Jaunasis kūrėjas Mantvydas Leknickas savo eilėmis sugeba prakalbinti žmonių širdis, todėl jo knygos, vos išvydusios dienos šviesą, kaipmat išgraibstomos. Poeto kūryba paprasta, bet paperka nuoširdumu.
Kaune gyvenantis M. Leknickas rašyti pradėjo dar mokykloje, tačiau į kūrybą visa galva pasinėrė studijų laikais. Jis suprato, kad tai puikus būdas ieškoti atsakymų ir palaikyti dialogą su savimi.
„Manau, kad žmogus, galintis būti vienas su savo mintimis, yra pats stipriausias. Jam niekuomet nekiltų bėdų likus vieninteliam pasaulyje“, – šmaikštavo kūrėjas.
M. Leknickas baigęs politikos mokslus, bet per laiką suprato, kad politiko kelias ne jam. Jaunasis kūrėjas vaikystėje apie konkrečią profesiją nesvajojo, bet visuomet norėjo pakeisti pasaulį. Tai bando padaryti rašydamas ir bendraudamas su savo skaitytojais.
„Jeigu bent vienas žmogus iš manęs pasiima dalelę motyvacijos, vadinasi, mano misija įvykdyta“, – įsitikinęs jaunasis poetas.
Kaunietis pirmąją knygą „Kniedytos mintys“ išleido prieš dvejus metus. Tačiau jis, kaip poetas, jau buvo gerai žinomas dar prieš tai, nes savo eiles pradėjo publikuoti socialiniame tinkle. Išleidęs pirmąją knygą, daug laiko skyrė kelionėms ir susitikimams su skaitytojais. Tačiau pastebėjo, kad rašymui skiria vis mažiau laiko ir nuo jo tolsta. Ramybės vis nedavė draugai – jie primygtinai klausinėjo, kada pasirodys antroji knyga.
„Aš manau, kad kurti reikia tuomet, kai pačiam to norisi. Negalima pasiduoti spaudimui“, – tikino pašnekovas.
Mantvydas ilgai svarstė, apie ką galėtų būti antroji knyga, kad patiktų ir jam pačiam, ir skaitytojams.
„Netgi bandžiau rašyti romaną, tačiau pastebėjau, kad mano veikėjai dažniausiai vienas kitą sunaikina ar pagrindinis herojus tampa nebe pagrindiniu. Taigi tokiam žanrui dar per anksti“, – „Sekundei“ atvirai kalbėjo M. Leknickas.
Kadangi jam labiausiai sekasi rašyti apie jausmus ir meilę, todėl pamažu gimė knyga „365 priežastys mylėti“. Vaikinas įsitikinęs, kad kiekvieną dieną galima atrasti priežastį mylėti.
„Šis sumanymas buvo motyvacija kasdien prisėsti rašyti“, – pabrėžė poetas. Ir pridūrė: „Pasaulyje teigiamų emocijų mažėja, o žmonės vis labiau baiminasi kalbėti apie savo jausmus. Aš noriu būti tas, kuris parodytų, kad savo vidinio pasaulio nereikia bijoti. Tie, kurie nevengia kalbėti apie savo vidų, yra patys stipriausi.“
Iššūkių lavina nesustabdė
M. Leknickas į savo antrosios knygos kūrybos procesą įtraukė ir skaitytojus. Jų paprašė atsiųsti nuotraukų, kuriose įamžintos ypatingos gyvenimo akimirkos, kad jos galėtų tapti eilių iliustracijomis. Poetą pasiekė daugiau nei 2000 nuotraukų. Tiesa, M. Leknicką jaunų žmonių drąsa nustebino, nes kadrų gavo pačių netikėčiausių – nuo asmenukių iki sunkiai paaiškinamų objektų.
„Negalėjau patikėti, kad mano skaitytojai tikėjosi tokias nuotraukas išvysti knygoje?!“ – stebėjosi vaikinas.
Jis neslepia, kad didžiausias iššūkis buvo suderinti nuotraukų seką. Kai jau atrodė, kad knyga netrukus turėtų pasiekti leidyklą, o vėliau ir skaitytoją, viskas pasisuko netikėta linkme. Jaunasis kūrėjas išgirdo pribloškiamą žinią: spaustuvė nespės atspausdinti nuotraukų.
„Leidžiant antrąją knygą mane užklupo begalė iššūkių. Netgi buvo akimirkų, kai atrodė, kad su jais nepavyks susitvarkyti, – neslėpė kaunietis. – Kai paimu šią knygą, man vis dar skauda, nes prisimenu, koks buvo sunkus jos atsiradimas.“
M. Leknickas įrodo, kad šiuolaikinis rašytojas gali nepriklausyti nuo redaktoriaus ir pats valdyti visą kūrybos procesą.
Atsidavęs skaitytojams
Kaip prisipažino Mantvydas, jį, kaip ir daugelį, kartais aplanko noras viską mesti, pamiršti netgi kūrybą. Tokias mintis jis vadina silpnumo ženklu, kai norisi ieškoti pasiteisinimų dėl nesėkmių.
M. Leknickas atviras: nuolatinis skubėjimas ir rutina kartkartėmis pradeda varginti, tačiau kalnų trobelėje gyventi nenorėtų, nes tai būtų tiesiog neįdomu.
Poetas savo kūrybos gerbėjus nuramina: artimiausiu metu rašymo atsisakyti neketina, nes jaučiasi įsipareigojęs skaitytojams.
Vaikinas įsitikinęs, kad kai kurie vyresnės kartos lietuvių rašytojai vadovaujasi neteisingu požiūriu ir siena atsitveria nuo skaitytojų. Pasak jaunojo kūrėjo, jie nemažai laiko tiesiog skiria bendrauti tarpusavyje ir diskutuoti, kas yra literatūra.
„Jie tai sau gali leisti, nes gyvena iš literatūros premijų, kurias patys pasiskiria. Jiems nereikia parduoti knygų, iš savo kišenės mokėti už jų leidybą. Juokinga, kad norint patekti į Rašytojų sąjungą reikia pereiti komisiją. Juk gyvename ne sovietmečiu, kad kas nors nuspręstų, ar žmogus yra rašytojas, – savo mintimis dalijosi M. Leknickas. – Jie jaunus kūrėjus vertina kaip tuos, kurie ketina užimti jų vietą. Galiu pasakyti, kad jaunimas neužima vietos, nes jos ir nebuvo niekas užėmęs.“
Poetas įsitikinęs, kad gerą rašytoją išduoda ne jo knygų tiražas, o jo požiūris į skaitytoją. Mantvydas pabrėžė, kad į priekį su skaitytoju reikia judėti viena kryptimi. Todėl jis pateisina visus jaunųjų rašytojų kelius, padedančius atkreipti dėmesį.
„Jeigu nerasime būdų, kaip žmogų priversti paimti knygą, jis visai nebeskaitys. Tai yra labai didelė problema ir ją reikia spręsti“, – tvirtino M. Leknickas.
Kaunietis savo kūrybos kitiems niekuomet neskaito, nes yra įsitikinęs, kad tai per daug intymu. Be to, nenori, kad žmonės jo vieną ar kitą tekstą sietų su autoriaus balso tembru ar intonacija.
Įkvėpimas visuomet šalia
M. Leknickas sako, kad jam pieštuką ir popieriaus lapą dažnai pakeičia mobilusis telefonas.
„Tai nėra labai romantiška ir poetiška, tačiau šiais laikais rašantis žmogus nebūtinai turi nešiotis rašiklį. Telefonas mane yra daug kartų išgelbėjęs, kai mintys aplankė sėdint kino salėje ar tiesiog keliaujant“, – tvirtino kūrėjas.
Nors dauguma skaitytojų mano, kad kaunietį rašyti eilėraščius įkvepia kokia nors mūza, jis tikina, kad vieno įkvėpimo šaltinio nėra.
„Mane įkvepia daugybė dalykų: kelionės, kvapai, žmonės, kuriuos sutinku ar susikuriu. Šiuolaikiniame pasaulyje turime labai daug galimybių save įkvėpti. Mums nebereikia laukti savaitgalio, kad pažiūrėtume gerą filmą, arba įjungti radiją, kad išgirstume mėgstamą dainą. Mes tai galime padaryti kiekvieną laisvą minutę“, – kalbėjo vaikinas.
M. Leknickas tiki, kad jo kūrybos sėkmės paslaptis yra nuoširdumas ir darbas. Kita vertus, rašyti jis pradėjo ne tikėdamasis uždirbti, o dėl to, kad kitaip negalėjęs.
„Aš sėkmės kaip nukritusio ant žemės obuolio nepasiėmiau. Reikėjo labai daug dirbti. Pirma knyga man suėdė daug nervų ląstelių, antroji – mano kilogramus. Jeigu nerūpėtų tai, ką darau, tokių nuostolių nepatirčiau“, – juokavo pašnekovas.
Išleisti trečiąją knygą M. Leknickas kol kas negalvoja. Jis įsitikinęs, kad rašytojo stilius su laiku turi keistis, todėl jaunasis kūrėjas savo skaitytojams ateityje žada staigmenų.
„Stengiuosi, kad kita knyga būtų kitokia. Planuoju imtis ilgos istorijos, galbūt detektyvinės…“ – žadėjo M. Leknickas.
