, – apie prasiveržusius naujus pojūčius pasakoja A.Puipa.
Geriausias darbas – sutuoktinės aktas
Filmavimo kamerą į teptuką ir dažus iškeitęs režisierius noriai dalijasi tapant išgyventu atradimo džiaugsmu. Režisieriaus piešinius jau ėmėsi eksponuoti šalies kultūros židiniai – bibliotekos, meno muziejai.
Į tapytojų gretas pamažu ateinantis kino kūrėjas už prasiskleidusį talentą savotiškai dėkingas turėtų būti savo gyvenimo moteriai – žmonai, garsiai dokumentininkei Janinai Lapinskaitei.
„Prieš metus, artėjant Joninėms svarsčiau, kokią dovaną žmonai įteikti. Atsiminiau, kad yra likę dažų spintai dažyti. Jais nutapiau tokį antianatomišką žmonos aktą.
Tada galvojau, kad tik šiaip papaišiau, bet, pasirodo, kad šitas paveikslas – geriausias lig šiol sukurtas mano darbas“, – „Sekundei“ pasakojo A.Puipa.
Ne tik J.Lapinskaitei, bet ir mamai menotyrininkei neišpeikus dailės kūrinio, režisierius juokauja paniręs į dažus.
„Nesu tapytojas profesionalas, tačiau potraukis dailei, manau, užkoduotas mano genuose. Garsus dailininkas buvo brolis Audrius Puipa, o ir mama manyje matė dailininką, ne kino režisierių“, – svarsto menininkas, kartais per dieną nutapantis 3–4 peizažus, o kartais – nė vieno.
Knygų neklonuoja
A.Puipa juokauja tapyti pradėjęs, kad negaištų laiko laukdamas iš valstybės numetamų trupinių filmui statyti.
Valstybei neišgalėjus vienu metu atseikėti visos filmui numatytos sumos – 2 mln. litų, ir kasmet pabarstant po dalelę, režisierius jį kūrė net trejetą metų.
„Tai yra labai rizikinga ne tik dėl mano amžiaus. Egzistuoja pavojus, kad jaunos aktorės taps nėščios, emigruos į Airiją ar panašiai“, – pripažįsta kūrėjas.
Tačiau, anot jo, gyvenimas tik dar kartą įrodė, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
Tarp tapybos ir kino svyruojančio režisieriaus naujausias darbas – savotiškas iššūkis komercinio kino industrijai ir mažytė intriga kino meno gerbėjams: beveik visi filme vaidinantys aktoriai – dar nematyti veidai kino ekranuose.
Tarp jų – ir garsioji dokumentinių filmų kūrėja, režisieriaus žmona J.Lapinskaitė, atlikusi pagrindinį Monikos vaidmenį.
Turėdamas pakankamai laiko režisierius Monikos vaidmenį perrašė specialiai žmonai – valingai moteriai, gebančiai pakovoti už save.
„Statydamas filmus pagal literatūros kūrinį ieškau to, ko nesukūrė rašytojas. Tai, ką žiūrovas mato ekrane, yra mano fantazija. Aš nedarau knygų klonų, o remdamasis knyga į pasaulį išleidžiu naują kūrinį“, – tvirtina A.Puipa. Anot jo, jei rašytojas parašė knygą, ją reikia skaityti, o ekranizuojant temą būtina transformuoti.
Vieno skaitomiausių, ypač moteriškos auditorijos, J.Ivanauskaitės romano skaitytojai filme neras artėjančios apokalipsės nuotaikos, kur kas ryškesnė bus pagrindinės herojės ir jos vyrų santykių linija.
Žmonos kitos neatstojo
Rašydamas filmo scenarijų režisierius daug konsultavosi su žmona. Ne todėl, kad iš anksto numatęs jai vietą kine.
Jam reikėjo žinoti, kaip konkrečioje situacijoje pasielgtų moteris. Tačiau apie aktorystę nei jis, nei J.Lapinskaitė tuomet dar negalvojo.
Taip per laiką J.Lapinskaitė įsileido personažą į širdį, iš knygos puslapių į filmo scenarijų perkelta Monika jai tapo labai artima.
Kai scenarijus buvo baigtas, prasidėjo aktorių atrankos. Vieni nepereidavo jau pirmosios atrankos, kitų režisierius atsisakydavo po antrosios, o surasta idealiai tinkama aktorė pasirodydavo netinkanti vaidinti duetu.
J.Lapinskaitė vaidmeniui pasirinkta paskutinę minutę.
A.Puipa ne pirmą kartą žmonai patiki vaidmenį savo filmuose. J.Lapinskaitė sukūrė įsimintiną Grytos vaidmenį filme „Elzė iš Gilijos“, atliko nedidelį vaidmenį filme „Moteris ir keturi jos vyrai“.
„Aktorinį talentą turintys, bet nei kine, nei teatre daug nešmėkščioję žmonės, sulaukę brandaus amžiaus, labai vertinami režisierių.
Jie neturi profesionaliems ilgamečiams aktoriams būdingų štampų, neišsitraukę vaidmens iš „stalčiuko“, – A.Puipa džiaugiasi specialiai žmonai perrašęs Monikos vaidmenį.
Daugiau nei tris dešimtis metų per gyvenimą kartu einantys A.Puipa ir J.Lapinskaitė dažnai sulaukia klausimų, ar du režisieriai šeimoje vienas kito neužgožia.
„Pasaulyje daug istorijų apie kino, dailės, teatro srityje konkuruojančius du menininkus – sutuoktinius, kai vienas jų priverstas užleisti vietą ryškesnei asmenybei.
O mudu su Janina vienas kitą tik skatiname ir džiaugiamės kito pergalėmis“, – tvirtino A.Puipa.
Nors režisierius ironizuoja, jog Lietuvoje sunku gyventi ne tik pensininkams, bet ir filmų kūrėjams ir kol kas nė negalvoja, ko imsis po „Miegančių drugelių tvirtovės“, tačiau poros rašytojų kūryba jį masina tolesniems ieškojimams.
Garsiojo filmų kūrėjo mintys nerimsta skaitant šiuo metu JAV gyvenančio bičiulio Sauliaus Tomo Kondroto ir jaunos rašytojos Vaidos Blažytės knygas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
