„Eurovizijos“ fenomenas: konkursas, augęs kartu su Europa

„Eurovizijos“ dainų konkursas, prasidėjęs kaip vienybės gestas, per beveik septynis dešimtmečius tapo ne tik kultūriniu reiškiniu, bet ir savotišku Europos veidrodžiu, kuriame atsispindi politika, pokyčiai visuomenėje ir net mados.

Milijonai žiūrovų kiekvieną pavasarį laukia šio renginio – ne tik dėl muzikos, bet ir dėl jausmo, kad bent kartą per metus visa Europa kalba ta pačia muzikos kalba.

Kasmet milijonai žiūrovų visame pasaulyje laukia vieno įsimintiniausių metų renginių – „Eurovizijos“ dainų konkurso.

Vieniems tai muzikinis šou su žėrinčiais kostiumais ir keistais pasirodymais, kitiems – politinių žinučių ir kultūrų susidūrimo arena.

Tačiau visiems „Eurovizija“ yra reginys, kuris nuo 1956 metų keičiasi kartu su Europa.

Gimė iš karo pelenų

Pirmasis „Eurovizijos“ konkursas nugriaudėjo 1956 m. gegužę Šveicarijoje.

Konkurse dalyvavo vos 7 šalys, bet pati idėja buvo naujoviška – suvienyti Europos valstybes per muziką, atkurti ryšius po Antrojo pasaulinio karo.

Tuo metu kiekviena šalis galėjo pateikti po dvi dainas, o galutinių rezultatų viešai niekas neskelbė – nugalėtoja tąkart išrinkta ta pati Šveicarija.

Per dešimtmečius konkursas augo. Į jį įsijungė Skandinavija, Balkanai, vėliau – Rytų Europa, o nuo 2015 m. ir tolimoji Australija.

Šiandien „Eurovizijoje“ dalyvauja daugiau nei 40 šalių, o ją transliuoja net tokios valstybės kaip Kinija ar JAV.

Tramplinas į pasaulinę šlovę

Vienas iš „Eurovizijos“ žavesių – galimybė akimirksniu tapti žvaigžde.

1974 metais tai patyrė švedų grupė ABBA, laimėjusi konkursą su daina „Waterloo“.

Niekas neabejojo: tai buvo ne tik pergalė, bet tikras sprogimas – grupė netrukus tapo viena garsiausių visų laikų atlikėjų.

Selin Dion, nors kilusi iš Kanados, 1988 m. atstovavo Šveicarijai. Ir laimėjo. Tai tapo jos tarptautinės karjeros pradžia bei keliu į pasaulinę šlovę.

Kitąkart pasaulį pribloškia ne melodijos, o išvaizda. 2006 m. suomiai „Lordi“, pasipuošę sunkiojo metalo demonų kostiumais, laimėjo su daina „Hard Rock Hallelujah“ – įrodydami, kad „Eurovizija“ nebijo keistenybių.

O Švedijos atstovės Lorin daina „Euphoria“ tapo viena populiariausių „Eurovizijos“ dainų istorijoje.

Ilgą laiką ji dominavo topuose visoje Europoje, o Lorin grįžo ir 2023 m. su daina „Tattoo“. Taip ji tapo pirmąja moterimi, laimėjusia konkursą du kartus.

Politika apolitiškame šou

Nors oficialiai „Eurovizija“ yra apolitiškas renginys, jos scena dažnai tampa veidrodžiu, atspindinčiu sudėtingas tarptautines realijas.

Vienas keisčiausių ir labiausiai diskutuotinų „Eurovizijos“ momentų įvyko 1969 m. Madride.

Tais metais nebuvo nustatyta, kaip elgtis balsams pasiskirsčius po lygiai – o taip ir nutiko.

Net keturios šalys surinko vienodą skaičių taškų: Ispanija, Jungtinė Karalystė, Nyderlandai ir Prancūzija.

Kadangi taisyklėse nebuvo numatyta sprendimo tokiam atvejui, visi keturi buvo paskelbti nugalėtojais.

Šis sprendimas supykdė kelias valstybes – Norvegija, Suomija, Švedija ir Portugalija nusprendė nedalyvauti 1970 metų konkurse, protestuodamos prieš tokį neapibrėžtumą ir tvarkos trūkumą.

Tai buvo vienas pirmųjų atvejų, kai diplomatinis nepasitenkinimas pasireiškė per „Eurovizijos“ dalyvių skaičių.

O 2016 metų „Eurovizijos“ konkursas buvo ne tik muzikos šventė, bet ir vienas iš ryškiausių pavyzdžių, kaip geopolitinės įtampos gali persikelti į sceną.

Ukraina tuo metu pasiuntė į didžiąją sceną ypatingą pasirodymą – Jamalos atliekamą dainą „1944“, skirtą jos prosenelės ir visų Krymo totorių tremčiai atminti.

Dalis dainos teksto angliškas, tačiau bene stipriausia emocija sklido iš retų totorių kalbos eilučių.

Dainoje nebuvo minimos jokios šalys, politikai ar konkretūs įvykiai iš šiuolaikinės istorijos. Tačiau dainos kontekstas buvo aiškus: 1944 metais Sovietų Sąjunga, Stalino įsakymu, deportavo visą Krymo totorių tautą į Vidurinę Aziją, apkaltinusi juos kolaboravimu su naciais.

Dainos autorė Jamala šią istoriją perdavė per savo šeimos patirtį – jos prosenelė buvo viena iš tremtinių.

Rusija atvirai pasmerkė dainą, pavadinusi ją „politiškai angažuota“, net siūlė „Eurovizijai“ persvarstyti jos atitiktį konkurso taisyklėms, kurios draudžia tiesioginius politinius pareiškimus. Dalis rusijos žiniasklaidos dainą įvardijo kaip provokaciją, nukreiptą prieš šalį dėl 2014 m. įvykdytos Krymo aneksijos.

Nepaisant šių kaltinimų, EBU (Europos transliuotojų sąjunga) patvirtino, kad daina nepažeidžia taisyklių, nes joje nėra jokių tiesioginių užuominų į šiuolaikinius įvykius ar politinius pareiškimus. Organizatoriai aiškino, kad daina yra istorinio pobūdžio, paremta asmenine patirtimi, o ne šiuolaikinių įvykių interpretacija.

Balsavimas buvo įtemptas. Nors žiūrovai daugiausia balsų atidavė rusijos atstovui Sergejui Lazarevui, kuris atliko vizualiai įspūdingą dainą „You Are the Only One“, bendroje žiuri ir žiūrovų balsų lentelėje nugalėjo Jamala.

Šis rezultatas sukėlė dar daugiau nepasitenkinimo maskvoje. Rusijos politikai vadino konkursą „politiniu šou“ ir netgi svarstė galimybę nedalyvauti 2017 m. konkurse, kuris vyko Kyjive.

Atlikėjos neįsileido

Galų gale rusija 2017 m. nusprendė į konkursą siųsti Juliją Samoilovą – dainininkę su negalia, judančią neįgaliojo vežimėliu. Ji turėjo atlikti dainą „Flame Is Burning“. Tačiau Ukrainos saugumo tarnyba netrukus paskelbė, kad uždraus jai atvykti į šalį, nes 2015 metais Julija koncertavo Kryme – tuo metu jau aneksuotame rusijos. Ji nelegaliai kirto sieną – įvažiavo ne per Ukrainos leidžiamus punktus, o per rusijos teritoriją.

Ukrainos įstatymai numato, kad tokie pažeidimai gali užtraukti trejų metų draudimą atvykti į šalį. Samoilovos atvejis buvo būtent toks. Ukraina tvirtino, kad sprendimas nėra susijęs su „Eurovizija“, o griežtai teisinis ir nepriklauso nuo politikos.

Europos transliuotojų sąjunga, organizuojanti „Euroviziją“, bandė rasti kompromisą.

Vienas siūlymas – leisti Julijai dalyvauti nuotoliniu būdu, transliuojant jos pasirodymą iš maskvos.

Tačiau rusija tokį pasiūlymą griežtai atmetė, pavadinusi jį absurdu, nes „Eurovizija“ turinti būti gyvas renginys su visų šalių dalyvavimu vienoje scenoje.

Po kelių savaičių derybų rusija paskelbė, kad pasitraukia iš 2017 metų konkurso, o jos transliuotojas „Pervyj Kanal“ apskritai atsisakė transliuoti „Euroviziją“, nors tai yra vienas žiūrimiausių pramoginių šou šalyje.

Įdomu tai, kad Samoilovos daina „Flame Is Burning“ taip ir nebuvo atlikta gyvai „Eurovizijos“ scenoje.

Tačiau rusija nusprendė atlikėją vėl deleguoti 2018 m. konkursui Lisabonoje.

J. Smailova atliko kitą dainą – „I Won’t Break“. Vis dėlto pasirodymas nesulaukė palaikymo – ji nepateko į finalą, o daugelis kritikavo vokalą ir scenografiją.

2009 m. Gruzija turėjo atstovauti su daina „We Don’t Wanna Put In“, kurios žodžiai buvo aiškiai nukreipti prieš rusijos diktatorių vladimirą putiną.

Kadangi tuo metu „Eurovizija“ vyko maskvoje, EBU paprašė pakeisti dainos tekstą.

Gruzija atsisakė ir pasitraukė iš konkurso.

2022 metų vasario 25-ają, praėjus vos dienai po to, kai rusija pradėjo karą Ukrainoje, ji pašalinta iš „Eurovizijos“. Šis sprendimas yra vienas griežčiausių konkurso istorijoje.

12 balų fenomenas

Šalių balsavime dažnai galima pastebėti „kaimynų simpatijas“.

Metai iš metų Graikija ir Kipras skiria vienas kitam aukščiausius balus – tai kelia klausimų dėl balsavimo objektyvumo ir „kaimynų palaikymo“ reiškinio.

Tokie balsavimai tampa tarsi nerašyta tradicija, kurią žiūrovai jau ima laikyti savaime suprantamu dalyku. Net ir tada, kai vienos iš šalių pasirodymas nėra ypač išskirtinis, 12 balų iš „kaimyno“ dažnai vis tiek atklysta.

Šis reiškinys neapsiriboja tik Graikija ir Kipru – dažnai tą patį galima stebėti tarp Skandinavijos šalių, Balkanų valstybių, Baltijos trejeto ar posovietinių regionų.

Pavyzdžiui, Serbija ir Juodkalnija dažnai apsikeičia aukštais įvertinimais, o Švedija, Norvegija ir Suomija palaiko viena kitą.

Tai vadinama „geopolitiniu balsavimu“ arba „kaimynų balsų mainais“, ir jis nuolat kritikuojamas dėl to, kad gali iškraipyti konkurso rezultatus.

Ypač nukenčia mažesnės ar geografiškai vienišesnės šalys, neturinčios daug kaimynų ar stiprių politinių sąjungininkų, todėl jų rezultatai labiau priklauso nuo dainos kokybės nei nuo simpatijų.

Nors „Eurovizijos“ organizatoriai stengėsi sušvelninti šią tendenciją įvesdami dvigubą balsavimo sistemą – kai rezultatą lemia tiek žiūrovų, tiek profesionalių komisijų balsai – „draugiški balsai“ vis tiek neišnyko.

Dažnai būna taip, kad žiūrovai skiria maksimalų balą kaimynui, o komisija – visai priešingai.

Skandalai ir provokacijos

Vienas įsimintiniausių ir juokingiausių „Eurovizijos“ incidentų – 2010 m. Ispanijos pasirodymas ir „scenos teroristas“ Džimis Džampas.

Ispanijai atstovavo dainininkė Daniela Desi su savo grupe. Tačiau vos tik prasidėjo jų pasirodymas, į sceną įsiveržė garsusis „scenos teroristas“ Dž. Džampas. Jis žinomas dėl to, kad dažnai keldavo chaosą masiniuose renginiuose. Tačiau šiame pasirodyme jis išsiskyrė įžūlumu.

Užėmęs vietą scenoje, jis ėmė šokti kartu su atlikėjais ir net apglėbė vieną iš jų. Incidentas užfiksuotas tiesioginėje transliacijoje, tačiau netrukus „scenos teroristas“ buvo išvestas ir pasirodymas tęsėsi.

Daugeliui žiūrovų ši situacija atrodė juokinga, tačiau tokių įvykių nuolatiniai pasikartojimai kėlė diskusijas dėl saugumo renginiuose.
2018 metų „Eurovizijos“ finalas taip pat neapsiėjo be nesklandumų.

Didžiosios Britanijos atstovė SuRie atliko dainą „Storm“, tačiau jos pasirodymą sutrikdė vyras, įšokęs į sceną ir atėmęs iš jos mikrofoną.

Jis pradėjo garsiai šaukti apie „laisvę“, pabrėždamas politines temas, kurios neturėjo nieko bendro su pasirodymu.

Nepaisant šoko ir chaoso, SuRie pasirodė itin ramiai ir profesionaliai, nesutriko, o organizatoriai greitai sugebėjo sugrąžinti pasirodymą į vėžes. Tai buvo vienas įžūliausių išpuolių per tiesioginę transliaciją.

Charizmatiškieji Italijos rokeriai

2021 metų „Eurovizijos“ finalas Roterdame buvo ne tik muzikos šventė, bet ir skandalų epicentras. Italijos atstovai – grupė „Maneskin“ su energinga roko daina „Zitti e buoni“ – ne tik triumfavo konkurse, bet ir sukėlė vieną didžiausių skandalų šiuolaikinės „Eurovizijos“ istorijoje.

Per tiesioginę transliaciją, kai kamerų objektyvai fiksavo grupės narius laukiant balsavimo rezultatų, žiūrovų dėmesį patraukė prie stalo pasilenkęs vokalistas Damjanas Davidas.

Socialiniuose tinkluose netruko pasklisti spėlionės ir kaltinimai – esą atlikėjas vartojo narkotikus tiesioginiame eteryje.

Tai sukėlė milžinišką skandalą. EBU buvo priversta nedelsiant reaguoti ir paskelbė, kad atlikėjas savanoriškai sutiko atlikti narkotikų testą.
Rezultatai buvo aiškūs – Damjanas visiškai švarus. Grupės nariai paaiškino, kad tuo metu jų stalas apvirto, o Damjanas tiesiog pasilenkė pažiūrėti, ar viskas gerai su stiklu, kuris nukrito.

Nors tyrimas paneigė bet kokius kaltinimus, žala reputacijai galėjo būti rimta. Visgi tai nesutrukdė „Maneskin“ žaibiškai išpopuliarėti.

Po pergalės jie tapo tikra Europos roko sensacija – koncertavo didžiausiose scenose, pelnė tarptautinius apdovanojimus, buvo kviečiami į JAV pokalbių šou ir net pasirodė garsiajame „Coachella“ festivalyje. Jų hitai pasiekė net „Billboard“ topus.

Kilo nuo paskutinės vietos

Lietuva didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje debiutavo 1994 m., bet debiutas tapo visišku fiasko – Ovidijus Vyšniauskas su daina „Lopšinė mylimai“ surinko 0 taškų ir liko paskutinis.
Paskui sekė ilga pertrauka – Lietuva vėl dalyvavo konkurse tik nuo 1999 m., bet pirmieji bandymai irgi nebuvo sėkmingi.

Iki šiol geriausias rezultatas – 6 vieta, kurią „LT United“ pasiekė su hitu „We Are The Winners“ 2006-aisiais.

Pastaraisiais metais mūsų šalis vis labiau išsiskiria – tai rodo ir Donny Montell, „The Roop“, Ieva Zasimauskaitė, Monika Linkytė, Monika Liu, ir naujausi šalies atstovai Silvesteris Beltas ar „Katarsis“, atnešę į sceną savitą stilių.

Jie vėl priminė, kad Lietuva – ne paskutinė eilėje.

Keistenybės, rekordai ir staigmenos

Airija – tikra „Eurovizijos“ legenda. Ji laimėjo konkursą net 7 kartus, iš kurių tris kartus iš eilės –1992 m., 1993 m. ir 1994 m.

Tokios sėkmės nepavyko pakartoti nė vienai kitai šaliai.

Įdomu tai, kad 1994 m., kai Airija rengė konkursą trečius metus iš eilės, nacionalinis transliuotojas net svarstė galimybę „netyčia pralošti“, kad išvengtų milžiniškų išlaidų.

Tai gimdė ir sąmokslo teorijas.

Pavyzdžiui, kodėl 1995 m. jų šaliai atstovavusi baladė nesulaukė pergalės – esą šalis norėjo pailsėti nuo laimėjimų. Beje, airiai taip pat iškėlė į sceną vieną keisčiausių atstovų – ančiuką „Dustin the Turkey“ , kuris 2008 m., deja, nepateko į finalą, bet tapo kultiniu personažu.
Norvegija – kontrastų karalienė. Šalis yra laimėjusi tris kartus, paskutinį kartą 2009 m. su Aleksanderiu Rybaku, tačiau net 11 kartų liko paskutinė – daugiau nei bet kuri kita šalis.

Be to, ji keturis kartus gavo nulį balų – patyrė visišką fiasko. Tačiau tai nesumažina norvegų entuziazmo.
Australija „Eurovizijoje“ – iš pirmo žvilgsnio skamba kaip pokštas. Bet tai tapo realybe 2015 m., kai šaliai buvo leista dalyvauti kaip „Eurovizijos“ 60-mečio garbės viešniai.

Atlikėjai pasirodė taip profesionaliai, kad publikos palaikymas ir puikūs rezultatai leido Australijai tapti nuolatine dalyve. Nuo to laiko australai dalyvavo net penkiuose „Eurovizijos“ finaluose, o 2016 m. Dami Im vos nelaimėjo konkurso – užėmė antrąją vietą.

Nors Australija toli nuo Europos, ji laikoma „Europos kultūros šeimos nare“ – aktyviai transliuoja konkursą jau nuo 1983-iųjų.

Vokietijos ištikimybė

Viena ištikimiausių šalių konkurse – Vokietija. Ji dalyvavo beveik visais metais, išskyrus vienintelį kartą 1996-aisiais, kai nepateko į finalą.

Tais metais konkurse vyko neįprasta išankstinė atranka – buvo vertinamos tik dainos (be pasirodymų), o Vokietijos kūrinys tiesiog nesurinko pakankamai balų. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai šalis liko už borto.

Nuo tada Vokietija dalyvauja be pertraukų – tai rodo, kaip stipriai šis konkursas įaugęs į šalies kultūrą.
Kitaip nei Vokietija, San Marinas ilgai stengėsi iš visų jėgų, kad būtų išgirstas.

Ši mažiausia konkurso valstybė, turinti vos apie 30 tūkst. gyventojų, pirmą kartą pateko į finalą tik 2014 m.

Tai buvo didžiulis laimėjimas tiek jų atstovei Valentinai Monetai, tiek visai šaliai, kuri anksčiau konkurse dažniausiai likdavo nepastebėta.

Įdomu tai, kad Valentina Moneta atstovavo šaliai net keturis kartus.

Kas tas „Didysis penketas“?

Kai kurios šalys „Eurovizijoje“ turi privilegijų.

„Didysis penketas“ – tai Italija, Ispanija, Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Šios šalys automatiškai patenka į finalą.

Ne todėl, kad jų dainos būtų geriausios, o todėl, kad jos yra pagrindinės finansinės konkurso rėmėjos.

Be jų įnašų konkursas greičiausiai negalėtų vykti tokiu mastu.

Vis dėlto ši privilegija ne visada padeda – kai kurios iš šių šalių dažnai atsiduria ir paskutinėse vietose.

Netikėčiausi pasirodymai

Per daugelį metų „Eurovizijos“ scena yra išvydusi ir tikrų keistuolių.

2007 m. Ukrainai atstovavo Verka Serdiučka, blizganti figūra su sidabrine žvaigžde ant galvos, dainavusi „Dancing Lasha Tumbai“ – pasirodymas, sukėlęs tiek juoko, tiek politinio šurmulio. Žodžių junginys „Lasha Tumbai“ kai kam skambėjo kaip „russia Goodbye“ – atsižvelgiant į politinę įtampą, tai nebuvo atsitiktinis sutapimas.

2022 m. Serbijos atstovė Konstrakta su savo keistai hipnotizuojančia daina „In Corpore Sano“ dainavo apie sveikatos apsaugą, plaudama rankas gyvai ant scenos. Daina rado kelią į žiūrovų širdis ir finalinį penketuką – o atlikėja tapo memų heroje visoje Europoje.

1998 m. Dana International iš Izraelio tapo pirmąja translyte nugalėtoja, sukeldama milžiniškas diskusijas ne tik muzikos, bet ir religiniuose sluoksniuose.

Jos pergalė su daina „Diva“ buvo lūžio taškas „Eurovizijoje“ – ir vėliau įkvėpė daugybę LGBTQ+ bendruomenės atlikėjų pasirodyti konkurse.

2014 m. Končita Vurst, barzdota dama iš Austrijos, sukėlė didžiulį ažiotažą visoje Europoje, ypač konservatyviose šalyse.

Nors daugelis žavėjosi jos pasirodymu ir žinute apie toleranciją, kai kurios šalys net grasino boikotuoti konkursą.

Končita vis dėlto laimėjo – tai buvo ryškus pareiškimas apie Europos įvairovę.

Jos pasirodymas tapo vienu labiausiai atpažįstamų Eurovizijos momentų per visą istoriją.

1977 m. Švedijos atstovai „Forbes“ pasirodė su rekordiniu 500 žmonių choru – nors tik trumpame vaizdo įraše. Realioje scenoje jie buvo keturiese, tačiau šis „chorinis“ sprendimas liko kaip įdomi pasirodymo detalė.

Belgijos atstovai 2003 m. atliko dainą „Sanomi“ – dainuotą visiškai išgalvota kalba.

Nepaisant to, daina užėmė 2 vietą, įrodydama, kad muzika tikrai peržengia kalbos barjerus.