Šiemet Lietuva švenčia 25-ąsias įstojimo į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją metines. Tai buvo pirmasis tarptautinis susivienijimas, priėmęs mūsų ir kitas dvi Baltijos šalis kaip visavertes tarptautinės bendruomenes nares ir padėjęs stiprinti pirmuosius nepriklausomos valstybės demokratijos žingsnius.
Lietuva ne tik naudojasi ESBO veiklos vaisiais, bet ir pati aktyviai prisideda prie šios organizacijos veiklos. OSCE nuotr.
Pasaulinio karo grėsmė
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) buvo įkurta prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius. Tai – didžiausia tarptautinė organizacija, besirūpinanti regiono saugumu, žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Dabar ESBO vienija 57 šalis: ne tik visas Europos valstybes, Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą, bet ir Turkiją bei centrinės Azijos šalis. Ji buvo įkurta mažinti tvyrančią įtampą tarp šalių šaltojo karo metais, tačiau iššūkiai, su kuriais ši tarptautinė organizacija susidūrė, kaip niekad aktualūs ir mūsų dienomis.
Antrasis pasaulinis karas, nusinešęs ne tūkstančių, o dešimtis milijonų žmonių gyvybių, buvo savotiška pamoka visam pasauliui. Nors karas baigėsi, tvyranti įtampa ne nuslūgo, bet peraugo į šaltąjį karą. Didžiųjų šalių vadovai, suvokdami, kad visa tai gali išaugti į dar vieną pasaulinį karą, suprato, jog saugumo ir stabilumo regione nebus įmanoma pasiekti be politinio ir ekonominio bendradarbiavimo. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija (ESBK), kaip tuo metu ji buvo pavadinta, tapo pagrindine Rytų ir Vakarų dialogo platforma. 1975 metų rugpjūčio 1 dieną visos Europos valstybės, išskyrus Albaniją, JAV ir Kanada Helsinkyje pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamąjį aktą. Jis padėjo pagrindus tolesnei šios organizacijos raidai. Nors įtempti santykiai ir konfrontacija ribojo galimybę susitarti daugeliu svarbių klausimų, vis dėlto pavyko gerokai sumažinti įtampą regione.
1994 metais Budapešte vykusiame aukščiausio lygio susitikime buvo pripažinta, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija galutinai susiformavo kaip tarptautinė organizacija, tad buvo pakeistas jos pavadinimas į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją.
Išplaukė į tarptautinius vandenis
Kaip teigė diplomatas, teisininkas, ne vienerius metus buvęs Lietuvos atstovu prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, dabar einantis Užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento vadovo pareigas Rytis Paulauskas, Lietuvos įstojimas į ESBO buvo didžiulis mūsų šalies pasiekimas.
1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbus šalies nepriklausomybę, bene svarbiausias Lietuvos užsienio politikos tikslas buvo sulaukti tarptautinio pripažinimo. Kad taip atsitiktų, vienas iš kelių buvo narystė tarptautinėse institucijose. ESBO tapo savotišku tramplinu į tarptautinius vandenis.
„Tai buvo savotiškas mūsų šalies grąžinimas į tarptautinę politinę orbitą, viena didžiausių Lietuvos transformacijų atgavus nepriklausomybę. Iš tarptautinio aptariamo objekto Lietuva perėjo į subjektą – tapo aktyvia visateise šios organizacijos nare“, – teigė R. Paulauskas.
Tiesa, šis kelias nebuvo lengvas. Dar 1990 m. Lietuva ne kartą prašėsi priimama į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, tačiau tam paprieštaravo tuometės Sovietų Sąjungos valdžios atstovai. Ir tik 1991-aisiais nepavykęs pučas Maskvoje Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos valstybėms, atvėrė kelią į tarptautines organizacijas – visos trys Baltijos valstybės 1991 metų rugsėjo 10 dieną buvo priimamos į ESBO.
Kadangi narystė NATO buvo tik ateities perspektyva, ESBO tapo savotišku Lietuvos užnugariu ir saugumo garantija. Apskritai ESBO labai daug prisidėjo, kad Rytų ir centrinės Europos šalių išsivadavimas iš sovietinės imperijos gniaužtų vyktų kuo sklandžiau ir taikiai.
1991-ųjų vasarą nepavykęs pučas Rusijoje atvėrė Lietuvai bei kitoms Baltijos valstybėms kelią į tarptautines organizacijas – jau rugsėjį buvome priimti į ESBO. Archyvo nuotr.
Ginklu tapo žodis
Svarbiausias to meto Lietuvos uždavinys – kad būtų išvesta okupacinė kariuomenė. Tačiau Lietuvos iniciatyva pradėtos derybos su sovietų valdžia nedavė rezultatų. Sovietai nenorėjo paleisti mūsų šalies iš savo glėbio ir vis vylėsi ją susigrąžinti, tai bandė padaryti 1991-ųjų sausį brutalia jėga.
Nors aukų nepavyko išvengti, Rusijos užmačioms Lietuvos žmonių buvo pasakytas griežtas „ne“.
Tik žlugus Sovietų Sąjungai mūsų valstybei pavyko atnaujinti derybas su Rusija dėl jos kariuomenės išvedimo, ir 1992 metų rugsėjį buvo pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas. Bet kaip ir buvo galima tikėtis, ne viskas vyko sklandžiai. Rusija ne kartą bandė stabdyti savo kariuomenės išvedimą, pažeidinėjo Lietuvos įstatymus, net paslapčia papildydavo savo karinius dalinius naujokais. Prieš išvedant kariuomenę, Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota apie 34 600 priešiškos valstybės karių – maždaug penkios divizijos. Rusija bandė iš Lietuvos išsireikalauti visų teisių į nekilnojamąjį turtą, kuriuo naudojosi ar pastatė Rusijos kariuomenė, bei kariuomenės išvedimo metu ketintų išleisti į pensiją savo kariškių kaip nuolatinių šalies gyventojų legalizavimo.
„Visus šiuos klausimus pasisekė išspręsti dialogu. Buvo aišku, kad nepavyks rasti kompromiso, tad Lietuvos diplomatai dėjo visas pastangas, jog artėjant ESBK viršūnių susitikimui Helsinkyje valstybės narės atkreiptų dėmesį į Rusijos elgesį – ji ir toliau pažeidinėjo Baltijos valstybių teises. Taigi padedant ESBK Rusijos kariuomenė paliko Lietuvą, kaip ir buvo numatyta išvedimo plane“, – teigė R. Paulauskas.
Svarbios pamokos
Įstojusi į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją Lietuva tapo aktyvia jos nare, tad neatsitiktinai 2011 metais šaliai buvo patikėta itin svarbi užduotis – perimti vadovavimą šiai organizacijai. Mūsų šalis buvo pirmoji iš Baltijos valstybių, kuriai buvo patikėtos tokios pareigos.
„Tai rodo didžiulį tarptautinės bendruomenės pasitikėjimą Lietuva ir patvirtina, kad šiai organizacijai svarbi kiekviena šalis, net ir nedidelių resursų valstybė gali vadovauti ar imtis kitų svarbių pareigų“, – sakė diplomatas.
2011 metais Vilniuje surengtame ESBO ministrų susitikime buvo priimti sprendimai dėl šios organizacijos vaidmens stiprinimo konfliktų prevencijoje, taip pat kovojant su transnacionalinėmis grėsmėmis. Pirmininkavimo metu buvo atnaujintos oficialios 5+2 formato derybos dėl konflikto Moldovoje. Buvo aktyviai dirbama žmogaus teisių ir laisvių klausimais, ypač siekiant stiprinti žodžio laisvę ir žurnalistų saugumą. Taip pat sustiprintas ESBO vaidmuo energetinio saugumo ir transporto jungčių plėtojimo srityse.
„Patiems savęs vertinti ar tuo labiau girtis gal ir nevertėtų, bet kiek girdėjome iš kitų, Lietuvos vadovavimas buvo aktyvus, intensyvus ir atitinkantis mūsų pajėgumus. Buvo organizuota daugybė susitikimų su aukščiausiais valstybių pareigūnais, per juos ne tik aptartos krizių sprendimo galimybės, bet ir nemažai pažangos pasiekta sprendžiant žmogaus teisių bei laisvių klausimus. Be abejo, tai buvo geros pamokos, kaip elgtis, kai, praėjus keleriems metams, Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungai“, – teigė R. Paulauskas.
Užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento vadovas Rytis Paulauskas, ne vienerius metus buvęs Lietuvos atstovu prie ESBO, teigia, kad šalies įstojimas į šią organizaciją buvo itin svarbus žingsnis siekiant tarptautinio pripažinimo. URM nuotr.
Pasitikėjimu kuriami santykiai
Nors po Lietuvos pirmininkavimo pasigirdo nuomonių, kad pirmas blynas buvo kiek prisvilęs, nes tuo laiku pavyko pasirašyti tik keletą simbolinių deklaracijų, o svarbiausi sprendimai taip ir liko nepriimti, diplomatas teigė, kad laimėjimas jau yra tai, kad pasisekė visus susodinti prie bendro derybų stalo. Visais atvejais dialogas yra bene svarbiausia bendravimo forma diplomatijai. Be abejo, Lietuva neturi tokių įtakos instrumentų, kaip galingosios pasaulio šalys, tačiau vargu ar bet kuri kita šalis būtų galėjusi ką nors padaryti kitaip, mat visi sprendimai organizacijoje priimami konsensuso principu.
„Organizacija veikia konsensuso principu: kiekviena šalis narė turi pritarti vienam ar kitam sprendimui. Natūralu, kad kai yra tiek daug narių, pasiekti bendrą sutarimą labai sunku, tai lėtina visą sprendimų priėmimo procesą. Tad gerokai didesnė pridėtinė vertė ta, kad valstybės keičiasi informacija. Tai nepakeičiama dialogo vieta – 57 narės kiekvieną mėnesį prie bendro stalo susėda diplomatų ir kartą per metus – ministrų lygiu. Ilgokai, bent jau per šaltąjį karą, vyravęs principas „aš laimiu, o jūs pralaimite“ ESBO pastangomis transformavosi į pozityvesnį „arba laimime visi, arba niekas“, – kalbėjo R. Paulauskas.
Pagrindinis ESBO uždavinys – saugumas ir konfliktų prevencija. Nors ši organizacija, skirtingai nei NATO, neturi karinių pajėgumų ir negali reaguoti iškilus realiai grėsmei, ji visas konfliktines situacijas bando spręsti politiniu lygmeniu. Pasak diplomato, vienas iš svarbiausių tikslų – skatinti valstybių narių pasitikėjimą ir dialogą, kad valstybės nedidintų savo saugumo kitų narių sąskaita. Ir tai apima kur kas daugiau nei karinė dimensija.
„Taip, ESBO tokio reagavimo iškilus grėsmei kaip NATO neturi, bet jos ir nėra toks tikslas. Pagrindinis uždavinys – skatinti pasitikėjimą ir dialogą tarp šalių bei ieškoti tam tikrų politinių priemonių, kurios padėtų mažinti įtampą regione. O tokių priemonių būta tikrai nemažai, pradedant pagalba išvedant rusų kariuomenę iš Baltijos šalių, baigiant konfliktinių situacijų sprendimu Balkanų regione“, – teigė teisininkas.
Abipusė nauda
Be abejo, labai svarbi ir tylioji ESBO diplomatija, kai konfliktuojančioms valstybėms į pagalbą atskuba trečioji pusė. ESBO taip pat teikia savo rekomendacijas dėl mažumų padėties, žmogaus teisių ir laisvių – nuo moterų diskriminacijos iki prekybos žmonėmis. Be ESBO ekspertų neįsivaizduojami ir rinkimai šalyse, kuriose demokratija yra itin pažeidžiama.
„ESBO ekspertų dalyvavimas rinkimuose jau yra garantija, kad rinkimai demokratiški. Lietuvai tai irgi buvo labai svarbu iki 1996 m., nes padėjo pelnyti kitų valstybių narių pasitikėjimą mūsų žmonių išrinktomis valdžios struktūromis. ESBO įtaka regiono saugumui plačiąja prasme yra didžiulė, tik gal ne visada paprastam žmogui lengva pamatyti tą indėlį ir darbą“, – pažymėjo pašnekovas.
Lietuva ne tik naudojasi ESBO veiklos vaisiais, bet ir pati aktyviai prisideda prie šios organizacijos veiklos. Pasak R. Paulausko, dalyvavimas šioje tarptautinėje bendruomenėje leidžia atsiskleisti lietuvių diplomatų gabumams. Pavyzdžiui, ESBO sekretoriato Konfliktų prevencijos centro direktoriaus pavaduotoja Rasa Ostrauskaitė kuruoja itin jautrią sritį – situaciją Ukrainoje bei įtemptus Rusijos ir Ukrainos santykius. Ta pačia kryptimi dirba ir ESBO projektų Ukrainoje koordinavimo biuro vadovas ambasadorius Vaidotas Verba.
„Turime galimybę pristatyti tarptautinei bendruomenei savo kvalifikuotus diplomatus, kurie yra itin vertinami, tą rodo ir jiems patikėtos aukštos pareigos. Nemažai mūsų specialistų taip pat dalyvauja ESBO tarptautiniuose ekspertiniuose vertinimuose ar stebi rinkimus. Tad Lietuvos dalyvavimą ESBO veikloje galime vertinti kaip sisteminį indėlį į tarptautinius vandenis“, – teigė R. Paulauskas.
Linas JOCIUS
