Kumetynas, tvartas, ūkinis pastatas, grūdų sandėlis, gyvenamasis namas, kalvė, spirito varykla – Vyžuonų dvaro ansamblis. Kadaise Radvilų giminei priklausęs turtas šiandien nugyventas, mažoji architektūra sunykusi. Dabar rūsių griuvėsiai užpilti žemėmis, didžioji pastatų dalis privatizuota.
Kadaise Radvilų giminei priklausęs turtas šiandien nugyventas, sunykusi ir mažoji architektūra.
Dvaro istorija sugulė į rašytinius šaltinius, taigi iš jų galima daug ką sužinoti. Tačiau besidomintieji ir dabar gali iš arčiau pažvelgti į ne vieną šimtmetį skaičiuojančius pastatus, parką, nykstančius tvenkinius. Vyžuonų buvusio dvaro sodybos kompleksas įregistruotas Kultūros vertybių registre.
Kaip pasakojo Vyžuonų seniūnijos specialistė Rimutė Šeikienė, dvaro teritorija užima daugiau nei aštuonis hektarus. Sodyba išsidėsčiusi Vyžuonos upės pakrantėje. Vietinių žmonių teigimu, šalia esančio tvenkinio dugnas grįstas akmenimis, tačiau vanduo uždumblėjęs ir nešvarus. Iki šių dienų parke auga ne tik uosiai, klevai, bet ir įspūdinga tuopa, jos liemens apimtis siekia daugiau nei penkis metrus.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad Vyžuonų gyvenvietei augti ir plėtotis nuo pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų daug įtakos turėjo dvaras. Nuo feodalizmo iki baudžiavos panaikinimo čia buvo baudžiavinių valstiečių kraštas.
Senuose šaltiniuose žodis „Vyžuonos“ visų pirma reiškė dvarą, kuriam priklausė ir žemė, ir žmonės. Vyžuonos buvo perkamos, parduodamos, dovanojamos, nuomojamos, jos ėjo per kunigaikščių ir didikų, stambių žemės savininkų dinastijas.
Profesoriaus Algirdo Vyžinto teigimu, Vyžuonų istorinė raida nėra nuosekliai aprašyta, nes ta daryti pradėta tik nuo XVI amžiaus. Daug raštijos dokumentų žuvo per karus ir miestelio gaisrus. Mūsų laikus pasiekė tik fragmentiškos žinios.
Bene visuose šaltiniuose dvaro istorija siejama su LDK Vytauto laikų didiku Kristinu Astiku. Už tarnystę Vytautui Didžiajam jis dovanų gavo ne tik to krašto žemių, bet ir pačias Vyžuonas.
K. Astiko sūnus Radvila Aslikailis buvo Radvilų giminės pradininkas, o Vyžuonos buvo pirmasis ir pagrindinis Radvilų dvaras, jų ekonominis centras.
Po kontrreformatų pergalės bei 1655 m. Jonušo Radvilos mirties tos giminės įtaka Vyžuonose susilpnėjo. Dvaras ėjo iš rankų į rankas. Paskutinis jį valdė Vyžuonų klebonas Aleksandras Mileika.
Rusiška dvasia
Iš Panevėžio į Uteną važiuojančiuosius pasitinka šalia Vyžuonų esančios Vyžuonėlės. Kairėje pusėje medžiais apsodintas keliukas veda į dar vieną dvarą. Čia dvelkia rusiška dvasia ir skamba romansai.
„Blagodat“ – palaimos vardu pavadintame dvare organizuojami tarptautiniai dailininkų plenerai.
Tapybos plenerai „Arbata pas Marianą Veriovkiną“ arba „Naujasis menas ir šokis“ pavadinti neatsitiktinai. Šiame dvare užaugo ir dailininkės kelią pradėjo žymi rusų kilmės vokiečių avangardo tapytoja Mariana Veriovkina.
1879 metais Veriovkinai iš vieno turtingiausių Lietuvos dvarininkų Edvardo Čapskio dovanų gavo dvarą ir jame šeima apsigyveno.
Savo knygoje E. Čapskis rašė per sukilimą buvęs suimtas ir nuteistas mirti, bet kalėjimo viršininko Vladimiro Veriovkino dėka bausmė buvusi pakeista į katorgą, todėl atsidėkodamas pastarajam užrašęs savo žemes Vyžuonėlėse. Mariana čia praleisdavo beveik visas jaunystės vasaras. Ji mėgo medžioti, jodinėti, rengti vakarėlius. Tęsdama anksti mirusios mamos labdaringą veiklą, M. Veriovkina globojo neturtinguosius, juos gydė, aprūpindavo vaistais. Vyžuonėlėse Mariana lavinosi, daug skaitė, domėjosi meno istorija.
Dvare nuolat viešėjo daugybė žmonių. Čia lankėsi Marianos mokytojas ir draugas rusų tapytojas Ilja Repinas, dailininkas Aleksejus Javlenskis. XIX a. pabaigoje M. Veriovkina gyveno Vilniuje, Peterburge, o vasaras praleisdavo Vyžuonėlių dvare. 1896 m. Mariana išvyko mokytis dailės į Miuncheną ir ten pasiliko. Po Pirmojo pasaulinio karo iki mirties gyveno Šveicarijoje, Askonos mieste.
1896 m. mirus Vladimirui Veriovkinui, Vyžuonėles perėmė jo sūnus Piotras. Jis valdė paliktą žemę, gerai ūkininkavo, laikė daug galvijų. P. Veriovkinas rūpinosi nedidelės cerkvės Utenos centre statyba.
Piotras buvo pažangus dvarininkas. Savo ūkyje įsteigė pradinę rusišką mokyklą, o vėliau jai skyrė pastatą pamiškėje. Iš Vyžuonų atvažiuodavo kunigai dėstyti tikybos. P. Veriovkinas subūrė kumečių dūdų orkestrą.
Veriovkinai turėjo didelę biblioteką, daug paveikslų. Nemažai būta ir Marianos kūrinių, tiesa, kai kurie buvo išsiųsti į pomirtinę dailininkės parodą Šveicarijoje.
Prasidėjus karui Veriovkinai traukėsi į Vakarus. Jie galėjo pasiimti tik menką dalį savo paveikslų, o ir tie pasimetė karo suirutėje. Vyžuonėlėse likę kūriniai, užėjus sovietams, buvo išmėtyti, išplėšti iš rėmų, sunaikinti, nors manoma, kad šios dailininkės vienas kitas paveikslas dar ir šiandien tebėra Lietuvoje.
Iki šiol išlikęs medinis, rusiškai ornamentuotas gyvenamasis pastatas, karietinė, tvartas, du kluonai, arklidė, kumetynas, studija, kurioje tapė Mariana, parkas.
Kitoje posūkio iš plento į Vyžuonėles pusėje išliko paminklas su Elizavetos Dragan-Veriovkinos ir jos vyro Vladimiro mirties datomis, o paminklo nišoje yra Mergelės Marijos skulptūrėlė.
Rašytojų kalnelis
Vyžuonos garsios ne tik dvarais. Miestelio centre išlikęs mūrinis namas, kuriame gyveno žymus šio krašto knygnešys Antanas Radzevičius. Šio pastato sienas puošia dvi atminimo lentos: viena skirta knygnešiui, kita, juodojo granito, žymi vietą, kurioje buvo kalinami ir kankinami nepaklusę sovietinei okupacijai gyventojai.
Kaip pasakojo R. Šeikienė, vyžuoniškiai gali didžiuotis ir Rašytoju kalneliu. Vietiniams tai šventa vieta, ji svečių ir turistų bene pati lankomiausia.
Iš Vyžuonų kilęs skulptorius Henrikas Orakauskas kalnelyje įamžino dviejų talentingų rašytojų – literatūros kritiko, poeto Antano Masionio ir prozininko Broniaus Radzevičiaus, anksti išėjusių anapus, – atminimą. Skulptūroje angelo sparnai tarsi apgobia dviejų rašytojų gyvenimą ir amžiną gamtos peizažą. Miestelyje yra Antano Masionio ir Broniaus Radzevičiaus gatvės.
„Kalnelyje kasmet vyksta poezijos skaitymo vakarai, Utenos literatų klubo „Verdenė“ renginiai, seniūnijos organizuoti rašytojų minėjimai. O mokykloje ir bibliotekoje saugome medžiagą apie Vyžuonų rašytojus“, – sako R. Šeikienė.
Paminklas Vytautui Didžiajam
Aplankyti verta vieną kilometrą nuo Vyžuonų nutolusią aukštoką ilgą kalvą, vietinių vadinamą Kartuvių kalnu. Anot R. Šeikienės, apie šį kalną sklinda ne viena legenda.
Vieni padavimai sako, kad šioje vietoje senovės vyžuoniškiai ginėsi nuo priešų – užlipę į kalno viršūnę jų gretas retino strėlėmis ar ritinamais rąstais. O likę gyvi užpuolikai bėgdami žemyn pakibdavę ant medžių šakų.
Pagal kitus pasakojimus prie kartuvių kalno stovėjęs dievaičio Vižo aukuras. Dar kalbama, kad baudžiavos laikais čia būdavę plakami ar kariami nusikaltusieji. Ar tai tiesa – kas dabar pasakys, tačiau niekas nesiginčija, kad kovotojai už nepriklausomybę čia buvo susirėmę su bolševikais.
Daugiau nei prieš aštuoniasdešimt metų kalno viršūnę papuošė savotiškas ir vienintelis Lietuvoje paminklas, turintis gražią pamokamą istoriją.
Artėjant 500-osioms Vytauto Didžiojo mirties metinėms, trys jaunuoliai vyžuoniškiai – P. Zabulionis, S. Gučius, K. Saldžius, dėl savo jauno amžiaus negalėję dalyvauti nepriklausomybės kovose, nutarė pagerbti tėvynės ir jos karžygio atminimą. Jaunuoliai rinkdavo ir tempdavo į kalno viršūnę akmenis.
Po kelerių metų vargo 1931-aisiais paminklas buvo baigtas statyti. Jis stovi ant triaukščio 6 metrų ilgio pjedestalo, yra tokio paties aukščio, trikampės ieties pavidalo. Paminklo viršūnę puošia metalinis Vytis, šonus – Vytauto Didžiojo, Gedimino ir kiti ženklai.
Buvo suruoštos didelės atidarymo ir pašventinimo iškilmės. Paminklas papuošė Kartuvių kalno viršūnę, o atkaklūs ir sumanūs jaunuoliai visiems buvo pavyzdys.
Vilioja natūrali gamta
Tiems, kurie žavisi gamta, Vyžuonų botaninis draustinis yra tikra ramybės oazė.
Nors didžiąją jo dalį užima pelkės, čia galima grožėtis išpuoselėtais miškais – juodalksnynais ir pušynais. Vyžuonų botaniniame draustinyje aptikta net 13 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų, trys grybų ir penkios gyvūnų rūšys. Aukštapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse galima aptikti vienalapį gedutį, dvilapį purvuolį, mažąją saulašarę, pelkinę laksvą, Lietuvoje sparčiai nykstančią pelkinę uolaskėlę.
„Tai neįkainojamas draustinio turtas ir jį būtina išsaugoti ateities kartoms. Daugelis šių rūšių kiek plačiau paplitusios tik pietrytinėje šalies dalyje, kai kurios iš jų dėl melioracijos, pelkių naikinimo labai sparčiai nyko ir kituose rajonuose nebeauga. Norint išsaugoti unikalias rūšis, reikia, kad nepakistų jų augavietės, būtų toks pat drėgmės režimas“, – paaiškina R. Šeikienė.
Neseniai draustinyje buvo aptiktos trys labai retos, taip pat į Raudonąją knygą įrašytos grybų rūšys: keturskiautis žvaigždinas, šakotasis sėdis bei šiurkštusis grybliežuvis.
Botaniniame draustinyje gausu ne tik saugomų augalų. Net penki gyvūnai – griežlė, švygžda, gervė, machaonas ir didysis auksinukas, aptinkami šiame draustinyje, taip pat įrašyti į Raudonąją knygą.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
U. Mikaliūno nuotr.
