Molėtų rajone įsikūrusiame tradicinių amatų centre „Meniškas kaimas“ kūrybos džiaugsmą patiria ne tik aplinkinių kaimų žmonės, bet ir svečiai iš įvairių šalies kampelių bei užsienio.
Tradicinio amatų centro vadovė Lina Dieninė rodo, kur bus sudėti degti seminaro dalyvių sukurti keramikos darbai. U. Mikaliūno nuotr.
Į Bebrusų kaimą
„Sekundė“ tęsia pažintį su Molėtų kraštu ir jo žmonėmis. Šį kartą kelias veda į aplink Molėtus išsidėsčiusią Luokesos seniūniją. Didelę seniūnijos dalį užima miškai ir vandenys – čia gausu ežerų, tad yra daug poilsiaviečių, kaimo turizmo sodybų.
Atvykusieji į Luokesą gali aplankyti prie Dūrių ežero esantį Kampų piliakalnį, Luokesos ežero senovinę gyvenvietę, o mitologija besidomintieji – seniūnijos teritorijoje stūksantį Kreiviškių alkakmenį, vadinamą Velnio akmeniu, turintį daug gamtinės kilmės įdubimų, įžiūrima net ėriuko pėda ir dvigubos grandinės atspaudai. Toje pat seniūnijoje yra ir Paduobužės dubenuotasis akmuo.
Pasigrožėjus vaizdingais gamtos reginiais, įdomi pažintis laukia užsukus į Bebrusų kaimo vienkiemyje įsikūrusį tradicinių amatų centrą „Meniškas kaimas“. Šio centro įkūrėjai – Birutė ir Vilius Šeškauskai. Anksčiau Panevėžyje gyvenę ir dirbę menininkai jau tada garsėjo savo keramikos gaminiais. Prie Molėtų ežerų dažnai vasarodavusi pora susižavėjo šiuo kraštu, pamilo jį ir vis dažniau sukdavo į tą pusę.
Maždaug prieš dvidešimt metų šeima nutarė atsisveikinti su Panevėžiu ir susieti savo gyvenimą su ežerų kraštu. Kartu su keturiais vaikais apsigyvenę netoli Bebrusų ežero, Šeškauskai čia pat įsirengė ir keramikos dirbtuves, vėliau išaugusias į amatų centrą.
Metai bėgo, užaugo vaikai, šeima netoli vienkiemio įkūrė kaimo turizmo sodybą, o jų atvežtoji kūrybos dvasia užkrėtė daugybę žmonių. Nei tėvai, nei vaikai iš šio krašto nebeišvyko, čia gyvena ir dirba iki šiol. Molėtų krašte gimė ir gražus būrelis buvusių panevėžiečių anūkų.
Keramikos dirbtuvės – visiems
Pati pradžia, tolesnės veiklos užuomazga ir buvo vienkiemyje tarp miškų iš Panevėžio atvykusios šeimos įkurtos keramikos dirbtuvės. Jose Šeškauskai ir patys dirbo, ir kitus mokė. Nuo tada iki šiol čia puoselėjamos tradicinės keramikos degimo tradicijos, rengiami seminarai. Dabar amatų centre yra net keletas įvairių keramikos degimo krosnių, tarp jų juodosios bei raugo keramikos.
Miške įsikūrusiame amatų centre „Meniškas kaimas“ pastatyta net keletas įvairių degimo krosnių.
Šeškauskų dukra Lina Dieninė tikina, jog norint dar labiau išplėsti vykstančią kultūrinę, mokomąją veiklą, tėvų sodyboje ir buvo 2008 metais įkurtas tradicinių amatų centras „Meniškas kaimas“.
Lina – šio centro vadovė. Ji pasakoja, kad atidarius centrą tėvų pradėta veikla buvo plečiama – atnaujintos dvi juodosios keramikos krosnys, pastatyta raugo keramikos krosnis ir aukštakrosnė. Siekiama ir toliau populiarinti tradicinę keramiką ir kitus amatus.
Centrui greitai pavyko suburti aplinkinių kaimų gyventojus, menininkus, tradiciniais amatais besidominčius molėtiškius. Molėtų rajono vietos veiklos grupė bendruomenės pastato rekonstrukcijai skyrė paramą ir dabar čia yra puikios galimybės kūrybiškiems žmonėms.
L. Dieninė pasakoja, jog siekiant išsaugoti ir populiarinti tradicinę juodąją keramiką, čia nuo 1999 metų kasmet rengiami seminarai. Juodoji keramika yra vienas seniausių molio degimo būdų. Viduramžiais juodoji keramika buvo plačiai pasklidusi ir Lietuvoje, ir visoje Europoje. Juodi, stiprūs juodosios keramikos indai buvo turtingų žmonių stalo puošmena. Lietuva – viena iš nedaugelio šalių, išsaugojusių juodosios keramikos amatą.
Labai įdomūs ir „Meniškame kaime“ naudojamos raugo keramikos darbai. Tai taip pat vienas iš seniausių molio apdirbimo būdų. Tokia keramika naudota tik Baltijos kraštuose. Molio dirbiniai yra padengiami duonos raugu ir kelias dienas natūraliai džiovinami, o paskui kelias valandas degami tūkstančio laipsnių temperatūroje. Ištraukti iš krosnies darbai vėl merkiami į raugą. Per dar karštus molinius dirbinius tekėdamas raugas padengia juos įvairiais ornamentais. Vienodų darbų šia technika dirbant nesukuriama – visi jie skirtingi, vienas už kitą įdomesni.
Lydimi dainos
Kalvis, dailidė, audėjas, puodžius, kubilius, siuvėjas – nuo seno žinomi tradicinių amatų meistrai, amatininkai, dirbdavę kiekviename didesniame kaime ir buvę žmonėms labai reikalingi.
Dirbtuvėse galima lieti žvakes, pinti juostas ir dirbti kitus darbus.
Amatų paslaptys buvo perduodamos tėvo sūnui, meistro pameistriui iš kartos į kartą. Amatininkai burdavosi į gildijas, siekdami įtvirtinti savo teises ir interesus. O geriausi gamybos būdai būdavo saugomi didžiausioje paslaptyje.
Šiandien vien iš amatų jau retas duoną valgo – tradiciniai amatai dažnam yra tapę tik saviraiškos priemone, laisvalaikio pomėgiu. Tie, kurie tam pašventė savo gyvenimą, gamybos paslapčių nesaugo, atvirkščiai, siekia, kad kuo daugiau žmonių su jomis susipažintų, išmoktų, žinotų. „Meniškame kaime“ tradicinių amatų mokosi aplinkinių kaimų bei viso Molėtų rajono gyventojai.
Kūrybinė veikla tapo gyvenimo palydove Molėtų krašte įsikūrusiems Šeškauskų vaikams – Linai, Rūtai, Kęstučiui, Andriui. Tiesa, visų jų veikla skirtinga – viena dukra dailės mokytoja, kita – muzikos, sūnūs taip pat turi savus užsiėmimus, darbus, pomėgius.
„Meniško kaimo“ vadovė Lina – keramikė, turinti tradicinių amatų sertifikatą. Be to, ji kartu su broliu Kęstučiu ir seserimi Rūta dainuoja žinomame ir įvairiose šalyse koncertuojančiame Molėtų kultūros centro vokaliniame ansamblyje „A Capella“.
Įvairios veiklos
Norintys įdomiai ir prasmingai praleisti laiką žmonės kviečiami dalyvauti L. Dieninės sukurtose edukacinėse programose – rengiami ne tik keramikos, bet ir kitų amatų, pavyzdžiui, vilnos vėlimo, juostų pynimo, tapybos, arbatžolių rinkimo, siuvinėjimo, liaudies dainų mokymosi užsiėmimai.
„Meniškame kaime“ bendruomenė kartu švenčia tradicines šventes, kartu joms rengiasi. Šiemet prieš Velykas bendruomenė buvo susirinkusi vašku marginti kiaušinių. Be to, žmonės galėjo išmokti lieti žvakes ir nusilipdyti Velykų avinėlį.
Lina Dieninė pasitinka prie įėjimo į tradicinių amatų centrą „Meniškas kaimas“.
Centre kasmet organizuojamos Užgavėnių šventės, Kalėdų popietės, gyventojai kviečiami dalyvauti tradicinės keramikos seminarų uždarymo šventėje-parodoje, visa bendruomenė aktyviai įsitraukė į kasmetę šalies mastu vykstančią švarinimosi akciją „Mes darom“.
Praėjusią vasarą centre vyko jau 17-asis tarptautinis juodosios ir raugo keramikos seminaras. Į dvi savaites veikiančias menininkų kūrybines dirbtuves kasmet suvažiuoja keramikai profesionalai iš visos Lietuvos, kitų šalių. Seminaro metu kuriama ir degama tradicinė juodoji ir raugo keramika.
L. Dieninė sako, jog „Meniško kaimo“ dirbtuvėse jau sukauptas apie tūkstančio darbų fondas, kuris kasmet didėja. Geriausi darbai eksponuojami parodose Molėtuose, Anykščiuose, Vilniuje ir kitur.
Išbandymas krosnimi
Kiekvienas seminaras rengiamas pagal kokią nors temą. Pavyzdžiui, užpraeitais metais seminaro tema buvo „Kalbantis vanduo“. Kiekvienas keramikas skirtingai sprendė kalbančio vandens temą. Jų darbuose, pasak L. Dieninės, galima matyti tiesioginių sąsajų su vandeniu, netikėtų formos pateikimo sprendimų ir filosofinių ar religinių motyvų perkėlimo į kūrybinę erdvę.
Pernai vykusio seminaro tema buvo „Ornamentas“. Centro vadovė pasakoja, kad tęstinio projekto tikslas – populiarinti tradicinius lietuviškos keramikos degimo būdus, o ypač juodąją ir raugo keramiką, taip pat akmens masės degimą malkomis kūrenamoje aukštakrosnėje.
„Dabar keramikai savo darbus dažniausiai dega elektrinėse krosnyse, o seminare išbando malkomis kūrenamas. Keramikams degimas – labai svarbus procesas, juk nežinoma ir įdomu laukti, kaip pasikeis tavo sukurtas darbas pabuvęs krosnyje, kokios jis taps spalvos, kokie bus atspalviai. Laukimas – įtemptas ir ilgas, juk tik atvėsus krosniai ir ištraukus kūrinį darbas gali būti laikomas baigtu“, – sako L. Dieninė.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
