Pirmasis Lietuvoje pradėjęs rengti senoviškai duonai ir jos kepėjams pagerbti skirtas šventes Miežiškių kultūros centras jau ketvirtą dešimtmetį tęsia šią tradiciją, primindami, jog „Visur duona su pluta“ ir kiekvieną liepą, artėjant šventai Onai – duonos poniai, sukviečia į Radviliškius, į duonos kepėjų Audronės ir Albino Kisielių sodybą.
Pasakoti apie ypatingąjį tautos paveldą – duoną, atrodo, turėtų būti paprasta ir lengva.
Juk juodoji mūsų maitintoja čia pat ant stalo, vis tokia pat per šimtmečius, o ir medžiagos – įvairių straipsnių, knygų, leidinių apie rugių auginimą, malimą, duonos kepimą ir su tuo susijusius papročius gausu.
Bet duonai kasdienei – stalo karalienei reikia ne šiaip pasakojimo. Juk labai ilgas ir daugelio žmonių darbu tiestas jos kelias iki kepalo.
Ir kiekviename pasakojime apie tą, kuri, anot patarlių, „ne per vėjus ateina“, „kad ir juoda, stiprybės duoda“, o „svetima yra karti“, būtinas deramas įvertinimas, pagarba ir supratimas.
O kas geriau tuos jausmus gali išreikšti nei senovinės duonos kepėjos, net šiais laikais, kai nuo visokiausių duonų duonelių lūžta parduotuvių lentynos, vis dar iki devinto prakaito plušančios – kubiluose tešlą minkančios, ją kildinančios, krosnis kuriančios ir kepančios tą tikrąją, tokią pat, kokia prieš šimtmečius stiprindavosi ir gardžiavosi protėviai.
Bene geriausią pasakojimą galėtų pateikti Panevėžio rajono, Miežiškių krašto duonos kepėjos – net į savąjį duonos kepėjų būrelį susibėgusios ir visais būdais besistengiančios priminti, propaguoti ir puoselėti senovinį duonos kepimą ir savo veikla tarsi perduoti svarbią žinią iš praeities.
Pirmieji Lietuvoje
Panevėžio krašto kepėjos dar 1991 metais pirmosios visoje Lietuvoje surengė specialiai duonai ir jos kepimui skirtą šventę.
Tą įvertino ir tuometė Kultūros ministerija, kurios viena atsakinga darbuotoja ne kartą yra pabrėžusi, kad joks kitas kraštas neturėtų savintis tokio renginio pradininkų titulo – jis priklauso Panevėžio rajono Miežiškių kultūros centrui.
Šiųmetės šventės organizatorė Miežiškių kultūros centro darbuotoja Jurga Švagždienė pasakoja, kad iš pradžių net pavadinimo neturėjęs, negausus renginys vėliau išaugo į didžiulę šventę „Visur duona su pluta“.
Ir šįmet, liepos 19-ąją, jau tryliktą kartą Krekenavos seniūnijoje Radviliškiuose, senųjų tradicijų puoselėtojų Audronės ir Albino Kisielių sodyboje bus pagerbiama duona ir jos kepėjai.
Bus ir muzikos, ir pramogų, ir amatininkų, ir medžio drožėjų, bet svarbiausia – visiems bus demonstruojamas duonos kepimas, leidžiant ir patiems šventės dalyviams pabandyti.
Krosnys dar neatšalusios
Šiose duonos pagerbimo šventėse visada geru žodžiu minima iniciatyvos sumanytoja, renginio pradininkė Stasė Eigirdienė, ir šiemet Radviliškiuose kepsianti duoną.
S. Eigirdienė pasakoja, kad mintis apie tokius susibūrimus kilo dar tuomet, kai dirbdama Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinyje apie 1990 metus ir dar anksčiau važinėdavo po aplinkinius kaimus, kviesdama žmones aktyviau dalyvauti centro veikloje.
„Dažnoje aplankytoje troboje dar stovėjo duonkepė krosnis. Ir jos nebuvo atšalusios, daugelyje sodybų šeimininkės nuolat kepdavo ir duoną, ir pyragus“, – prisimena S. Eigirdienė.
Suradusi Miežiškių krašte tokį gausų bendraminčių kepėjų būrį, pradėjo raginti visas susitikti kartu, atsinešti savo keptos duonos, pasibūti, dalintis patirtimis – juk duonos kepimas ne šiaip koks buities darbas, o svarbus, įdomus ir netgi kūrybiškas užsiėmimas.
Pasiūlymas susiburti buvo priimtas ir pirmoji duonos kepėjų šventė surengta Patrakių kaime, Onos Buliauskienės sodyboje.
Paskui šventes metai iš metų rengdavo vis pas kitas kepėjas būrelio narės, į jas kviesdavo ir svečių.
Įstrigo mamos tešluotos rankos
Susidomėjimas šventėmis bei duonos kepėjų būrelio veikla vis augo, norintieji pažiūrėti, kaip tradiciškai kepama duona, o ir patys tokį darbą išbandyti, ėmė nebetilpti kepėjų kiemuose.
Laimė, su kepėjomis susipažino savo kepyklą už Krekenavos esančiame Radviliškių kaime turintys Audronė ir Albinas Kisieliai ir drauge su kepimo entuziastėmis pradėjo įgyvendinti gražias idėjas.
Ir jau daug metų šventė „Visur duona su pluta“ šurmuliuoja jų sodyboje.
Kaip sako J. Švagždienė, išpuoselėta sodyba puikiai tam tinka – gausiam svečių būriui ir vietos užtenka, ir „Duonos kelio“ skulptūrų kompozicija dalyviams vaizdžiau atskleidžia duonos prasmę.
Sodybos šeimininkė A. Kisielienė ne iš knygų ar pasakojimų žino, kas yra toji namuose kepta duona.
„Vis kuo nors nepatenkintiems norisi priminti, kaip senoliai sakydavo: „Verksi, kai duonos neturėsi“.
S. Eigirdienė
Iš vaikystės atsimena mamą bei senelę tokią gardžią duoną kepus.
„Ypač atmintin įstrigo iki alkūnių tešluotos mamos rankos, kai ji palinkusi virš kubilo minkydavo ir minkydavo“, – pasakoja A. Kisielienė.
Dabar jų kepama natūraliu raugu kildinta, ąžuoliniame duonkubilyje rankomis minkoma naminė duona įvertinta tautinio paveldo sertifikatu.
Laikydamiesi tradicinės krypties, Kisieliai nebijo ir eksperimentuoti, naudoti netikėtus pagardų derinius.
Kol sienos bus šlapios
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad duona visur vienodai kepama – juk nieko naujo per amžius neprigalvota.
Eiga vis ta pati: miltus užpila šiltu vandeniu, palaukia, kol atvės, tada deda raugo, dar miltais pabarsto, šiltai užkloja.
Kai maždaug po paros tešla išrūgsta, beriama daugiau miltų ir minkoma.
Kiekviena duonos kepėja pabrėžia, kad minkyti reikia „kol sienos bus šlapios ir pati minkytoja prakaitu permirks“.
Darbas ilgas, sunkus, nes bet kaip minkyta duona nebus nei skani, nei skalsi.
Gerai išminkyta tešla dar paliekama šiltai pabūti ir kuriama jau iš vakaro pakrauta krosnis. Kai po kelių valandų krosnis išsikūrena, ant ližės kepalai pašaunami ir duona kepama maždaug tris valandas.
S. Eigirdienė sako, kad kai kurios šeimininkės iškeptą duoną atpažįsta iš skambesio: jei kepalo apačia, pabarbenus pirštais, aiškiai skamba – jau iškepusi.
Išimti iš krosnies kepalai suvilgomi vandeniu, pridengiami audiniu ir atšaldomi, tik nenešami į labai šaltą patalpą.
Tačiau net ir labai teisingai viską padarius, gerai užminkius, tinkamai krosnį iškūrenus, negali žinoti rezultato – pavyks duona ar ne.
Prie krosnies dvi šeimininkės netelpa
Per šimtmečius duonos kepėjos sukaupė daug patarimų.
Apie šauniausių krašto duonos kepėjų patirtis pasakojama S. Eigirdienės parengtoje knygelėje „Visur duona su pluta“.
Ir šventei, ir knygelei toks pavadinimas pasirinktas ne atsitiktinai. Iš tikrųjų – visur duona su pluta. Net ir mįslė vaikams užmenama „Be ko duonos neiškepsi ?“ Ogi be plutos.
Duonos kepimo papročius, patarimus kepėjoms, net receptus S. Eigirdienė surinko iš geriausių Panevėžio rajono šeimininkių – vaikščiojo po nuošaliausius kaimus ir domėjosi moterų patirtimi, užrašė jų prisiminimus.
Namuose duonos kepėja visada būdavo motina.
Tik metams bėgant, sveikatai pašlijus ji svarbiausios kepėjos vietą užleisdavo dukrai ar marčiai.
O paskui jau nebedera kištis – dvi šeimininkės prie krosnies netinka. Nebent būtų pobūvis rengiamas.
Stora riekė vienai rankai
Gera šeimininkė žino, kaip su duona elgtis, kaip apsirengti prieš ją kepant, kokius žodžius krosnyje kepalams pageltus tarti.
„Jeigu kepant ateis kaimynė, jos geriau iš trobos neišleisti, kol duona bus ištraukta iš krosnies. Juk išeidama gali ir visą duoną išsinešti“, – pataria S. Eigirdienė.
Kai kepdavo duoną, vaikams, šiukštu, nebuvo galima trankyti durų – pluta atšoks.
„Vaikai nuo mažens buvo mokomi gerbti duoną, nukritusią riekę pakelti, pabučiuoti ir jos atsiprašyti. O pamatę po kiemą su duonos rieke lakstantį vaiką, vyresni jį apibardavo, liepdavo eiti prie stalo, gražiai atsisėdus duonelę suvalgyti ir tik tada lakstyti“, – primena S. Eigirdienė.
„Kokios riekės nori – ar viena ranka laikomos, ar abiem?“ – kartais klausdavo vaiko ir dažnas, tikėdamasis skalsesnio kąsnio, prašydavo riekės abiem rankomis laikomos.
Ir gaudavo visai ploną – į vieną ranką paėmus perpus lūžtančią.
O viena ranka imama riekė – stora, tvirta.
Pagarbos pamokos
Šeimininkės duoną kepdavo maždaug kartą per mėnesį. Per tą laiką duona nesugesdavo – ypač puikiai išsilaikydavo kuo geriau, kiečiau užminkyta.
Dabar kad ant stalo visada būtų duonelės, nebereikia patiems sėti, pjauti, kulti, malti, minkyti ir kepti.
Nuėjai ir nusipirkai, o jeigu nepatiko – nevalgai, išmeti.
Akivaizdu, jog pagarbos duonai labai stinga, todėl, kad gerbtume duoną ir jos ilgą kelią iki stalo, ir rengiamos S. Eigirdienės bei jos bendraminčių pamokos.
„Vis kuo nors nepatenkintiems norisi priminti, kaip senoliai sakydavo: „Verksi, kai duonos neturėsi“. – sako S. Eigirdienė.
Jos namuose pirktinės duonos net nevalgyta. Dar tėvelio – garsaus krosnių mūrininko – statyta duonkepė tarnavo ilgus dešimtmečius.
Iš mamos išmokusi ir nuo šešiolikos metų savarankiškai kepdavusi S. Eigirdienė visada stengdavosi, „kad duona su duona susitiktų“, tai yra kad šeimininkei niekada nereikėtų duonos skolintis, kad užtektų jos nuo vieno iki kito kepimo.
Netrukus 80-ies metų jubiliejų minėsianti šeimininkė ir dabar kepa tokią skanią kaip jos šviesaus atminimo mamos duoną.
Kepėja sako, kad jos mamos Onos Mažylienės kepama duona buvusi ypatinga, ragautojai pripažindavo, kad ji iš visų skaniausia.
„Mama nutekėjo į šeimą, kurioje, be anytos, dar gyveno dvi netekėjusios seserys, tad aišku, kad jai, naujai šeimininkei, pritapti nebuvo lengva. Teko ir priekaištų išklausyti, bet va jos kepamą duoną net anyta pripažino kaip pačią skaniausią“, – mamos pasakojimus prisimena S. Eigirdienė.
Ji teigia, kad duonos skonis priklauso nuo daugybės dalykų – svarbu ir miltai, ir krosnies temperatūra, ir malkos, netgi – šeimininkės požiūris.
„Piktos šeimininkės ir duona per rūgšti“, – sako S. Eigirdienė.
Tačiau kad ir kokia ji būtų – duona išlieka visų svarbiausia ir skalsiausia maitintoja.
„Prie duonos kepalo nieks badu nemiršta“, „Kur nėra duonos, ir aukso nereikia“, „Lauko nearsi – duonos nevalgysi“, „Nesigirk duona rudenį, bet pavasarį“ – tokių ir panašių patarlių bei priežodžių apie duoną yra sukūrusi liaudis, pabrėždama to kasdienio kepalėlio ypatingą svarbą.
