Matyt, taip jau yra: jaunieji kūrėjai gali nustebinti bet kada. Tarsi iš pasalų. Net kai jau atrodo visi ramūs, kaupiasi Kalėdų laukimo laikotarpiui, būsimosioms šventėms… Staiga tik šast! kokios dvi sesutės Simona ir Ieva ir įskiepija į mūsų projekto medį naują žanrą – „šiurpes“.
Simona Mankauskaitė (9 kl.)
„Klaipėdos Apeirono teatras, neseniai viešėjęs Panevėžyje, sekė šiurpes. Gal artėjančios Vėlinės, o gal šiurpės įkvėpė būsimąsias kūrėjas. Ieva Ir Simona – sesės, jos jau turi kelias „Nevėžio“ knygeles, tik ten jos – dailininkės. Norisi tikėti, kad ateityje merginos valdys ne tik teptuką, bet ir žodį“, – rašo Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokytoja Eglė Noreikienė.
DEBESIS
(šiurpė)
Kažkada, pasakojo mano prosenelė, miestelio pakrašty, netoli miško stovėjo namas. Iš pažiūros namas nedaug kuo skyrėsi nuo kitų – buvo medinis, nedidelis. Tame name gyveno paprasta šeima. Šeimoje buvo močiutė, mama, tėtis ir du vaikai – berniukas ir mergaitė, dvyniai, tik vasarą atšventę aštuntąjį gimtadienį.
Vieną dieną tėvai išvažiavo į miestą – turėjo reikalų. Vaikai namuose liko vieni. Smagu kartais siausti, triukšmauti, laipioti tvorom, stogo pakraščiu nuropoti iki šikšnosparnio ir negauti pylos!
Pradėjo temti, o tėvai dar negrįžo. Vaikams pasidarė nuobodu, jie nebeturėjo ką veikti.
Pro langą dairydamasi tėvų mergaitė pamatė debesį, slenkantį pažeme. Ji priėjo prie lango dar arčiau, kad galėtų įsižiūrėti – tokį vaizdą regėjo pirmą kartą. Tuo metu permatomas debesis slinko vis arčiau namo. Mergaitė atšoko, nusipurtė lyg vytų slogias mintis ir nubėgo pas brolį.
Po kiek laiko namo sugrįžo tėvai. Ir tik išsikrovę pirkinius suprato, kad visuose kambariuose nepaprastai tylu.
Vaikų kambaryje ant žemės rado mažąjį pirštelį, iš kurio ant kilimo dar sunkėsi šviežias kraujas. O malkinėje mėtėsi drabužėlių skiautės.
Nei vaikų, nei debesies…
Ieva Mankauskaitė (9 kl.)
VEIDRODIS
(šiurpė)
Už poros namų nuo mano močiutės trobos kažkada gyveno šeima – mama, tėtis, dukra ir sūnus. Jų namelis buvo mažas, o vaikai vis augo, vietos reikėjo daugiau.
Skelbimas, prikaltas prie bažnyčios durų, pranešė apie parduodamą namą miško erčioje. Namas buvo puikus: dviejų aukštų ir labai didelis, o kiemas – pilnas raudonų rožių kerų. Tokiame name kiekvienas norėtų gyventi.
Jau ir daiktus susinešė, ir pirmąją vakarienę suvalgė…
Kuisdamasi palėpėje po storu voratinklių sluoksniu ir sena gelumbe, duktė rado didelį veidrodį raižytais rožių kerų rėmais. Veidrodis buvo bjaurus: kreivas, aprūdijęs, purvinas.
Bėgo savaitės ir mėnesiai, o veidrodis kiekvieną dieną pakrypdavo vis į kitą pusę. Tėvai patys nieko nesuprato, klausiamai žvilgčiojo kits į kitą ir ramino vaikus – tai tik veidrodis.
Dar vėliau tuščioje palėpėje pradėjo girdėtis atsargūs žingsniai, o namiškius kartais nupurtydavo šaltukas – visą laiką jautėsi taip, kad kažkas stebėtų, persekiotų.
Nebeiškentę nusprendė namą parduoti, o veidrodį išmesti, kad nebaidytų pirkėjų.
Kitą rytą kieme išsiskleidė keturi rožių kerai, o ant bažnyčios durų atsirado skelbimas apie parduodamą puikų dviejų aukštų namą ir kiemą – pilną rožių kerų.
