Nors mirus kunigui, profesoriui, kankiniui Alfonsui Lipniūnui (1905–1945) iš jo asmeninių daiktų liko tik akiniai suskilusiu stiklu bei dar keli mažmožiai, Panevėžyje siekiama įkurti jam skirtą muziejų.
Šiuolaikiškas muziejus turėtų perteikti ne vien šio išskirtinio dvasininko, kandidato į katalikų bažnyčios palaimintuosius ypatingą gyvenimą, bet ir atspindėti XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos istoriją.
Laukia kryžiaus keliai
Panevėžio vyskupijos ganytojas Linas Vodopjanovas kreipėsi į Panevėžyje išrinktus Seimo narius prašydamas tarpininkauti, kad mieste būtų įkurtas kunigo A. Lipniūno muziejus.
Vyskupas teigė, jog svarbiausia, ko reikia šiai iniciatyvai įgyvendinti, – pinigai.
Parlamentarų prašoma kreiptis į šalies Vyriausybę, kad šioji ieškotų galimybių bent iš dalies paremti tokio muziejaus įkūrimą.
„Suprantu, kad ieškant lėšų laukia kryžiaus keliai. Vyriausybei šiuo metu tenka ieškoti pinigų šalies gynybai, švietimo klausimams spręsti. Tad situacija tikrai sudėtinga. Bet neabejoju, kad Lietuvai, o ypač mums, Panevėžio vyskupijai, svarbu turėti ir išskirtinės asmenybės, kandidato į palaimintuosius, kunigo Alfonso muziejų“, – mano vyskupas L. Vodopjanovas.
Ganytojas atkreipė dėmesį, kad tokie muziejai, kuriuose atskleistas svarios, nepalaužtos asmenybės gyvenimo kelias, ir formuoja, ir stiprina taip pat ir tų, kas su ja susipažįsta, dvasią.
„Ne vien Lietuvoje, visame pasaulyje steigiami garsioms asmenybėms skirti muziejai, jie – populiarūs, lankomi. Lietuvoje jau turime muziejų, kuriuose pristatomi palaimintieji arkivyskupai Jurgis Matulaitis bei Teofilius Matulionis“, – minėjo vyskupas.
Patalpos jau numatytos
Kiek kainuotų muziejaus, skirto kunigui A. Lipniūnui, įrengimas, pasak vysk. L. Vodopjanovo, dar nebuvo svarstoma.
Dvasininkas pabrėžė, jog dabar rūpinamasi lėšomis, reikalingomis pagrindinės Panevėžio vyskupijos šventovės – Kristaus Karaliaus katedros šventoriaus takams perkloti naujais.
Tačiau kunigui A. Lipniūnui skirtam muziejui jau numatytos patalpos.
Pasak vyskupo, toks muziejus galėtų veikti katedros parapijos namuose. Į mūrinį parapijos namų pastatą šalia katedros renkasi įvairios bažnytinės bendruomenės. Pastato rūsyje yra šarvojimo salė.
Pasak vyskupo, rengiant muziejų pastatui būtų reikalingas nemenkas remontas.
Kadangi neabejojama, kad Pasvalio rajono Talkonių kaime užaugęs, Panevėžio berniukų gimnaziją baigęs, o tapęs kunigu Panevėžio katedroje dvasininko tarnystę pradėjęs A. Lipniūnas Vatikano bus paskelbtas palaimintuoju, pradėta rūpintis jo kulto puoselėjimu.
Panevėžio vyskupijos ganytojas atkreipė dėmesį, kad Katalikų bažnyčios palaimintieji iškeliami į altorių garbę.
Jų žemiškieji palaikai nebesiilsi žemėje, jie perkeliami į sarkofagus, o šie paprastai statomi šalia altorių.
Skulptoriaus Kęstučio Krasausko kuriamas sarkofagas A. Lipniūno palaikams turėtų stovėti Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje po altoriumi.
Šiuo metu kunigo palaikai atgulę katedros šventoriuje.
Išsaugojo paauksuotus šaukštelius
Kad Panevėžys turėtų kunigo A. Lipniūno muziejų, itin suinteresuoti ir jo giminės – brolių bei seserų anūkai.
Viena jų – panevėžietė Danutė Kriščiūnienė teigė, jog, nepaisant, kad per gyvenimą labdarybe garsėjęs, tad pats nieko neužgyvenęs, pasmerktuosius gelbėjęs kunigas Alfonsas asmeninių daiktų nepaliko, su jo gyvenimu susijusių eksponatų turi išsaugoję jo giminaičiai.
„Pati esu išsaugojusi paauksuotus šaukštelius, kuriuos kunigas Alfonsas vestuvių proga dovanojo savo seseriai – mano močiutei. Manau, tie šaukšteliai būtų puikus muziejinis eksponatas“, – sako D. Kriščiūnienė.
Ji prisimena močiutės pasakojimą, kad kunigas Alfonsas sakydavęs, jog reikia pirkti vertingus daiktus, nemėtyti pinigų niekniekiams. Pasak jos, tokį požiūrį patvirtina ir jo dovana – paauksuoti šaukšteliai, o šiai dovanai netruks sueiti šimtas metų.
Kiti giminės turi išsaugoję kunigui A. Lipniūnui skirtų padėkos raštų, jo paties rašytų sveikinimų, kitų dokumentų, galinčių taip pat tapti muziejaus eksponatais.
„Manau, kad, pradėjus kurti muziejų ir kreipusis į žmones, šie atneštų ir daugiau daiktų, susijusių su šiuo kunigu“, – mano A. Lipniūno sesers anūkė.
Modernus muziejus
D. Kriščiūnienė teigė su vyskupu L. Vodopjanovu nesyk svarstę, koks galėtų būti kunigui A. Lipniūnui skirtas muziejus.
„Sutarėme, kad tai turi būti modernus, interaktyvus muziejus, kuriuo susidomėtų ir mūsų jaunimas. Tad įprastus eksponatus jame pakeistų vaizdais, įvairiomis detalėmis papasakota ir paties kunigo Alfonso, o kartu ir mūsų šalies istorija, kokia ji buvo pirmoje dvidešimto amžiaus pusėje“, – mano D. Kriščiūnienė.
O per keturiasdešimt nugyventų metų A. Lipniūnas spėjo nuveikti, pamatyti, išmokti tikrai daug, tad jo muziejus apie jį turėtų ką papasakoti.
Į pasakojimą sutilptų ir jo vaikystė Pasvalio rajono Talkonių kaime, mokslas Pumpėnų pradžios mokykloje bei Panevėžio berniukų gimnazijoje, vėliau – studijos Kauno kunigų seminarijoje, Kauno Vytauto Didžiojo bei keliuose Prancūzijos universitetuose.
Išsimokslinęs kunigas Alfonsas dirbo Vilniaus kunigų seminarijos profesoriumi, leido knygas, bažnyčiose sakė pamokslus, nacių siautėjimo metais gelbėjo žydus, ragino Lietuvos jaunuolius nestoti į Vokietijos kariuomenę. Už tai pateko į nacių konclagerį, kalėjo jame, o Antrajam pasauliniam karui baigiantis, etapu vedamas iš konclagerio, išsekęs mirė Lenkijos mieste Pucke.
Liko tik jo akiniai įskilusiu stiklu.
Užrašyti pasakojimai byloja, kad akinių stiklą sudaužė konclagerio prižiūrėtojas, sumušęs A. Lipniūną. Sumuštas kunigas prasitarė, kad už skriaudėją reikia kuo daugiau melstis.
Šiuo metu A. Lipniūnui suteiktas Dievo tarno titulas, laukiama, kad jis bus paskelbtas palaimintuoju, o ateityje, tikėtina, bus pripažintas ir šventuoju.
