„Čiurlionis – iš kito pasaulio ir Stasys – iš kito pasaulio“, – šypteli pasaulyje garsus menininkas Stasys Eidrigevičius, paklaustas, kas jį sieja su tautos genijumi dailininku ir kompozitoriumi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu.
Dviejų talentų kūrybos keliai dabar susitinka Panevėžyje, „Stasys Museum“ šiandien atidaromoje parodoje „Stasys Eidrigevičius Hommage à Čiurlionis“.
Dėl Nacionalinės premijos laureato S. Eidrigevičiaus interpretacijų Čiurlionio kūryba įgauna kitokių, nuostabą keliančių formų.
Toks skirtingų epochų menininkų dialogas – įrodymas, kad laikas ir menas viens kitam nepavaldūs.
„Niekada nežinai, kada pereini į tą kitą pasaulį. Vyksta koks susirinkimas, aptarimas ir nieko nebegirdžiu, nebeklausau, esu jau kažkur kitur, savame pasaulyje. Arba viešiu Japonijoje, sėdžiu prie pietų stalo, jie kalbasi japoniškai, aš nieko nesuprantu. Labai nedaug japonų kalba angliškai. Ką tuomet man veikti? Valgau, geriu ir dairausi. O jie tik nuramina: Stasy, nesijaudinkit, mes kalbame apie jus tik labai gerai. Sūnus jau žino, kada aš būnu išėjęs. Tada jis klausia: jau grįžti?“ – kalba S. Eidrigevičius.
Tas išėjimas į kitą pasaulį, padiktuotas menininko sielos jautrumo, yra kūrybinio proceso dalis, kai iš to, ko dažnas nenorėtų matyti, gimsta menas.
„Būna, einu gatve į sporto klubą. Matau, gatvėje guli negyvas balandis. Žiūriu, ar jis savo mirtimi mirė, ar kieno nugalėtas. O toks gražus, spalvos tokios gražios! Fotografuoju, paskui kompiuteriniu būdu perdarau. Man tai jau kažko pradžia. O kartais paukštis suvažinėtas ar galva nuėsta. Irgi fotografuoju“, – pasakoja S. Eidrigevičius.
„Kai manęs klausia, ką dabar dirbi, galiu atsakyti, kad nieko arba nežinau, ką dirbu. Bet visą laiką dirbu. Užtenka pamatyti paukštį, ir mintys, vaizduotė jau sukasi“, – kalba menininkas.
Išsaugota archyvams
S. Eidrigevičiaus pažintis su M. K. Čiurlionio kūryba prasidėjo dar mokyklos suole, vartant vadovėlius su šio genijaus paveikslų reprodukcijomis.
„Man tai buvo pasakų pasaulis“, – pripažįsta menininkas.
Turėjo praeiti laiko, kol tas pasakų pasaulis prie jo priartėjo ir kol pats į jį įėjo.
Kai baigęs Panevėžio 1-ąją vidurinę S. Eidrigevičius atvažiavo studijuoti į S. Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune, apsilankė M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kur pirmą kartą išvydo šio genijaus darbų originalus.
Dabar jo asmeninėje bibliotekoje – M. K. Čiurlionio kūrinių albumai, parodų katalogai, išsaugoti kvietimai į parodas ir net bilietai į jas.
„Štai – kvietimas į M. K. Čiurlionio parodą, prieš 25 metus surengtą Paryžiuje. Bent simboliškai reikėjo išleisti popierinius kvietimus ir į šitą parodą, bet muziejaus direktorė atsakė, kad modernėjam ir popierinių nedarom. Tuščias toks sumodernėjimas! Neišleisti popierinių kvietimų yra nusikaltimas archyvams, nieko nepaliekama ateičiai“, – svarsto S. Eidrigevičius.
1992 metais Japonijoje moderniojo meno muziejus „Sezon“ surengė parodą M. K. Čiurlioniui ir išleido jo darbų katalogą.
„Tokį katalogą miela paimti į rankas. Paprastas, kuklus, šiltas“, – puslapius varto S. Eidrigevičius.
„(…) kartą japonai manęs paklausė, ar galima mano pavardę rašyti be to paukščiuko. Nupiešiau jiems č su paukščiuku, o kitame – paukščiukas nuskrenda. Japonai nusijuokė ir pasakė: supratom, rašysim su paukščiuku. “
Kartu su knyga menininkas saugo ir popierinį šios daugiau nei prieš tris dešimtmečius vykusios parodos spalvotą bilietą.
„Net ne atvirukas, o gali būti kaip suvenyras“, – grožisi menininkas.
Ir jį patį su Japonija seniai sieja ypatingas ryšys.
Tekančios Saulės šalyje, Otaru mieste, dar 1993 metais japonų menininkė įkūrė Stasio Eidrigevičiaus vardu pavadintą nedidelį privatų muziejų „Hiroko Mori & Stasys Museum“.
Be paukščiuko – ne tas žmogus
Parodoje „Hommage à Čiurlionis“ S. Eidrigevičius kalba apie pagarbą didžiajam Lietuvos dailininkui, jo atminimo įamžinimą per kūrybinį dialogą.
Eksponuojamose Stasio pastelėse – portretai, kurių veidai tarsi pasislėpę už trijų raidžių – MKČ kaukės.
„Pajutau, kad Č raidė labai trukdė M. K. Čiurlionio karjerai. Niekas užsienyje neištaria to garso, nėra tokios raidės. Jei pradeda koks užsienietis skaityti, tai bus ne Čiurlionis, o Kurlionis. Kiek esu kalbėjęs su meno žmonėmis užsienyje apie Čiurlionį, net nežino, kas jis toks. Vadinasi, mūsų kultūros įėjimas į Europą labai ilgas ir sunkus, ypač kai ir tos pavardės tokios sudėtingos“, – svarsto S. Eidrigevičius.
Rašytoja Vytautė Žilinskaitė kartą S. Eidrigevičiui patarė susitrumpinti pavardę į Eidrigis.
„Tada nepaklausiau, o paskui galvoju: gi protingai ji pasakė. Niekas mano pavardės neperskaito. Po poros savaičių skrendu į Japoniją. Japonai pirko man bilietą, pirmiausia rašiau pavardę, o galop nufotografavau pasą – patys skaitykit. O vieną kartą japonai manęs paklausė, ar galima mano pavardę rašyti be to paukščiuko. Nupiešiau jiems č su paukščiuku, o kitame – paukščiukas nuskrenda. Japonai nusijuokė ir pasakė: supratom, rašysim su paukščiuku. Kartais reikia kalbėti vaizdais, kad žmonėms būtų aišku“, – sako S. Eidrigevičius.
Parodą papildo ir S. Eidrigevičiaus eskizų bloknotai. Kadaise tuometis M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius, dabar jau šviesaus atminimo Osvaldas Daugelis padovanojo Stasiui keletą Čiurlionio eskizų knygelių. Tai buvo impulsas dar vienam S. Eidrigevičiaus kūrybos nuotykiui – eskizus pratęsė jo braukiamos linijos, tarsi užsimezgęs dviejų skirtingų epochų kūrėjų pokalbis.
„Kai manęs klausia, ką dabar dirbi, galiu atsakyti, kad nieko arba nežinau, ką dirbu. Bet visą laiką dirbu.“
Tiesa, S. Eidrigevičius jau daugybę metų kasdien kalendoriaus lapelyje nupiešia arba užrašo, kas tądien įvyko svarbaus.
„O paskui iš tų lapelių galiu aprašyti visus metus: ten buvau, tą mačiau, tas įvyko ir iš to galiu konstruoti apsakymą“, – pasakoja pašnekovas.
Pasijusti europiečiu
M. K. Čiurlionio kūryba šiandien įkvepia daugelį menininkų, nors gyvas būdamas genijus nesulaukė tinkamo amžininkų pripažinimo.
Bet kūrėjui, svarsto S. Eidrigevičius, tai ir nėra svarbiausia.
Jo paties jau ankstyvoji kūryba išsiskyrė savitu stiliumi. Kaip pažymi parodos „Stasys Eidrigevičius Hommage à Čiurlionis“ kuratorė Kristina Liepinaitė, S. Eidrigevičius išdrįso nesivadovauti tradicine Lietuvos dailės stilistika, kurti tuo metu nepopuliarius dalykus, pavyzdžiui, ekslibrisą.
„Buvau dar studentas, kai mano sukurtas ekslibrisas pateko į parodą ir jos katalogą. Man pradėjo rašyti laiškus iš užsienio, prašydavo daugiau darbų, norėdavo juos išsikeisti – nusiųsdavau ekslibrisą, gaudavau knygų, plokštelių. Pamenu, už vieną, kad atsiimčiau iš pašto, teko sumokėti 25 rublius. Įsivaizduokit, kokie tai buvo pinigai studentui anais laikais! Bet man koks džiaugsmas! Gaudavau „Pink Floyd“, „Rolling Stones“ plokštelių, jaučiausi europiečiu, toks kaip tie Paryžiuje, jaučiau, kad alsuoju Europos atodūsiu. Jaučiau, kad raudonoji uždanga ne viską uždaro: jei negaliu peržengti sienos, galiu keliauti vaizduote. Man ir dabar, tą jausmą prisiminus, per kūną šiurpuliukai eina“, – pasakoja S. Eidrigevičius.
Drąsa kurti nesistengiant įtikti, nespraudžiant savęs į kažkieno apibrėžtus rėmus atvėrė duris į meno pasaulį. Savito braižo S. Eidrigevičiaus darbai sulaukė tarptautinio pripažinimo.
„1973 m. einu pas rektorių prašyti rašto pasų biurui, kad išleistų į Lenkiją atsiimti medalio. Raštą gavau, nueinu į pasų stalą. O ten pažiūrėjo, kad Lenkijoje lankiausi prieš metus, o turi praeiti bent dveji, ir neišleido. Man taip suskaudo. Galvoju, jei jūs taip darot, nebenoriu čia gyventi. Kodėl aš negaliu nuvažiuoti atsiimti medalio?“ – pamena S. Eidrigevičius, pasirinkęs išvažiuoti iš sovietų okupuotos Lietuvos ten, kur matė daugiau laisvės kurti.
Grąžina ne tik prisiminimai
Nuo 1980-ųjų Varšuvoje gyvenantis Stasys Eidrigevičius, paklaustas, kaip jaučiasi grįždamas į Panevėžį – miestą, kuriame gyvena jo seserys ir prieš daugiau nei metus duris atvėrė jo vardo muziejus, – neslepia: „Daug metų važinėdavau pas seseris, užeidavau į Dailės galeriją, susitikdavau su draugais. Randu laišką, randu nuotraukas – kiek prisiminimų, kiek temų! Bet kai atsirado muziejus, atsirado darbas. Be perstojo. Jo gyvavimo laikas – tai ir mano nemiga. Atsibundu naktį ir svarstau: rašyti ar skambinti, ar dar laukti atsakymo, rašyti – nerašyti, laukti ar skambinti. Kai taip pradedu galvoti, ir nebemiegu.“
Tarsi stebėtų iš viršaus
„Stasys yra idėjų generatorius. O aš einu paskui jį“, – sako parodos „Stasys Eidrigevičius Hommage à Čiurlionis“ kuratorė Kristina Liepinaitė.
Ši paroda – nebe pirmas S. Eidrigevičiaus pokalbis su M. K. Čiurlioniu.
Pirmą kartą dailininkas eksponavo keletą didžiajam menininkų dedikuotų kūrinių 2018-aisiais Druskininkuose. Vėliau ši paroda perkelta į Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune.
Tačiau „Stasys Museum“ atidaroma paroda visiškai kitokia.
„Abu šie menininkai iš kito pasaulio. Jų kūryba nėra panaši nei tematika, nei stiliumi, bet tarsi abu iš viršaus stebi, kas vyksta. Galima pro jų darbus praeiti labai greitai, bet jei sustoji, eini į gylį ir supranti, kad ten nėra pavaizduota tai, ką iš karto pamatei plika akimi, o daug giliau. S. Eidrigevičių ir M. K. Čiurlionį vienija transcendentinis matymas“, – sako kuratorė.
