Jono Bretkūno „Postilė“ – pirmasis tokio žanro spausdintas dviejų tomų lietuviškų pamokslų rinkinys ir pirmoji iliustruota lietuviška knyga, turėjusi didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos raidai, rašytinio stiliaus formavimuisi.
Smalsumas atvedė prie unikalaus eksponato
Žurnaluose IQ ir „Intelligent Life“ dirbanti žurnalistė Ieva Rekštytė, praėjusių metų vasarą viešėdama Armėnijos sostinėje Jerevane, visiškai atsitiktinai seniausioje ir didžiausioje senovinių rankraščių bibliotekoje pasaulyje Matenadarane užtiko 1591-aisiais išleistą J. Bretkūno „Postilę“. Pradėjus domėtis, kaip lietuviškų pamokslų rinkinys atsidūrė Armėnijoje, paaiškėjo, jog šis „Postilės“ egzempliorius po Antrojo pasaulinio karo laikytas dingusiu.
Kaip pasakoja I. Rekštytė, į Jerevane organizuotą komandiruotę ji vyko kaip žurnalistė. Kadangi vizito dienotvarkė buvo gana lanksti, dar būdama Lietuvoje susiplanavo, kokias Jerevano įžymybes norinti aplankyti.
Seniausia ir didžiausia senovinių rankraščių biblioteka Matenadarane buvo vienas iš lankytinų objektų.
„Įspūdis dvejopas – tai mokslo šventovė, bet joje telpa ir religija, ir istorija, ir šiek tiek mitologijos. Biblioteka stengiasi būti šiuolaikiška ir vakarietiška įstaiga, tačiau nemažai yra sovietinės dvasios aidų ir bizantiškosios tradicijos“, – pirmąjį įspūdį prisiminė I. Rekštytė.
Daug mįslių
Numatydama, kad nepakaks kelių minučių šiai mokslo šventovei apžiūrėti, ji tam paskyrė visą pusdienį. Kartu su armėne bičiule lietuvė ėmė apžiūrinėti visus iš eilės veikalus. Vienoje pirmųjų salių, senųjų religinių knygų skyriuje, ji aptiko J. Bretkūno „Postilę“, kurios pirmuosiuose puslapiuose buvo parašyta, kad knyga išleista 1591 metais Karaliaučiuje. Pasikvietusi bibliotekos darbuotoją, Ieva bandė iškvosti, kaip ši knyga atkeliavo į Armėniją – ar tai tik laikina ekspozicija, ar ši knyga jau seniai čia guli.
„Buvo labai malonu pamatyti lietuvišką žodį, nors ir sunkiai įskaitomą. Iš pradžių bandžiau suvesti sąsajas, kodėl ši knyga yra Armėnijoje, nes iš pirmo žvilgsnio mes sąsajų su Armėnijos kultūra turime labai mažai. Kodėl „Postilė“ yra būtent ten, gal aš ko nors nežinau. Kaip ir įtariau, sąsajų nelabai ir yra, išskyrus tai, kad knyga gulėjo senųjų religinių veikalų skyriuje. Armėnai yra krikščionys, todėl labai vertina šiuos veikalus. Tačiau knyga išleista Karaliaučiaus krašte, ją parašė evangelikų liuteronų kunigas, o jų Armėnijoje labai mažai. Istorijoje, kaip knyga atsidūrė Armėnijos bibliotekoje, daug baltų dėmių. Patys armėnai gana šykščiai apie tą dalyką pasakoja“, – kalbėjo J. Bretkūno „Postilę“ atradusi žurnalistė.
Liks Jerevane
Parvykusi į Lietuvą I. Rekštytė pradėjo domėtis, kaip pamokslų knyga atsidūrė Armėnijoje. Susisiekus su J. Bretkūno darbus tyrinėjusia filologe habil. dr. Ona Aleknavičiene, paaiškėjo, kad šis „Postilės“ egzempliorius po Antrojo pasaulinio karo laikytas dingusiu.
„Iš pradžių net nesupratau, kaip vertinga yra tai, ką atradau Matenadarane, kad ši knyga jau seniai ieškoma kaip dingusi. Buvo žinoma, kad toks egzempliorius yra, bet kur – privačių kolekcininkų rankose ar mokslo įstaigų bibliotekose – niekas nežinojo. Mano atradimas buvo didžiulė staigmena ir J. Bretkūno darbus tyrinėjusiai mokslininkei“, – kalbėjo IQ ir „Intelligent Life“ žurnalistė.
J. Bretkūno „Postilė“ svarbi ne tik kaip pirmoji iliustruota knyga ir pirmasis tokio žanro lietuviškų pamokslų rinkinys, bet ir kaip svarbus šaltinis, kuriame atsispindi Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros likimas. Tačiau kol kas „Postilė“ ir toliau liks gulėti po stiklu Jerevano senovinių rankraščių bibliotekoje.
„Reikia, kad ta knyga Lietuvoje būtų kam įdomi ir svarbi, kad norėtų susigrąžinti kokia mokslo įstaiga ar kolekcininkas Lietuvoje. Interesas ją susigrąžinti pirmiausia turėtų būti iš mūsų pusės. Tada reikėtų derėtis su armėnais, kokia būtų jų pozicija. Net neabejoju, kad „Postilės“ taip lengvai jie nenorėtų atsisakyti. Todėl tai yra laiko ir derybų klausimas“, – sakė I. Rekštytė.
Lina DRANSEIKAITĖ
