Nepriklausomybės pradžia, 1994 m., į Lietuvos istoriją įėjo kaip vilčių ir lūkesčių metai. Nors nepriteklius ir skurdas slėgė dažną šeimą, tai buvo dvasinio pakilimo metai. Visoje Lietuvoje, daugiausia padedant išeiviams, po daugybės metų buvo pradėtos statyti naujos bažnyčios. Nauji maldos namai ėmė stiebtis ir Panevėžio pašonėje įsikūrusiuose Berčiūnuose.
Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčia yra pirmoji ir kol kas vienintelė Panevėžio rajone jau nepriklausomoje Lietuvoje pastatyta bažnyčia. A.Bankauskaitės nuotr.
Vilties ir lūkesčių metai
Laisvė niekada nebūna lengva. Tą parodė ir pirmieji nepriklausomos Lietuvos metai. Nors 1994 m. Lietuva pasiprašo priimama į NATO, pagaliau įvyksta istorinis susitaikymas su kaimyne Lenkija, o modernėjančios ir vakarėjančios visuomenės ženklais tampa viena po kitos dygstančios dėvėtų drabužių parduotuvės ir pirmieji mobilieji telefonai, dabar dažnai vadinami tiesiog plytomis, bendros visuomenės nuotaikos buvo gana slogios.
Nusikalstamų grupuočių siautėjimai, reketas, turto prievartavimas buvo visos šalies viena opiausių problemų, tačiau Panevėžyje jų viešpatavimas buvo itin žiaurus. Ne veltui Panevėžys buvo tituluojamas Lietuvos Čikaga.
Net ir kioskelio be šių „berniukų“ globos negalėjai turėti. O darbo rasti buvo sudėtinga. Didžiulės gamyklos buvo uždaromos, darbuotojai atlyginimo negaudavo net po pusmetį.
Neretai žmonių pyktis ir nepasitenkinimas peraugdavo į masinius protestus ir piketus. Ne vienas panevėžietis dar prisimena, kad per vieną tokį mitingą įkaitu buvo paimtas net Panevėžio stiklo fabriko direktorius.
O kur dar prasidėjusios didžiųjų bankų griūtys, nusinešusios ne tik žmonių santaupas ar net namus, bet ir geresnio gyvenimo viltį. Ir nors parduotuvėse buvo galima rasti visko, ko dar prieš penkerius metus – tik iš po prekystalio ir per pažintis, įpirkti net ir maisto produktus darėsi sunkiau. Pavyzdžiui, kilogramas bananų kainavo net penkis litus – tiek, kiek ir kilogramas jautienos. O padoresniems batams moteriai tekdavo pakloti pusantro savo atlyginimo. Tad nenuostabu, kad žmonės jautėsi prislėgti, nesaugūs ir įsitempę.
Bažnyčia po atviru dangumi
Gal kiek paradoksalu, tačiau būtent šiuo laikotarpiu kaip atsvara nežinomybei ir nesaugumui visoje Lietuvoje viena po kitos ėmė dygti naujos bažnyčios. Maldos namai buvo statomi iš suaukotų lėšų.
Didžiausią indėlį čia sunešė Amerikoje, Argentinoje, Australijoje ir kituose pasaulio kampeliuose išsibarstę išeiviai iš Lietuvos. Kaip tik 1994 m. nauja bažnyčia buvo pradėta statyti ir Berčiūnuose – pirmoji ir kol kas vienintelė Panevėžio rajone jau nepriklausomoje Lietuvoje pastatyta bažnyčia.
Kaip pasakojo kunigas Rimantas Gudelis, kurio rūpesčiu per gana trumpą laiką ir atsirado naujieji maldos namai, Berčiūnuose nauja bažnyčia iškilo neatsitiktinai.
Ši vieta visada turėjo kažkokią nepaaiškinamą trauką. Jau kone prieš šimtą metų Berčiūnų miestelis buvo gavęs kurorto statusą, čia pakvėpuoti gaiviu pušyno oru ir pasigrožėti gražiomis Nevėžio bei Sanžilės pakrantėmis plūsdavo žmonės ne tik iš Panevėžio, bet ir aplinkinių rajonų.
Tad jau nuo 1930 m. šventadieniais kurorto parke po atviru dangumi buvo aukojamos šventos mišios. Esant blogam orui išklausyti Dievo žodžio vietiniai berčiūniečiai ir atvykėliai rinkdavosi į vieną iš čia esančių vilų – Panevėžio paštininkų ar seserų vienuolių.
Galiausiai Panevėžio vyskupo viloje buvo įrengta koplyčia, kur šv. Mišias aukodavo iš Panevėžio katedros atvykstantys kunigai. Tačiau ir šioje koplytėlėje visi tikintieji nesutilpdavo. Buvo nuspręsta statyti mūrinę bažnyčią, tam sudarytas net specialus komitetas.
Išniekino maldos namus
Į jaukią ir šiltą Berčiūnų bažnytėlę kone kiekvieną savaitgalį traukia vestuvininkai ir norintieji pakrikštyti savo atžalas. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Naujai bažnyčiai buvo išskirtas žemės sklypas netoli geležinkelio. Darbus kiek netikėtai paspartino ir 1938 m. vasarą kurortą nusiaubusi galinga audra, privarčiusi daug medžių – pigios statybinės medžiagos. Tad nieko nelaukiant buvo pradėti bažnyčios statymo darbai.
Naujoji Berčiūnų bažnyčia buvo nedidukė, gotikinio stiliaus su vienu bokštu kairiajame šone, tačiau labai jauki. Balto mūro ir raudonų čerpių stogu bažnytėlė tapo ne tik miestelio puošmena, bet ir traukos centru. Jos vidų puošė vieno garsiausių visoje Lietuvoje vitražininkų kraštiečio Stasio Ušinsko darbai.
Buvo nuspręsta naujuosius maldos namus pavadinti Švč. Jėzaus širdies – kad primintų tais metais birželį prasidėjusius pirmuosius lietuvių trėmimus. Todėl neatsitiktinai bažnytėlės centrine ašimi tapo S. Ušinsko vitražas, vaizduojantis bažnyčios globėją – Jėzaus širdį.
Deja, prasidėjęs karas ir sovietų okupacija neleido iki galo užbaigti bažnyčios statybos darbų. Nors naujuosius maldos namus spėta ir pašventinti, tačiau okupantai bažnyčią uždarė, o vitražai ir kitas bažnyčios inventorius buvo išdalyti kitoms bažnyčioms.
Berčiūnų kurorte buvo įkurta pionierių ir komjaunimo vasaros stovykla. O 1957 m. stovyklos viršininko įsakymu tik neseniai pastatyti maldos namai buvo susprogdinti. Likimo pirštas ar Dievo rykštė, vietiniai kitaip ir nevadino, – po kelerių metų toje pačioje stovykloje bažnyčią išniekinęs okupantų statytinis pasikorė.
Parėmė net korėjiečiai
Kunigas R. Gudelis džiaugėsi, kad per gana trumpą laiką bažnyčios statybai iš įvairių Amerikos, Vokietijos, Austrijos ir net Pietų Korėjos fondų pavyko surinkti įspūdingo dydžio sumą – milijoną ir aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių. “Sekundės” archyvo nuotr.
Naujas istorijos lapas buvo atverstas tik prasidėjus Atgimimui, kai 1989 m. stovykla buvo perduota bažnyčiai ir čia įsikūrė ateitininkai. Tuomečio Naujamiesčio klebono bei Ateitininkų federacijos vicepirmininko R. Gudelio iniciatyva buvo pradėta rūpintis bažnyčios atstatymu.
Pasak R. Gudelio, maldos namai šioje vietoje buvo būtini ne tik siekiant istorinio teisingumo. Kiekvieną vasarą į Berčiūnų ateitininkų stovyklą atvykdavo per pusantro tūkstančio jaunų žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir Amerikos, Europos, Australijos. Tad bažnyčia čia buvo būtina kaip oras ar vanduo.
„Kai stovykla buvo perduota Ateitininkų federacijai, čia susiformavo katalikiška terpė. Kasmet apsilankydavo tūkstančiai jaunų tikinčių žmonių. Be to, bažnytėlės reikėjo ir vietiniams žmonėms. Tuo labiau kad ji čia nuo seno stovėjo, deja, okupantų buvo susprogdinta. Bet miestelis šiek tiek pasitraukė, todėl buvo nuspręsta bažnyčią statyti kitoje vietoje – arčiau Sanžilės upelio, kad būtų patogu ir stovyklautojams, ir vietos gyventojams, ir atvykstantiems iš miesto tikintiesiems“, – „Sekundei“ pasakojo R. Gudelis.
Tiek pirmuosius Nepriklausomybės žingsnius žengianti valstybė, tiek jos žmonės prisidėti prie bažnyčios statybų negalėjo, tad pagalbos buvo kreiptasi į svetur gyvenančius tautiečius ir įvairius fondus. Per gana trumpą laiką buvo surinkta įspūdingo dydžio suma.
„Ir dabar puikiai pamenu, sąskaitoje buvo surinkta milijonas ir aštuoniasdešimt tūkstančių Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Didžiausias indėlis čia tenka Amerikos ateitininkams, taip pat nemažai lėšų atėjo iš įvairių Amerikos, Austrijos, Vokietijos ir net Pietų Korėjos fondų“, – didžiausius bažnyčios fundatorius vardijo kunigas.
Sugrįžo vertingas palikimas
Tik surinkus reikiamą sumą prasidėjo maldos namų statybos darbai. Buvo nuspręsta statyti kiek kitokio – modernaus stiliaus bažnyčią. Anot R. Gudelio, pagrindinis reikalavimas jos projektuotojui buvo tas, kad naujasis statinys natūraliai įsilietų į gamtą ir visą aplinką.
„Man tenka daug keliauti, todėl galiu pasakyti, kad tokio tipo bažnyčios jau seniai ne naujiena. Norėjosi jaukių Dievo namų, kurie būtų vienybėje su gamta. Ir mums pavyko“, – kalbėjo bažnyčios statybų iniciatorius.
Suprojektuoti naująją Berčiūnų bažnyčią buvo patikėta garsiam architektui panevėžiečiui Algimantui Šironui. Ir vos per ketverius metus Sanžilės pašonėje išdygo Lietuvos Kankinių bažnyčios vardą gavusi bažnyčia. Senosios bažnyčios vietoje buvo pastatytas didingas skulptoriaus Antano Kmieliausko paminklas „Kristaus prisikėlimas“. Kelią nuo dabartinės Dievo šventovės iki senosios žymi keturiolika Kryžiaus kelio stočių – koplytstulpių.
R. Gudelis džiaugiasi, kad nepaisant negandų ir istorinių kataklizmų į Berčiūnų bažnyčią buvo grąžintas senąją bažnytėlę puošęs S. Ušinsko vitražas „Jėzaus širdis“, kuris visą tą laiką buvo saugomas Krekenavos bažnyčioje.
Iš Amerikos į Berčiūnus
Kelią nuo dabartinės Dievo šventovės iki senosios žymi keturiolika Kryžiaus kelio stočių – koplytstulpių. “Sekundės” archyvo nuotr.
Dar viena Berčiūnų Lietuvos Kankinių bažnyčios pažiba – varpai, atkeliavę net iš Amerikos.
„Viena įdomiausių Berčiūnų bažnyčios detalių – būtent varpai. Anksčiau jie kabojo Šv. Juozapo bažnyčioje Amerikoje. Įdomu, kad būtent šioje bažnyčioje jau 1892 m. buvo aukojamos šv. mišios lietuvių kalba. Tai buvo pirmosios pamaldos lietuvių kalba Amerikoje. Deja, palaipsniui bažnyčia atsidūrė afroamerikiečių rajone, tad buvo nugriauta, o jos varpai Čikagos lietuvių rūpesčiu atgabenti į Berčiūnus“, – garsiųjų varpų istoriją atskleidė dvasininkas.
Berčiūnų bažnyčia gali pasigirti ne tik modernia architektūra, savo istorija ir įspūdingais vitražais bei varpais, bet ir tuo, kad yra viena lankomiausių. Ją pamėgo ne tik vietos gyventojai, bet ir panevėžiečiai, pageidaujantys čia krikštyti savo vaikus ar prieš Dievą prisiekti amžinąją meilę.
„Šios bažnyčios populiarumą lemia keli dalykai. Ji nuostabiai įsilieja į aplinką, tarsi tampa jos dalimi, todėl tokia mėgstama vestuvininkų. Ji traukia ir savo istorija. Bet ne ką mažesnis faktorius ir čia dirbančių dvasininkų charizma. Todėl tik galime pasidžiaugti, kad ši bažnyčia yra tapusi traukos vieta“, – mano R. Gudelis.
Dovile BARVIČIŪTĖ
