Aktoriaus asmenybė neatsiejama nuo jo kuriamų personažų, bet žiūrovui pamatyti, kur baigiasi ta riba, labai sunku. Trečiadienio vakarą Juozo Miltinio palikimo studijų centre teatro legenda tapusio Donato Banionio 90-mečio proga skirtame renginyje jo bičiuliai, scenos partneriai, artimieji dalijosi nuoširdžiais prisiminimais, kokį D. Banionį matė jie.
Trečiadienio vakarą D. Banionio 90-mečio proga J. Miltinio studijų palikimo centre buvo surengta unikali aktoriaus portretų paroda, o jo bičiuliai ir artimieji dalijosi prisiminimais apie teatro legendą. U.Mikaliūno nuotr.
Dėl scenos paliko namus
Panevėžio miesto vardas neatsiejamas nuo Juozo Miltinio dramos teatro. Garsiojo režisieriaus J. Miltinio vardas vis dar skamba kaip burtažodis, aprėpiantis ne tik Panevėžio teatro, bet ir miesto istoriją. J. Miltinis išskirtinis buvo tuo, kad gebėjo apie save suburti itin talentingus žmones. Vienas tokių – 90-ies metų jubiliejų švenčiantis J. Miltinio mokinys Donatas Banionis, teatre ir kine sukūręs per šimtą įvairiausių vaidmenų. Tada dar septyniolikmetis D. Banionis, iš Kauno atvykęs į kiek, jo akimis, liūdną Panevėžį, vėliau su juo taip suaugo, kad tapo neatsiejama miesto istorijos dalimi.
90-ies metų proga jo mokytojo J. Miltinio studijų palikimo centre buvo surengta D. Banionio portretų paroda, o vakaro metu scenos partneriai ir artimai jį pažįstantieji pasakojo linksmas ir nelabai istorijas ir neslėpė susižavėjimo jo besąlygišku atsidavimu scenai.
Su D. Banioniu ne viename spektaklyje vaidinusi Gražina Urbonavičiūtė jį visada laikė savo mokytoju, kuris skvarbiu žvilgsniu, ramiu tonu ištartais žodžiais ir savo pavyzdžiu kaskart priversdavo juo stebėtis ir žavėtis. Tada dar pradedančiąją aktorę ypač sužavėjo jo ruošimasis scenai – iki spektaklio dar likus pusvalandžiui jis jau būdavo užkulisiuose ir bandydavo įsijausti į vaidmenį.
„Galėjai matyti, kaip aktorius iš lėto tampa tuo personažu, kuris bus scenoje. Tai nenusakoma žodžiais. Kartą išdrįsau prieiti arčiau ir išgirdau jį tyliai deklamuojantį Vytauto Mačenio „Aš pažinau karalių tavyje“. Visada troškau prisiliesti prie šitos paslapties“, – pasakojo G. Urbonavičiūtė.
Aktorius Enrikas Kačinskas neslėpė susižavėjimo D. Banionio gebėjimu atsiduoti scenai. Jo teigimu, D. Banionis ne vaidino, o gyveno scenoje. Jo personažas taip alsuodavo skausmu ir meile, kad net šiurpai per kūną eidavo. Kai vaidindavo D. Banionis, kiti aktoriai tarsi likdavo šešėlyje, nes jis vienas sugebėdavo sklidinai užpildyti sceną.
„Jis net išėjo iš namų, kai repetavo „Lauke, už durų“. Nežinau, ar kuris aktorius taip būtų galėjęs pasiaukoti scenai – bent savaitei mesti šeimą ir patogų gyvenimą, kad galėtų įsikūnyti į savo personažą. Visada į D. Banionį žiūrėjau kaip į scenos dievą. Jam nebuvo kartelės, kurios negalėtų peršokti“, – susižavėjimo D. Banionio talentu neslėpė E. Kačinskas.
Būti menininko vaiku – ne tik laimė
Kiek kitokį jį matė sūnus Raimundas Banionis, žymus lietuviškų filmų režisierius. Būti talentingo menininko vaiku – ir laimė, ir savotiškas kryžius. Kaip prisipažino R. Banionis, kalbėti apie savo tėtį nėra lengva – juk matė jį visokį. Net ir dabar jie abu vis dar glūdina santykius, nes gyventi po vienu stogu gana sudėtinga.
R. Banionis puikiai pamena, kad jau nuo mažų dienų jis apsigyveno teatre, mat visos repeticijos vykdavo vakarais, kai vaikų darželis jau nebedirbdavo. Net ir būdamas namuose tėtis ne visada galėdavo dėmesio skirti šeimai. Vaikai žinojo: jeigu tėtis guli ant sofkutės, jis ne šiaip sau gulinėja – arba mokosi tekstus, arba skaito vokišką žurnalą. Viena iš nedaugelio galimybių pabendrauti sūnums su tėčiu buvo krapštymasis prie automobilio. Ypač jaunystėje tai buvo vienas įdomiausių D. Banionio užsiėmimų, į jį įsitraukdavo abu sūnūs.
„Vienas dalykas buvo bendras – mes abu buvome iš to paties daržo. Jis mokėsi pas J. Miltinį, o aš ne, bet jau nuo trejų metų kiekvieną vakarą sėdėdavau užkulisiuose ir stebėdavau visas repeticijas. Juk J. Miltinio mokslas ir buvo klausytis jo monologų. Tad galima sakyti, kad ir aš perėjau jo mokyklą. Mano ir tėvo tas pats teatro suvokimas, todėl dirbant kartu nebuvo problemų susikalbėti. O su dabartiniais aktoriais vis dažniau būna, kad nesusikalbame, nes skirtingai suprantame teatrą“, – sakė žymiojo aktoriaus sūnus Raimundas.
Jo teigimu, nors tėtį puikiai pažįsta, tačiau kartais būna sunku atskirti, kur jis vaidina, o kur yra tikrasis D. Banionis. Prieš kelias dienas jubiliejaus proga jo pasveikinti atvyko Rusijos ambasadorius su visa palyda ir įspūdingo dydžio puokšte. Visų nuostabai, D. Banionis paklausė: „O kas Rusijos prezidentas?“
„Niekas nesuprato, ar jis juokauja, ar iš tiesų nežino. Bent kiek jį artimiau pažįstantieji žino, kad mano tėvas turi subtilų humoro jausmą“, – pasakojo R. Banionis.
Miesto ambasadorius
Renginyje dalyvavusi miesto vicemerė Regina Eitmonė teigė, kad D. Banionis buvo ta kelrodė žvaigždė, padėjusi perkainoti vertybes ir atvėrusi akis. Tikriausiai ji niekada nepamirš savo pirmosios kelionės lėktuvu į Sočį. Po varginamo skrydžio jai labiausiai norėjosi griūti į lovą, tačiau buvo pakviesta pietų. Prie stalo jau sėdėjo dailiai pasipuošusios damos: viena iš Maskvos, kita iš Almatos ir trečia iš Donecko prie Rostovo. Kadangi nesinorėjo aiškinti, kad Lietuva – ne Latvija, o Ryga – ne Lietuvos sostinė, R. Eitmonė vengė pokalbio ir tyliai valgė. Pagal rusų tradicijas visi sėdintieji prie stalo, pradedant nuo jauniausio, turi prisistatyti ir palinkėti gero apetito. Kadangi lietuvė šių tradicijų nežinojo, pirmiausia prisistatė gerokai vyresnės moteriškės.
„Kai tik pasakiau, kad esu iš Panevėžio, prie stalo įsivyravo nejauki tyla ir nesupratau kodėl. Mano nuostabai, prie Juodosios jūros galima sutikti žmonių, kurie gali išvardyti visus J. Miltinio dramos teatro aktorius. Ir šis sąrašas prasidėjo nuo D. Banionio. Tada pirmą kartą suvokiau, ką reiškia vienas talentingas žmogus, galintis atstovauti Lietuvai, garsinti Panevėžio vardą visoje Sovietų Sąjungoje. Jis buvo legenda. Gaila, kad mes, lietuviai, taip nemokame žavėtis savo žvaigždėmis kaip kitos tautos“, – sakė R. Eitmonė.
Lina DRANSEIKAITĖ
