Draugystė yra unikali santykių rūšis, tačiau ją tiksliai apibrėžti nėra lengva.
Draugystė yra unikali santykių rūšis, tačiau ją tiksliai apibrėžti nėra lengva.Draugus, skirtingai nuo tėvų, galime rinktis patys.
Santykiai kaip vaistas
Prieš du tūkstančius metų Aristotelis svarstė kelias draugystės rūšis: santykius, pagrįstus bendrais interesais tarp dviejų verslo žmonių, ir santykius, kuriuos jis pavadino kilnia draugyste.
Apskritai senovės pasaulyje pagrindiniais draugystės ženklais buvo laikomas nuoširdumas, nuomonių sutapimas, pagalba bėdoje ir domėjimasis bendro reikalo sėkme.
Tačiau nuo tada, kai draugystę pradėjo tyrinėti mokslininkai, jos vizija pasikeitė: per pastaruosius 25 metus nustatyta draugystės įtaka sveikatai.
Paaiškėjo, kad draugai perpus sumažina ankstyvos mirties bei širdies ir kraujagyslių ligų riziką, padvigubina tikimybę pasveikti nuo depresijos, taip pat kelis kartus sumažina tikimybę peršalti. Ir nepaisant to, kad kiekvienas iš mūsų laikosi savo draugystės apibrėžimo, mokslinių tyrimų rezultatai atskleidė kai ką įdomaus.
Kodėl mums reikia draugų?
Draugystė vaidina svarbų vaidmenį gyvenime. Juk žmonės ir aplinka, kuri mus supa, atsakingi už tokių neurotransmiterių (cheminių medžiagų smegenyse) gamybą kaip oksitocinas, serotoninas ir dopaminas. Pirmasis yra atsakingas už prisirišimo jausmą, antrasis teikia mums malonumą, o trečiasis reguliuoja nuotaiką.
Dėl šios priežasties mokslininkai vis daugiau dėmesio skiria smegenų chemijai – neurotransmiterių išsiskyrimas skatina mus elgtis draugiškai. Be to, bendravimas su draugais mažina stresą ir tai pastebima net tarp daugelio laukinių gyvūnų.
Todėl galima teigti, jog iš mūsų evoliucinės atminties nėra išnykęs ir dabar matomas santykių modelis beždžionių šeimose.
Žmonės, kaip ir daugelis kitų gyvūnų, gyvena didelėmis grupėmis ir yra apsupti ne tik savo šeimos, bet ir kitų būrio narių. Mokslininkai mano, kad draugaujame todėl, kad tai pelninga – draugystė suteikia prieigą prie informacijos ir išteklių.
Be to, su draugais turime tam tikrų įsipareigojimų, kurie keičiasi visą gyvenimą. Į draugystę investuojame laiką, energiją ir dalykus, kuriais norime pasidalyti, o į šiuos santykius įsitraukiame savo noru, kurdami abipuse pagarba grįstą aljansą. Bet kas mus laiko kartu?
Su kuo mes draugaujame
Manoma, kad draugų kompanijoje jaučiamės gerai. Tačiau jei leisti laiką kartu tampa pareiga, draugystė pradeda blėsti. Taigi daugybės mokslinių tyrimų rezultatai parodė, kad yra dvi pagrindinės veiksnių, turinčių įtakos mūsų pasirinkimui ir potencialių draugų paieškai, kategorijos: individualūs veiksniai ir aplinkos veiksniai.
Individualūs veiksniai apima socialinius įgūdžius, saviugdą ir panašumą, o aplinkos veiksniai apima geografines sąlygas, veiklą ir gyvenimo įvykius. Tyrėjai tvirtina, jog rinkdamiesi draugus ieškome panašių į save, su kuriais mums patinka bendrauti.
Grožio troškimo priežastis paprasta – daugeliu atžvilgių renkamės tokius draugus, kokie patys esame.
Ištikimų bendražygių pasirinkimą lemia fizinis patrauklumas, tačiau tik pradiniame draugiškų santykių etape. Esame linkę manyti, kad gražūs žmonės yra panašūs į mus, o jų vertybės ir požiūriai yra tokie patys kaip mūsų. Bandydami suprasti, kodėl taip nutinka, mokslininkai nustatė, kad patrauklūs veidai mums atrodo pažįstami – lyg jaučiame, kad su šiuo žmogumi jau bendravome anksčiau, net jei tai ir netiesa.
Be vizualinio patrauklumo, ieškome draugų, turinčių gerus socialinius įgūdžius – tai labai palengvina abiejų pusių draugystės plėtrą. Galiausiai draugystė gali būti svarbus gerovės veiksnys, o vienatvė ir socialinė izoliacija – skirtingos, bet susijusios sąlygos – gali būti susijusios su liga ir ankstyva mirtimi.
Laikas vaidina dar vieną svarbų vaidmenį draugystėje. Juk laisvalaikis yra ribotas, o draugystėms reikia laiko. Tyrimai rodo, jog atsitiktinės draugystės užsimezga po 30 val., geros – po 140 val., o pačioms tvirčiausioms reikia 300 valandų kartu praleisto laiko.
Draugų skaičius ir kokybė
2020 m. atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad žmonės, turintys šešis ar daugiau draugų, visą gyvenimą yra geresnės sveikatos. Tas pats pasakytina ir apie bendrą pasitenkinimą gyvenimu. Tačiau nustatyti tikslų draugų skaičių nėra taip paprasta, nes draugystė ir intymumas – subjektyvios sąvokos. Be to, ne visi draugiški santykiai mums gali būti naudingi. Nors kai kurie mokslininkai mano, kad kuo daugiau draugų turėsime, tuo geriau, socialinių smegenų tinklų hipotezė teigia, jog egzistuoja riba – 150 draugų.
Deja, ne visi draugai su mumis elgiasi gerai. Kaip rodo labai įdomaus 2016 metų tyrimo rezultatai, paskelbti žurnale „PLOS One“, maždaug pusė mūsų draugų mūsų nemėgsta. Tokios „vienpusės“ draugystės neteikia pasitenkinimo ir apskritai kenkia mūsų gerovei.
Tai veikia abiem kryptimis – leisti laiką su žmonėmis, kurių atžvilgiu jaučiatės dviprasmiškai, yra blogai. Tokie veiksniai kaip nesaugumas, konkurencija ir kritika verčia mus jaustis nepatogiai, todėl prieš planuojant kitą susitikimą verta gerai pagalvoti. Nereikia nė sakyti, kad tokie santykiai gali pakenkti savijautai ir sveikatai.
Kaip ir kodėl baigiasi draugystė
Senstant mūsų interesai ir prioritetai keičiasi, ir ne visos draugystės atlaiko šį išbandymą. Taigi, jei draugas pasirodo kiekvieną kartą, kai ištiko bėda, bet nesidžiaugia jūsų pasiekimais, turėtumėte būti atsargūs. Juk draugus pažįsta ne tik bėdoje, bet ir džiaugsme.
Mokslininkai iš Alto universiteto Suomijoje ir Oksfordo Anglijoje nustatė, kad mūsų socialinis ratas pradeda trauktis praėjus 20-iai metų. Paaiškėjo, kad vyrai ir moterys iki 25 metų susiranda vis daugiau draugų ir socialinių kontaktų, o po to jų ratas mažėja (ne, draugai „Instagrame“ ar „Facebooke“ nesiskaito).
Tiesą sakant, kuo vyresni tampame, tuo mažiau turime draugų. Viena iš priežasčių yra vertybių perkainojimas, skirtingi interesai ir laisvo laiko trūkumas – senstant tampame išrankesni, o daugelis tų, su kuriais leisdavome ištisas dienas, tiesiog išsikraustė.
Galiausiai mažesnis socialinis ratas leidžia rasti laiko sau, o tai, savo ruožtu, yra naudinga jūsų karjerai, santykiams ir bendrai gerovei.
Taip pat nepamirškite ir individualių skirtumų, nes jei esate introvertas, pavargstate nuo bendravimo pertekliaus. Tačiau ekstravertams yra priešingai. Paprasčiau tariant, ekstravertai mėgsta socialinę sąveiką, kurios metu jų smegenyse išsiskiria daug dopamino.
Tuo pačiu metu introvertai pasitenkina acetilcholinu – neuromediatoriumi, skatinančiu atsipalaidavimą. Būdami itin imlūs dopaminui, jie pavargsta nuo ilgo bendravimo su žmonėmis.
Vietoj epilogo
Galima pažinti žmogų metų metus, bet neužmegzti draugystės, o pabendrauti su kuo nors 2 savaites ir tapti geriausiais draugais.
Juk kiekvienas mūsų yra kaip mėnulis – turime šviesiąją ir tamsiąją pusę. Paprastai mes kitiems rodome savo šviesiąją pusę. Tam tikrose aplinkybėse ateina tie momentai, kai atsiskleidžia mūsų tie slaptieji aspektai, tamsioji pusė – mąstymo, elgesio būdai, kurių iš mūsų nelaukė aplinkiniai. Ir tik tikram draugui mes galime tai parodyti, ir tik jis gali tai suprasti.
Aristotelis apie draugystę dar rašė: „Tai – reikalingiausias gyvenime dalykas. Niekas nenorėtų gyventi be draugų, nors ir turėtų visas gėrybes.“
