Tapo gražius jausmus
Buvo metas, kai nuo mažens teptuką rankose laikantis panevėžietis Vitalijus neturėjo už ką pirkti mėgstamiausiam užsiėmimui būtinų priemonių. Tada jaunuolis prašė gerų žmonių paramos ir tikėjosi sulaukti malonės.
Dvidešimtmetis vaikinas dabar dailės meną studijuoja Dailės mokykloje ir visą laisvalaikį skiria tapybai. Jo darbai nelieka nepastebėti – profesionalūs tapytojai juose įžvelgia didžiulį potencialą ir jaunajam menininkui prognozuoja skrydį į talentingiausiųjų viršūnes.
Kitaip ir negali būti: į Vitalijaus kūrinius žvelgiant net ir nepatyrusio meno kritiko akimis akivaizdu, kad paveiksluose slypi stiprus jausmų užtaisas. Svarbiausia, kad žiūrovui per paveikslus dovanojami jausmai yra patys gražiausi, tyriausi, šviesiausi ir spalvingiausi.
Būtent tokiais V.Pališkevičiaus paveikslais visi norintieji turi galimybę pasigrožėti Panevėžio mokslo ir technologijų parke atidarytoje parodoje. Sužavėtas jaunuolio talento parko direktorius Saulius Zaura pasiūlė iškabinti devynis paveikslus. Vienas iš jų – „Geiša“ yra Vitalijaus mėgstamiausias.
„Paveikslas „Vejantis svajonę“ buvo tapytas maždaug prieš dvejus metus – norėjau sumaišyti abstrakciją ir realizmą. Jį tapiau ne tik teptuku – galiausiai užbaigiau pirštais. Įdomiausia paveikslo dalis yra sparno plunksna: ji išėjo tokia tikroviška, kad manęs klausė, kam tą plunksną prie paveikslo priklijavau. Naudojau šiltas spalvas, svajonę pavaizdavau kaip mergaitę.
Paveikslas „Mėnesienos žydėjime“ atskleidžia mano gabumą tapyti medžius. Jį tapiau žiemą ir norėjau pagreitinti pavasario atėjimą. Pavaizdavau saulėlydį, per kurį viskas pražysta kitomis spalvomis.
Darbu „Miražas“ įamžinau savo kaimo vaizdą. „Žaliasis pavasaris“ labiausiai patinka dėl „plaukiančios“ žolės akimirkos pagavimo. Vienas iš didžiausių ir ryškiausių parodoje darbų „Atbudęs pavasaris“ pasakoja apie Japonijos kultūrą. Jame pavaizduota gervė paveikslą labai pagyvina. Mėgstamiausias paveikslas – „Geiša“. Nes daug darbo vien kimono tapymas pareikalavo. Norėjau, kad jis būtų labai spalvotas, šventinis, kad po Japoniją ištikusios katastrofos nuteiktų geroms emocijoms“, – apie savo darbus pasakoja jaunasis menininkas.
Mama – ne gimdytoja
V.Pališkevičius mokosi Panevėžio profesinio rengimo centre, nuo šešiolikos gyvena savarankiškai. Paprašytas papasakoti apie save Vitalijus pirmiausia sako, kad jį augino ne pagimdžiusi moteris, o tikroji mama Olga.
„Gimiau Pakruojyje, po trijų dienų mane mama paliko. Tad iki septynerių metų augau vaikų namuose. Vėliau mane paėmė globėja Olga Sipavičienė, dabar ją vadinu mama – juk mane 13 metų prižiūri, globoja. Iki šiol pas ją grįžtu per šventes, ten yra tikroji mano šeima.
Visuomet sakiau, kad mama yra ne ta, kuri pagimdė, o ta, kuri užaugino. Drauge su mumis augo ir mano brolis, kartu su juo ir profesinėje mokykloje mokėmės. Jo mus pagimdžiusi moteris taip pat atsisakė.
Gyvenimo vaikų globos namuose nepamenu. Tik įstrigo, kad buvo labai griežtai laikomasi tvarkos: visi nurodytu laiku ėjome miegoti, kėlėmės, tvarkėmės ir kitus darbus atlikome. Dieną, kai atėjo pas mane mama Olga, pamenu labai miglotai. Tik žinau, kad iš karto ją pavadinau mama. Su Olga jaučiu ypač stiprų ryšį. Ir mama mane jaučia: kai buvo išvykusi į užsienį ir man buvo labai blogai, ji paskambino, pasakė kažką negero jaučianti, paklausė, ar nieko nenutiko“, – pasakojo Vitalijus.
Panevėžietis žino, kad jį, dar vieną brolį ir vyresniąją sesę pagimdžiusi moteris yra Romualda, girdėjo, kad ji ir tėvas yra gyvi. Tačiau toji moteris niekuomet neieškojo paliktų vaikų. Todėl pasimatyti su ja nesiveržia ir Vitalijus.
„Jai buvo du kartus sudarytos sąlygos atvykti į teismą ir su manim susitikti, įrodyti, kad nori vaikus susigrąžinti. Tačiau tokia galimybe nei ji, nei tėvas nepasinaudojo. Todėl ir man nėra noro jų ieškoti. Tikrai neturiu už ką pykti, matyt, toks buvo mano likimas. Aš turėjau puikią šeimą. Todėl, jei būtų galimybė su gimdytoja pasimatyti, aš atsisakyčiau. Juk ji tokių galimybių taip pat turi ir nesinaudoja. Manau, mane nebūtų sudėtinga rasti, nes ir spauda dabar apie mane rašo, o aš tėvo pavardę turiu“, – tvirtino vaikinas.
Talentingas savamokslis
Su šeimą turinčia seserimi ir užsienyje dirbančiu broliu Vitalijus ryšių nenutraukė. Jaunajam menininkui šeima yra nepaprastai didelė vertybė. Ne veltui dauguma iš širdies gimusių paveikslų puošia artimiausių žmonių kambarių sienas.
Vaikino teigimu, mamos Olgos namai yra
didžiausia jo darbų galerija, nes dovanoti savo paveikslus brangiausiam žmogui –
tikra palaima.
„Piešti pradėjau nuo mažens. Pirmiausia mokytojai pastebėjo, kad labai dailiai raides vedžioju, iš knygų nukopijuoju. Tiesa, buvau kairiarankis, o liepė rašyti dešine. Vėliau, kai įvertino, kad dailiai rašau, leido parkerį laikyti kurioje noriu rankoje. O teptuką paėmiau gal septynerių. Greitai mano darbai buvo pastebėti ir įvertinti, mokyklose konkursuose pirmas vietas pelnydavau, parodėles rengdavau. Dailės mokytoja sakė, kad būsiu dailininkas“, – kalbėjo pašnekovas.
Savamoksliu visuomet buvęs vaikinas profesionalesne tapyba susidomėjo sulaukęs penkiolikos. Tačiau į Dailės mokyklą įstojo tik pernai. Iki tol tapydamas paveikslus pasikliovė tik talentu, širdimi ir jausmais.
„Viskas, ką tapiau, plaukė iš mano sielos. Tiesiog širdimi jaučiau, ką ir kaip turiu daryti. Techninių dailės paslapčių sužinojau tik įstojęs į mokyklą. Pavyzdžiui, buvau labai nustebęs, kai išgirdau, kad tikri dailininkai baltos spalvos turėtų beveik nenaudoti.
Arba tai, kad natūraliai atrodančią jūrą galima nupiešti naudojantis dviem spalvomis. Kai išsiaiškinau tokius techninius dalykus, piešti tapo daug lengviau, laisviau. Be to, gilinuosi į grafiką, kompoziciją. Pradėsime mokytis piešti žmones. Iki šiol labiausiai patinka tapyti gamtą, todėl bus smagu save išbandyti naujoje srityje. Tiesa, portretus esu piešęs, bet tik pieštuku – draugai dažnai manęs prašo juos ar jų drauges nupiešti“, – prisipažino Vitalijus.
Įkvepia emocijos
Jaunuolis yra nutapęs dešimtis darbų. Visi jie šviesių ir skaidrių spalvų. Išskyrus vieną, tamsesnį, tačiau taip pat šiltą – esą darbą sušildo pavaizduotas medis. Vitalijaus teigimu, kai siela šviesi, sukurti meno kūriniai negali būti tamsūs.
„Man patinka viskas, kas skleidžia gėrį. Gal todėl sutinku daug padėti norinčių žmonių ir blogų kažkaip išvengiu. Juos tiesiog iš tolo jaučiu, atsiriboju. Daug pagyrimų girdžiu, kad mano paveikslai yra novatoriški, nuoširdūs, ryškūs, šviesūs, stiprūs, gyvi. Per juos aš savo širdį išlieju.
Įkvėpimo tapyti man reikia. Jį pagavęs per dieną net du darbus galiu nutapyti, nors kai kurie dailininkai mėnesiais dirba. Mane įkvepia emocijos – ir geros, ir blogos. Pradedu tapyti ir atsipalaiduoju, blogų minčių atsikratau. Tačiau galiu dirbti ir pagal užsakymą, jokio diskomforto dėl to nekyla“, – tvirtino vaikinas.
Pasak Vitalijaus, rezultatas nuo užgimusios idėjos per daug nesiskiria. Nes iš pat pradžių visas paveikslas su visomis spalvomis iškyla akyse. Menininko teigimu, piešiant sunkiausia išgauti originalų kontrastą – spalvas sudėlioti taip, kad jos neužgožtų pačios paveikslo idėjos.
„Man tapybos pamokos padėjo išmokti derinti spalvas, sužinoti kompozicijos subtilybes. Tad dabar tapyti yra daug lengviau. Mano stiprioji pusė – peizažai, jiems visą širdį atiduodu. Nebūtinai turiu piešti gamtoje – visą reginį mintyse užtvirtinu ir priešais ilgai matau. Todėl kartais man pačiam darbai atrodo neįkainojami, nors norėdamas parduoti tikrai daug neužsiprašau – apskaičiuoju visas išlaidas ir minimaliai įvertinu darbą“, – tikino pašnekovas.
Kuria eiles ir
fotografuoja
Ateityje Vitalijus ketina studijuoti dizainą. Dvidešimtmetis vaikinas žada visas jėgas atiduoti, kad po poros metų įstotų į Londone esančią menų mokyklą ir įrodęs savo talentą sulauktų finansavimo. Nes pačiam sumokėti už brangius mokslus nebūtų jokių galimybių.
„Tapybos priemonės nėra pigios. Džiaugiuosi, kad man padeda verslininkai, pats kas mėnesį iš pašalpos atsidedu po 150 litų. Už juos perku drobes, aliejinius, akrilinius dažus“, – paaiškino jaunasis dailininkas.
Aplinkinius jaunuolis stebina ne tik tapyba: savo talentą Vitalijus gali atskleisti ir fotografija, poezija ar drožtomis skulptūromis. Deja, menininkas neturi galimybių įsigyti geresnio fotoaparato, tad nuotraukas daro mobiliuoju telefonu.
„Jei eidamas pamatau nuostabią gėlę, nepaprastai gražų peizažą, neįprastai atrodantį dangų ar saulėlydį, negaliu to neįamžinti nuotraukoje. Todėl telefonu fotografuoju nuolat. Kartais nuotraukomis pasinaudoju – iš jų gimsta paveikslai.
Taip pat rašau eiles. Jų esu tiek prikūręs, kad savo rinkinį galėčiau išleisti. Daugiausia eilėraščių esu skyręs Lietuvai. Nes pernai vasarą teko dirbti Prancūzijoje. Ten būdamas jaučiau didžiulį namų ilgesį, supratau, kokia brangi man gimtinė. Tiesa, rašau ir apie meilę, tik tokie eilėraščiai būna kupini nusivylimo. Kartais pirma užgimsta eilės, o vėliau pagal jas nutapau paveikslą. Tačiau būna ir atvirkščiai. Taip dirbti labai smagu“, – atskleidė panevėžietis.
Būdamas paauglys Vitalijus išbandė ir drožybą. Jei dabar vaikinas turėtų daugiau laisvo laiko, norėtų iš medžio drožti ikonas: „Jei turėčiau tinkamų medžiagų, daryčiau ikonas, surengčiau jų parodą. Ir anksčiau esu jų drožęs. Vieną mugėje net už 300 litų pardaviau, nes pirkėjui labai patiko. Tik dabar man laiko trūksta. Nes labiausiai noriu gilintis į tapybą ir tobulinti tai, ką geriausiai moku daryti. Be to, vasarą tikiuosi susirasti darbą. Galbūt kam nors pagalbininko prireiks.“
Justė BRIEDYTĖ
A.Repšio nuotr. Dvidešimtmečio dailininko Vitalijaus Pališkevičiaus paveikslai žiūrovus traukia šviesiomis, gyvomis, ryškiomis spalvomis. Jomis vaikinas išlieja širdyje esantį gėrį.
