„Jei užsukęs į miestelį sutikto vietinio paklausi, kas pas juos įdomu, būtinai parodys bažnyčią. O aš klausiu, kas pas juos sena, apgriuvę ir patiems negražu. Taip ir surandu įdomiausias vietas“, – paslaptį, kaip atveria duris į Lietuvos miestelių praeitį, išduoda panevėžietė fotomenininkė Marija Šileikaitė-Čičirkienė.
Panevėžio fotografijos galerijoje eksponuojamoje M. Šileikaitės-Čičirkienės parodoje „Odė Lietuvos miesteliams“ – fotografijos, žiūrovą magiškai įtraukiančios į kitokį, tarsi kažkur esantį, nepažintą pasaulį, nors kartais jis – visai šalia, netgi patys esame jame.
„Šis vizualinis, autorinis, fotografinis ciklas, pats jo pavadinimas yra atvira autorinė asociacija į kažkada žinomą rašytojo S. T. Kondroto to paties pavadinimo parašytą esė. Kurioje buvo kviečiama į naujas vietos autentiškumo paieškas, nebijant užmaršties, nesitikint jokios didybės, liekant tik miestelio apsuptyje, jo tikrųjų, tenykščių įvykių sūkuryje, tenykščių nuotykių, pokštų, kuriozų svaigulyje. Autorė savaip, o iš esmės išplėstiniu būdu priima šį kvietimą ir kviečia į vizualinį maršrutą, kur esti aibė dviprasmybių, kur esti šakotos alternatyvos ir kur dominuoja dažnai ironiškoji, paradoksiškoji tikrovė“, – parodos anotacijoje rašo filosofas, menotyrininkas Jurgis Dieliautas.
G. Kartano nuotr.
Gaudo nuotaiką
Ciklas „Odė Lietuvos miesteliams“ skirtas mažųjų Lietuvos miestelių kultūriniams, istoriniams, socialiniams vaizdiniams.
Fotomenininkės nedomina nudailinta jų tikrovė. M. Šileikaitė-Čičirkienė ieško netikėtų objektų, personažų, istorijų, kuriuose persipina praeitis ir dabartis.
Kaip pasakoja autorė, šio fotografijų ciklo pradžia būtų galima laikyti 2008-aisiais Panevėžio fotografijos galerijoje surengtą parodą, skirta Aukštaitijos miesteliams. Tuo metu joje eksponuotos fotografijos, kuriose užfiksuotas netoli Panevėžio esančių miestelių gyvenimas.
Prie šios temos fotomenininkė sugrįžo po keleto metų, išleido knygą „Miestai ir miesteliai“.
„Po to kur bevažiuoju, vis fotografuoju mažuosius miestelius“, – šypsosi M. Šileikaitė-Čičirkienė.
Autorė svarsto su fotoaparatu jų aplankiusi tikrai ne mažiau nei šimtą. Ir kiekvienas – savitas, unikalus, menininkės akims atveriantis tai, ko nepamato ne tik užklydusieji, bet dažnai nepastebi nė vietiniai.
„Neturiu vieno išskirtinio miestelio. Man jie visi labai įdomūs. Rugsėjais viešiu Nidoje, iš ten daug nuotraukų, šiemet pasidairiau Preiloje, o iš Naujamiesčio šalia Panevėžio jau turiu net tris fotografijas, tinkamas parodai“, – džiaugiasi fotomenininkė.
Nuvykusi į naują vietą, ji sako nieko net ir neieškanti – tiesiog pati akis netikėtu rakursu pamato medį, seną namą, praeivį.
„Svarbiausia – turi būti nuotaika“, – tvirtina M. Šileikaitė-Čičirkienė.
Fotomenininkė niekada specialiai nevažiuoja ieškoti naujo kadro. Tik vienintelė fotografija, pavaizduota ką tik atidarytos parodos „Odė Lietuvos miesteliams“ plakate, pati tarsi atvedė autorę į miestelį Molėtų rajone.
„Socialiniame tinkle pamačiau kažkokios moteriškaitės įkeltų telefonu darytų fotografijų. Man jos pasirodė tokios įdomios, kad pati nuvažiavau į tą kaimą. Jame gyveno ūkininkas, kolekcionavęs daugybę metalinių įdomybių. Jam mirus, sūnus sako negalėjęs viso to netęsti“, – apie netikėtai atrastą instaliacijų iš metalo lobyną pasakoja parodos autorė.
Kai fotografijos virsta istorija
Prieš metus Panevėžio dailės galerijoje pristačiusi parodą apie Panevėžį „Pažinimo ilgesys, arba Kelias be pabaigos“, M. Šileikaitė-Čičirkienė svarsto nė negalinti atsakyti, kas jai įdomiau: didmiesčiai ar maži miesteliai.
„Panevėžys – didmiestis, labai jį myliu ir visą išfotografavau. O miesteliuose labai įdomu.
Man įdomi jų praeitis. Kupiškio rajone aptikau įdomią sodybą: kiemas pilnas spalvotų cementinių skulptūrų, apkarpyti kadagiai, svetingi šeimininkai pakvietė į namą, o viduje – kilimėliai su gulbėmis. Neseniai važiuoju pro tą vietą, žiūriu, to medinuko jau nebėra, jo vietoje stato didelį mūrinį. Va taip tos fotografijos irgi virsta istorija“, – pasakoja fotomenininkė.
Mažiems miesteliams skirtam ciklui savaime lemta tęstis. Iš kiekvienos kelionės po Lietuvą M. Šileikaitė-Čičirkienė vis parsiveža naujų įamžintų akimirkų.
„Gal ateityje reikėtų išleisti miestelių nuotraukų katalogą“, – svarsto kūrėja.
Pajusti auksinę Prahą
Parodos „Odė Lietuvos miesteliams“ atidarymas Fotografijos galerijoje sutapo su kitu ypatingu įvykiu. M. Šileikaitei-Čičirkienei spalio 9-ąją sukanka 75-eri.
Jau šį savaitgalį fotomenininkė išpildys dar vieną ilgametę savo svajonę. Dviese su sūnumi leisis į kelionę ir aplankys Prahą.
„Mano gimtadienis krentant lapams. Pats gražumas – saulė ir geltoni lapai. Esu tiesiog įsimylėjusi rudenį. Ir vis iš ko nors išgirstu: Marija, tu nematei Prahos auksinio rudens! Taip ir pradėjau svajoti, kaip norėčiau gimtadienio dieną sėdėti Prahos centre su vyno taure. Sūnus ir sako, mama, jau laikas važiuoti. Tikiuosi per tas šešias kelionės dienas atrasti Prahą ir pajusti malonumą pasinerti į jos rudenį“, – kelionės nuotaika jau gyvena fotomenininkė.
