Kiekvienas dvaras ar dvarelis Lietuvoje skleidžia istoriją kūrusių asmenybių didybę. Miškų apsuptas ir ramybės oaze virtęs Puziniškio muziejus mena Petkevičių šeimos gyvenimą.
Puziniškio dvaras neįsivaizduojamas be vakaronių, kuriose dalyvaujantys žmonės prikelia anuometę dvasią. Tuomet tyloje paskendusio dvaro aplinką prabudina žmonių juokas ir šokiai.
Panevėžio rajone, 30 km nuo miesto ir 9 km nuo Smilgių, gerokai nutolęs nuo šurmulio, stūkso angliško stiliaus raudonų plytų pastatas su veranda. Lankytojai šiame kampelyje ramybės gali pasisemti vaikščiodami po aplink esantį parką ir alėją.
Būtent šioje vietoje gimė ir savo veiklą vykdė lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Nerastume srities, kurioje ši moteris nebūtų pasižymėjusi: buvo ir mokytoja, ir rašytoja, ir publicistė, ir redaktorė, ir visuomenės veikėja, labdaros organizatorė, felčerė, bitininkė, moterų judėjimo pradininkė. Šis jos veiklų bei interesų sąrašas tikrai nebūtų galutinis.
Puziniškio dvare G. Petkevičaitė-Bitė gyveno su pertraukomis – pirmaisiais vaikystės metais, vėliau su tėvu grįžusi iš Joniškėlio, karo metais ir vis grįždavo į savo gimtąsias vietas. Čia ji parašė daug savo kūrinių: „Krislai“, „Iš gyvenimo verpetų“, „Karo metų dienoraštį“, kurio naujasis leidimas šiuo metu yra saugomas vienoje iš dvaro ekspozicinių salių ir vadinamas to meto lietuviškąja epopėja.
Svetainė, kuri kadaise vienu kartu talpindavo 70 ir daugiau Lietuvos šviesuolių, kiekvieną dieną laukia lankytojų, besidominčių Puziniškio dvaro bei Petkevičių šeimos istorija. Šioje vietoje taip pat vyksta įvairios edukacinės programos, šventinės ceremonijos. U. Mikaliūno nuotr.
Žemę, kurioje stovi dvaras, 1835 metais iš dvarininko Puzino įsigijo G. Petkevičaitė-Bitės senelis Felicijonas. Iš pradžių čia stovėjo dviejų galų medinis gyvenamasis namas, kuriame buvo virtuvė, miegamasis, svetainė, o pakilus į antrąjį aukštą galėjai patekti į salę. Gabrielės tėvas Jonas Leonas Petkevičius dirbti žemės nepanoro, todėl slapčia pabėgo į Kijevą, kur baigė medicinos mokslus. Tėvas dėl tokio sūnaus poelgio buvo itin supykęs, todėl jam visai nepadėjo, tad gyvenimas studijų metais jam nebuvo lengvas.
1855 metais G. Petkevičaitė-Bitės tėvas grįžo į Puziniškį ir pradėjo verstis privačia gydytojo praktika. Po kurio laiko jis vedė dvarininko Chodakausko dukrą, Malviną Oną Chodakauskaitę, kuri buvo baigusi Vilniaus gimnaziją. Jiedu susilaukė net 6 vaikų, o Gabrielė buvo pati vyriausia. Visi rašytojos broliai ir seserys mirė gana anksti, o rašytoja, nors ir buvo menkos sveikatos, nugyveno ilgą gyvenimą.
Vėliau J. L. Petkevičius buvo paskirtas Joniškėlio fondinės ligoninės vedėju, todėl jis ten persikėlė gyventi su savo gausia šeima. Čia mokslams itin imlią mergaitę dvejus metus mokė žinomas lietuvių kalbininkas ir žurnalistas Laurynas Ivinskis.
Gabrielės motina nuo slaugomų ligonių užsikrėtusi šiltine mirė mergaitei sulaukus devynerių. J. L. Petkevičius ir toliau rūpinosi vaikų auklėjimu bei mokymu, jiems buvo samdomi namų mokytojai. Po kurio laiko G. Petkevičaitė įstojo į privačią Mintaujos Dorotėjos mergaičių mokyklą, kur dėl asketiškų sąlygų būdama vos 12 metų iš gražios mergytės pavirto maža moteryte su kuprele. Jos ūgis siekė 142 centimetrus. Tačiau, kaip rašo jos amžininkai, ši moteris net ir visą gyvenimą kamuojama didelių skausmų padarė tiek, kiek galbūt nebūtų padariusios ir penkios sveikos moterys.
Pasimokiusi dar kitoje Mintaujos mokykloje, G. Petkevičaitė-Bitė gavo namų mokytojos diplomą. Nors mergina norėjo tęsti mokslus toliau, tačiau svajonė studijuoti matematiką, kuriai ji buvo gabi, taip ir neišsipildė. Tėvas dukrai pasakė, jog mokslų jau pakaks, nes ji turinti imtis darbo ir šviesti liaudį. Tuomet G. Petkevičaitė slapta savo namuose ėmė mokyti Joniškėlio valstiečių vaikus bei organizavo lietuviškos spaudos platinimą.
Didi mažo žmogaus istorija
Rašytojai su tėvu grįžus į Puziniškį, čia iš Joniškėlio persikėlė ir inteligentų susibūrimai. G. Petkevičaitę sunku įsivaizduoti be bityno, kurį turėjo Joniškėlyje, o vėliau užveisė ir gimtosiose savo žemėse. Visas gaunamas pajamas ji skirdavo neturtingiems moksleiviams šelpti. Moteris 1885 metais Deltuvoje, Tiškevičiaus dvare, buvo baigusi vienmečius bitininkystės ir sodininkystės kursus, todėl žinių apie bičių gyvenimą turėjo pakankamai. O Bitės slapyvardžiu ji pradėjo pasirašinėti pradėjusi savo kūrybą publikuoti „Ūkininke“.
Gyvendama Puziniškyje G. Petkevičaitė rūpinosi ir pašlijusiais dvarelio reikalais, namo statyba, padėjo tėvui slaugyti ligonius, ji iš vieno vietinio vaistininko taip pat buvo įgijusi ir farmacijos žinių.
Vėliau moteris išvyko į Vilnių ir uoliai darbavosi ten leidžiamoje spaudoje, tačiau žurnalistinę veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Manydama, kad bus naudingesnė savo krašto žmonėms, ji vėl grįžo į Puziniškį.
Po kurio laiko ją Juozas Balčikonis pakvietė mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Čia ji dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas. 1920 m. G. G. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą ir kaip vyriausia Steigiamojo Seimo narė pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui. Tačiau Seime ji plačiai nepasireiškė ir po trijų mėnesių grįžo mokytojauti į Panevėžį. Ir toliau darbavosi įvairiose visuomeninėse ir šalpos organizacijose, dalyvavo moterų judėjimo veikloje.
Visuomet kitiems pagalbos ranką tiesdavusiai rašytojai senatvėje pačiai prireikė pagalbos, jos jėgas sekino aktyvi visuomeninė veikla ir begalinis atsidavimas darbui. Norėdama pagerinti sveikatą, moteris išvyko gydytis į Prancūziją.
Tačiau grįžusi G. Petkevičaitė-Bitė gavo netikėtą mokyklos direktoriaus pasiūlymą pasitraukti iš mokytojos pareigų. 1925 metais ji vėl persikėlė gyventi į Puziniškį ir pati rengė mokymus suaugusiesiems. Po poros metų rašytoja dėl nepalankių gyvenimo sąlygų gimtajame krašte vėl grįžo į Panevėžį. Moteris iki gyvenimo galo rūpinosi mokinių gerove, savo dėmesį skyrė jaunajai kartai ir savišvietai.
G. Petkevičaitės-Bitės gyvenimu ir jos veikla iki šiol domisi literatūrologai, istorikai, tačiau tam tikros paslaptys liks neįmintos ir visuomet gyvens Puziniškio dvarelyje.
Buvęs rašytojos darbo kambarys dabar atrodo visai kitaip nei anuomet. Čia anksčiau po grindimis buvusi knygų slėptuvė neišliko, tačiau šiame kampelyje vis dar tvyro nepalaužiama moters dvasia. U. Mikaliūno nuotr.
Dvaras virto muziejumi
Išgyvenęs du pasaulinius karus beveik nepasikeitęs Puziniškio dvaras tvirtai stovi nuo 1901 metų. Jis buvo suprojektuotas rašytojos brolio, kai Petkevičių šeima grįžo iš Joniškėlio į Puziniškį. Šiame pastate kurį laiką gyveno ir ekonomės pareigas ėjo rašytoja Žemaitė. Su pastarąja G. Petkevičaitė-Bitė susipažino Povilo Višinskio dėka, prisidengusios slapyvardžiu „Dvi Moteri“ jos sukūrė ne vieną pjesę, komediją. Puziniškio dvare kelerius metus iki gyvenimo saulėlydžio praleido ir G. Petkevičaitės-Bitės tėvas.
Mirus J. L. Petkevičiui, pagal testamentą paveldėtoju turėjo tapti jo sūnus Leonas, tačiau 12 metų dvarą valdyti buvo pavesta G. Petkevičaitei-Bitei. Po Pirmojo pasaulinio karo Puziniškis atiteko Leono sūnaus globėjams Maldučiams, kurie Bitės brolį prižiūrėjo po tėvų mirties. Rašytoja ilgai bylinėjosi dėl savo gimtinės ir jai buvo priteista dalis dvarelio, kurį siekė išsaugoti visomis jėgomis.
Sovietmečiu Puziniškio dvaras priklausė Pasvalio miškų ūkiui, vėliau jis buvo perduotas Panevėžio tiksliosios mechanikos gamyklai. 1994 metais G. Petkevičaitės-Bitės gimtinės namą perėmė Panevėžio rajono savivaldybė, o ten įrengta memorialine ekspozicija pradėjo rūpintis Panevėžio rajono viešoji biblioteka.
2005 metais avarinės būklės namas buvo renovuotas, tačiau lėšų pakako tik pakeisti stogui ir langams bei sutvirtinti pamatams. Dar kartą muziejus atnaujintas 2010 metais iš Europos Sąjungos lėšų.
Prie Puziniškio dvaro dvasios atkūrimo daug prisidėjo dizainerė Rita Kosmauskienė, ji siekė atkurti XX amžiaus dvaro atmosferą ir nusprendė dvaro kambarių sienas nudažyti tokiomis pat spalvomis, kokios jos buvo dar gyvenant rašytojai. Vienoje iš ekspozicinių muziejaus salių langai yra pridengti užuolaidomis, ant kurių galima perskaityti G. Petkevičaitės-Bitės per Steigiamojo Seimo susirinkimo posėdį pasakytos kalbos nuotrupas.
Į rekonstruotą muziejų taip pat perkelta ir Mato Grigonio, su kuriuo rašytoja bendradarbiavo, literatūrinė ekspozicija.
Šiuo metu buvusios Petkevičių šeimos svetainės sienos nukabinėtos Lietuvos šviesuolių ir visuomenės veikėjų fotografijomis. Tačiau akivaizdu, kad visų Puziniškio dvare anuomet besilankiusiųjų nuotraukos ant dvaro sienų nė netilptų. Būta, jog ten vienu metu susirinkdavo 70 ir daugiau žmonių, kurie prisidengę Naujųjų metų, vardadienių ar gimtadienių šventimu kalbėjo apie uždraustą lietuvišką žodį bei Lietuvos problemas.
To laikmečio dvasią šiomis dienomis padeda perteikti Puziniškio muziejuje vykdomos edukacinės programos. Viena iš jų vadinasi „Senoji namų mokykla“. Lankytojams suteikiama galimybė pasijusti Bitės mokiniais, išbandyti senąsias mokymosi priemones – rašymą žąsies plunksna, „tetradkos“ gaminimą.
Vaikams leidžiama išspręsti Lauryno Ivinskio matematikos užduotį, kurią jis buvo uždavęs pačiai G. Petkevičaitei-Bitei. Nors užduotis nėra itin sudėtinga, tačiau Puziniškio muziejaus muziejininkė juokiasi, kad vaikai su ja dorojasi sunkiai.
Muziejuje taip pat vykdoma edukacinė programa „Liaudies medicina Petkevičių namuose“. Ji leidžia susipažinti su Petkevičių šeimos gydymo tradicijomis bei įvairiomis netradicinės medicinos paslaptimis.
Nors G. Petkevičaitė-Bitė savo šeimos nesukūrė, tačiau užaugino tris brolio Vladislovo vaikus bei tėčio parsivežtą Antaną Kasparavičių. Šį sodiečių vaiką J. L. Petkevičius į namus parsigabeno jo tėvams mirus nuo šiltinės. U. Mikaliūno nuotr.
Buvusio G. Petkevičaitės-Bitės darbo kambario sienos iki šiol skleidžia ten gyvenusios dvaro šeimininkės dvasią. Kadaise savo kambaryje ji buvo po grindimis įsirengusi knygų slėptuvę, tačiau iki šių dienų ji neišliko. Netilpdavusias knygas moteris slėpdavo prie Lelijų kalnelio.
Dabar šiame saulės lankomame kambarėlyje galima išvysti unikalų rašytojos pasą bei lapus su mokinių žinių įvertinimais. Autentiškas rašytojos stalas ir kėdė yra saugomi Panevėžio kraštotyros muziejuje.
Padavimais apipintas kraštas
Važiuojant nuo Puziniškio galima rasti dar vieną Smilgių krašto apylinkių įžymybę – akmenis, vadinamus Mukolais. Padavimas byloja, jog tai yra suakmenėję žmonės. Pasakojama, kad kartą Velykų rytą laukų arti išėjo valstietis, tačiau į jį, bedirbantį suskambėjus varpams, trenkė perkūnas ir vyras virto akmeniu. Akmenimis pavirto ir valstiečio žmona su vaikais, kurie visi kartu valstiečiui nešė pusryčius.
Tačiau egzistuoja ir dar viena legendos versija. Sakoma, kad negailestingas dvarininkas savo baudžiauninką Velykų rytą išvarė dirbti į laukus. Suskambėjus varpams žmogus arti nustojo. Tuomet atėjęs dvarininkas ėmė mušti artoją ir kaip tik trenkė žaibas, dėl kurio valstietis suakmenėjo. Tas pats nutiko ir jo žmona bei vaikams, kurie sekė paskui poną.
Pradėjus eksploatuoti Naurašilių žvyro karjerą, 1984 metais apipintas padavimais akmuo buvo perkeltas į saugią vietą. Mukolienė per laiką dingo, o Mukoliukas kartu su tėvu įsikūrė šalia Naurašilių kaimo kapinaičių.
Akmens pavadinimas yra kilęs nuo žodžio „mokyti“. Pasakojama, kad prie šio akmens vaikus vesdavo pasisemti išminties.
Netoli Puziniškio taip pat yra legendomis apipintas Lelijų kalnas. Tenka apgailestauti, jog jis šiomis dienomis nėra prižiūrimas. Pasakojama, kad per mišką ėjusias 3 merginas užpuolė kareiviai ir jas žiauriai tame kalnelyje nukankino. Todėl vidurnaktį kasnakt toje vietoje pražysta baltos lelijos. Tačiau jas palietus, lelijos visuomet pranyksta.
Vietos, žyminčios G. Petkevičaitės-Bitės atminimą
* Puziniškio muziejus;
* Juozo Balčikonio gimnazija, šalia kurios stovi skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas paminklas rašytojai;
* Panevėžio kraštotyros muziejus, kuriame saugomas unikalus G. Petkevičaitės-Bitės palikimas – sveikinimai, vizitinės kortelės, mokslų baigimo pažymėjimai, jai siųsti kultūros ir visuomenės veikėjų laiškai ir kt.
* Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka. 1989 metais Panevėžio viešajai bibliotekai buvo suteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardas. Kiekvieną pavasarį, per rašytojos gimtadienį, čia rengiama mokslinė konferencija.
* Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kapavietė Kristaus Karaliaus kapinėse, kur stovi B. Bučo granitinis paminklas „Lesykla“. 1984 metais ji buvo pertvarkyta pagal Vido Žigo projektą.
* Bitės namai, kuriuose ilgą laiką gyveno G. Petkevičaitė-Bitė, o miesto šviesuomenė, susibūrusi į „Bitės namų“ asociaciją, čia nuolat organizuoja įvairius renginius.
Audinga SATKŪNAITĖ
U. Mikaliūno nuotr.
