Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje atidaryta iš Šiaulių kilusio menininko Sauliaus Kruopio ir buvusios mažeikietės Skaidrės Butnoriutės tapybos paroda „Gyvenimas kartu“.
S. Butnoriutei ir S. Kruopiui pozityvus mąstymas ir žiūrėjimas viena kryptimi suteikia polėkio kurti. Asmeninio albumo nuotr.
Gyvenimas kartu
Drobėse šeima į gyvenimą žvelgia per spalvų, potėpių, simbolių prizmę. Čia visa skalė sustabdytų emocijų. Tai ir gražiausių kelionių, plenerų akimirkų, ir rytmetinių susimąstymų, ir ilgesio, meilės, jūros, tylos potėpiai.
„Gyvenimas. Kūryba. Šeima. Trys žodžiai, kurių eiliškumas kinta kasdien, nelygu kokia nuotaika tave aplanko, kokie rūpesčiai, darbai susikaupia. Tai taip persipynę ir vienodai svarbu, jog kartais galvoji, ar tik gyventi kūrybiškai šeimoje ir nėra didžiausia asmeninės kūrybos išraiška? Kūryba – tiesiog kasdienis gyvenimas, kuriame tu esi akimirkos kūrėjas. Visi kuriame kasdien savo esatį – kas teptuku ant drobės, kas raidėmis ant popieriaus, kas muzikos garsais, kas sodindamas obelaitę, kas plaudamas indus, kepdamas blynus. Kuriame gyvenimą savo kasdieniais darbais. Nuspalviname jį savo emocijomis – šypsena, ašara, vaiko apkabinimu, padrąsindami nusivylusį, kilstelėdami parklupusį. Visa tai – gyvenimo spalvų paletė“, – pristatydama parodą kalbėjo S. Butnoriutė.
Auksinio fondo drobės
Tapytojas Saulius Kruopis teigė ilgai galvojęs, kokias drobes atrinkti, nupūsti nuo jų dulkes ir atvežti į Panevėžį.
„Biblioteka – šviesos židinys, šventa palikimo vieta, energijos šaltinis, todėl čia reikia rodyti tik atitinkamas temas. Dažnai šiandien žmonės inertiški, viską daro paviršutiniškai, bet iš tikrųjų geram rezultatui reikia ramybės ir susikaupimo. Pavargusiam žmogui sakau, kad išsikapstyti iš blogų emocijos duobių padeda istorinės knygos, kur atsiveria neeilinės asmenybės. Jose, kaip ir „Šventųjų“ aplinkoje slypi tikrosios dvasinės galios. Tad drobes jūsų aplinkai atrinkau iš auksinio fondo“, – sakė dailininkas.
Nors parodą sudaro trys skirtingos temos: šeima, istorija bei pleneriniai impulsai, S. Kruopis šilčiausiai kalba apie paveiksluose įamžintas vaikų ir žmonos akimirkas.
„Skaidrės portretų nėra tiek daug kaip fotografijų. Štai pats pirmasis kabantis paveikslas „Lietuvaitė“. Jis skirtas mūsų dvidešimties metų bendro gyvenimo sukakčiai. Tai žmonos portretas, o už jos nugaros nutapiau tris laivus, kurėnus. Tai lyg simbolis – mano sūnūs, plaukiantys nerimastingoje gyvenimo jūroje. Nori ar nenori, bet gyvenime matau realią situaciją. Skaidrė yra lyg tas kaklas, kuris puikiai sukioja šeimos galvą, todėl jos netapyti neįmanoma. O štai ir kitos drobės, tapytos Jūrmaloje, mums su šeima viešint prie Baltijos jūros. Čia visi trys sūnūs – Viliukas, Karolis, Eigirdas. Aš stengiuosi tapyti kiekvienoje kelionėje, visur ir visada, nes kartais suvokiu, kad daugiau tokios aplinkos niekada nebebus“, – mįslingai pasakojo menininkas.
Į parodą menininkas atvežė ir kelias drobes iš indiškojo ciklo, bet dėl vietos stokos jos netilpo. Žiūrovams jos buvo parodytos tik per atidarymą.
Žvilgsnis į istoriją
Tarp parodoje eksponuojamų tapybos kūrinių yra vaizduojamas poetas Pranas Vaičaitis su sužadėtine bei pati Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Autorius taip pat pristatė kelis paveikslus iš Tolminkiemio, tapytus K. Donelaičiui skirtame plenere, bei Nidoje ir Juodkrantėje tapytas drobes.
„Tapyboje labai svarbu mintys bei dvasinė energija. Parodos centre – mūsų gyvenimas, skirtingos individualios išraiškos. Mano kūrybiniame kelyje dominuoja ir istorinė tapyba. Ji šiandien visiškai nepopuliari, nes jaunoji karta ieško naujų išraiškų, ji blaškosi, o pametusi vertybinius orientyrus negali sugerti viso pozityvumo mūsų sudėtingoje tautos istorijoje. Ji negali būti dirbtinai numarinta. Pas mus kasmet mažėja idealistų, šalį užvaldė politiniai klanai, nuolat daugėja prisitaikėlių, savanaudžių ir avantiūristų, ir didžiausias mūsų kasdieniniame visuomenės gyvenime stygius – asmenybės. Nebeturime patriotiškumo ir dvasingumo. Jaučiu, kaip mus valdo svetimi. Iš mūsų gyvenimo dingsta šalies simboliai, viskas niveliuojama arba jau išnykę, todėl šios temos paveikslai nepopuliarūs arba tiesiog niekas nebetapo. Savo amžiaus žmonių idealistų aš jau beveik nebesutinku, nes visi pigiau ar brangiau jau yra pardavę savo dūšią“, – kalbėjo S. Kruopis.
Dailininkas ketverius metus iš eilės kuravo tapybos plenerą „Prisikėlimo šviesa“ Paberžėje. Tad parodoje pristatė nutapytų Paberžės bažnyčios darbų, drobę „Du titanai“, kurioje – Tėvas Stanislovas ir 1863 m. sukilimo vadas Antanas Mackevičius.
Parodą puošia ir įspūdingas, prieš pusmetį vykusiame Kauno „Prisikėlimo šviesos“ plenere nutapytas triptikas.
„Buvo laikai, kai mes į Paberžę pas Tėvą Stanislovą važiavome ir sėmėmės dvasinės energijos. Jis nė vienam neparodė durų, visus priėmė, visiems dalino savo gerumą. Daugelis mūsiškių anksčiau vos ne kasmet, dar esant gyvam Tėvui Stanislovui, važiavo į Paberžę. Tačiau po jo mirties bėgant laikui ši vieta tampa visiškai nebedvasinga, liko tik mūrai ir medinė bažnyčia, neliko jokios pritraukiančios charizmatinės asmenybės, ir visa tai aš pavadinčiau didžiausiais mūsų praradimais“, – sakė dailininkas.
Žmogus lyg pumpurėlis
S. Kruopio žmona S. Butnoriutė parodoje eksponuoja tapybos kūrinius, kurie gimė šalia namų ruošos, rūpinimosi šeima, kitų „nenusakomų lietuviškos gyvensenos staigmenų“.
Anot dailininkės, tos staigmenos – tai kasdienis savęs įvertinimas savųjų gyvenimiškų vertybių sistemoje. Kiekvienas gyvenime turime jas susikūrę ar tėvų perduotas, tačiau dažnai pasirodo, kad tas vertybes, požiūrius, teisybes tiesiog negailestingai trupina kasdien atsirandančios didesnės ar mažesnės problemos, abejingumas, savanaudiškumas, emocinis šaltumas, pragmatizmas.
„Sunku, nesinori išaugti iš vaikystės pasakų iliuzijos, jog gėris visada nugali blogį, o stebuklingas obuolys ar pabučiavimas prikelia anapilin išėjusiuosius. Žmogus – gamtos dalis, jis irgi lyg pumpurėlis: iš pradžių užsimezga, po to sužydi labai gražiai, bet trumpai, vėliau lėtai, kantriai bręsta, nokina savo spalvą, ypatingą skonį, formą, nelygu kokios veislės, rūšies vaisius esti. Subrendęs suteikia džiaugsmo kitiems, saldus, kvapnus ar sultingas vaisius džiugina, rūgštus priverčia susiraukti, kartų norisi išspjauti, na o vėliau visi šalnos pakąsti bumtelim žemėn“, – vaizdžiai kalbėjo S. Butoriutė.
Gamta – dailininkės įkvėpėja
Dailininkės darbuose atsispindi jos gyvenimas, pastebėjimai, vertybės ir tikėjimas. Svarbiausias kodas slypi paveikslų pavadinimuose, tokiuose kaip „Slaptas pasimatymas su savimi“, „Meilė ir ledas abu balti“, „Vakaro ilgesys“.
„Mano kūryba – tai praskaidrėjimai, kai spalvos ir teptukas gali nunešti toli toli, aukštai aukštai. Svarbu laiku ir minkštai nutūpti atgal į buities rūpesčių verpetą“, – sakė S. Butnoriutė.
Parodoje autorė pristato ne tik naujausius, bet ir prieš penkiolika metų tapytus kūrinius.
Gamta yra dailininkės įkvėpėja, jos kūrybos idėjos šaltinis. Skaidrei visada svarbi jos būsena, vedanti ją iki tapybos ir jau tapybos procese.
Anot S. Kruopio, Skaidrės kompozicijose dominuoja mėlyna, violetinė, kartais vos vos ir žalsva spalva. Visai kaip simbolisto N. Rericho spalvos, tik nėra tiek aitrios oranžinės, nėra kalnuotų siužetų ar kitokių lengvai atpažįstamų objektų. Dailininkei patinka savo drobėse vaizduoti lelijas, bet jos yra nematomos, gėles reikia atrasti. Kiek ekspresyvesnėse ir didesnėse moters drobėse atpažįstamas tik jai būdingas erdvės pajautimas, švelnus, bet matomas horizontas, magiška šviesa ir trapus dalelyčių mirgėjimas, kuris matomas tik priėjus arčiau.
„Vienas efektas, kada stebi jos kūrinius kiek iš toliau, pasinerdamas tiesiog į paveikslo nuotaiką, ir visai kitoks, kai esi arti. Nėra jokio perdėjimo, manierizmo. Paveikslai gimsta ne iš aistros, o iš ramaus jos ir spalvų santykio, tarpusavio ryšio ir užkoduoto tono. Būtent spalvinė gama sukuria jos drobėse tas paslaptis, kurias norisi įminti. Jokių atsitiktinių detalių, o visa kompozicija sklidina darnos, kuri mums atrodo savaime suprantama“, – apie žmonos paveikslus kalbėjo S. Kruopis.
Šeima, vaikai – svarbiausios vertybės
Dailė, kūryba ir meilė – ne vieninteliai dalykai, kurie jungia gražią penkių asmenų šeimą.
Saulius ir Skaidrė atviri naujovėms, kiekvienas jų turi savitų gabumų ir pomėgių. O pozityvus mąstymas ir žiūrėjimas viena kryptimi porai suteikia polėkio kūrybai.
„Pagrindinė, prigimtinė, Dievo duota žmogui teisė – būti laisvam, laisvam savo kūryboje, mintyse, tikėjime. Laisvė ir pasitikėjimas susiderina, rezonuoja, tik tada įmanomas skambėjimas, darnus garsas. Žmonės lyg instrumentai, o mūsų šeimoje jų net penki, jau beveik orkestras. Norint kažką sugroti, reikia susitart, pasirepetuot ir improvizuoti“, – sakė S. Butnoriutė.
Trijų sūnų tėtis sako, kad vaikai su daile susieti kiek mažiau, nes visi lanko muzikos mokyklas.
„Vaikams piešti patinka, tačiau vien tik to daryti mes jų neskatiname. Muzikuoti pasirinko patys, lanko berniukų „Ąžuoliuko“ chorą. Štai Karolis, jau būdamas penkiolikmetis, pernai debiutavo Prahoje, grojo skersine fleita Lietuvos ambasadoje.
Taip pat jis specialiai atvyko į Panevėžį pagroti bibliotekoje per parodos atidarymą. Džiaugiamės, kad jie turės kultūrinį išsilavinimą. Vaikai – dvasiniai klodai, bet koks menas, ar tai būtų per spalvas, muziką, judesius, transformuojasi į jų asmenybes. Tada atvirai kalba jų sielos“, – kalbėjo Skaidrė ir Saulius.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
