Lenkė Janina Kolkievič 2014 metų lapkričio 6 dieną buvo pripažinta mirusia. Tokią išvadą – vienintelę įmanomą – padarė artimųjų iškviesta šeimos gydytoja.
Lenkė Janina Kolkievič 2014 metų lapkričio 6 dieną buvo pripažinta mirusia. Tokią išvadą – vienintelę įmanomą – padarė artimųjų iškviesta šeimos gydytoja.O kaip gi kitaip, jei pacientės širdis nebeplakė, ji nebekvėpavo?
Poniai Janinai tada buvo 91-eri, ji nugyveno gražų gyvenimą. Bet, matyt, dar nepakankamai ilgą. Nes praėjus vienuolikai valandų nubudo ligoninės morge, pasiskundė sužvarbusi ir pareikalavo karštos arbatos.
Morgo darbuotojai, sušildę nelaimėlę dubeniu sriubos ir dviem blynais, parvežė namo. Net neįtariančią, kaip arti ji buvo atsidūrusi prie kapo duobės, mat senutė jau kuris laikas sirgo demencija.
Nubusti morge
Janina Kolkievič tebuvo viena iš daugelio, kaip žmonės sako, sugrįžusiųjų iš ano pasaulio. Atvejų, kai pacientai, neberodę jokių gyvybės ženklų ir buvę pripažinti mirusiaisiais, staiga atsigavo, pasitaikė ir daugiau.
2001 metais 66-erių vyriškiui per pilvo aortos aneurizmos operaciją sustojo širdis. Jį bandyta gaivinti 17 minučių – dirbtiniu kvėpavimu, defibriliacija, vaistais… Bet jokių gyvybės požymių nebebuvo, taigi teko konstatuoti mirtį. O dar po 10 minučių chirurgas vėl užčiuopė paciento pulsą – vyras vis dėlto buvo gyvas. Pabaigus operaciją, jis sėkmingai pasveiko.
2014-aisiais JAV, Misisipės valstijoje buvo konstatuota 78 metų vyriškio mirtis – slaugos ligoninės seselė rado jį jau be pulso. Kitą dieną „velionis“ nubudo morge.
Mirtis būna dviejų tipų – klinikinė ir biologinė. Klinikinės mirties atveju žmogus neturi pulso, jo širdis neplaka, jis nekvėpuoja. Biologinės mirties atveju nefiksuojama smegenų veikla.
Panašios šiurpulį keliančios istorijos, labiau tinkančios siaubo filmo siužetui, iš tikrųjų turi mokslinį pavadinimą: Lozoriaus sindromas arba Lozoriau fenomenas.
Tai reiškinys, apibūdinamas kaip pavėluotas spontaninės kraujotakos atsinaujinimas jau po to, kai gaivinimas nedavė jokių rezultatų.
Arba, paprasčiau tariant, kai žmogaus, kuris, sustojus širdžiai, buvo pripažintas mirusiu, širdis vėl ima plakti.
Statistika prieš realybę
Iš kur sindromas gavo tokį pavadinimą, akivaizdu: visi žino Naujojo Testamento pasakojimą apie Lozorių iš Betanijos, kurį Jėzus prikėlė praėjus keturioms dienoms po mirties.
Nuo 1982-ųjų, kai Lozoriaus fenomenas pirmą kartą aprašytas medicinos literatūroje, buvo užregistruoti mažiausiai 38 mūsų laikų „lozoriai“.
Anot 2007 metais paskelbtos ataskaitos, maždaug 82 procentais lig šiol žinomų sindromo atvejų spontaninės kraujotakos atsinaujinimas įvyko per 10 minučių po to, kai buvo nutraukta reanimacija. 45 procentai tokių pacientų dėl to neurologiškai beveik nenukentėjo.
Tačiau nors statistika – tiesa, senoka, – verčia manyti, kad Lozoriaus sindromo atvejai vienetiniai, mokslininkai įtaria ką kita. Jų spėjimu, „prisikėlimai iš mirusiųjų“ daug dažnesni, nei atrodo. Tiesiog ne apie visus juos pranešama dėl labai paprastos priežasties – gydymo įstaigoms ir medikams gresiančių teisinių nemalonumų.
Kai mirusiu pripažintas pacientas ima baladotis ligoninės morge, norom nenorom tenka suabejoti jo gydytojo kompetencija. Ar žmogus mirė dėl to, kad gaivinimo procedūros buvo nutrauktos per anksti? O gal jis vis dėlto jau buvo atgaivintas, tik niekas to nepastebėjo?
Neatskleistas mechanizmas
Niekas lig šiol taip ir nežino, kas lemia Lozoriaus fenomeną. Nors teorijų, žinoma, esama ne vienos.
Kai kurie tyrinėtojai mano, jog reiškinio paslaptis susijusi su spaudimu, kuris susidaro krūtinėje atliekant dirbtinį kvėpavimą. Kai gaivinimas nutraukiamas, šis spaudimas pamažu išsisklaido ir „atpalaiduota“ širdis vėl ima plakti.
Pagal kitą teoriją, sugrįžimas į gyvųjų pasaulį tėra pavėluotas vaistų, naudojamų pacientui reanimuoti, – tokių, kaip adrenalinas, – poveikis.
Pastaroji hipotezė medikams atrodo itin tikėtina. Gali būti, kad vaistai, suleisti į periferinę veną, netolygiai pasiskirsto po organizmą dėl sutrikusio grįžtamojo veninio kraujo tekėjimo. Kai intensyvi paciento hiperventiliacija nutraukiama, vaistai galbūt pasiekia tikslą ir atgaivina žmogų.
Hiperkalemija – pernelyg didelis kalio kiekis kraujyje – dar vienas siūlomas Lozoriaus fenomeno paaiškinimas, mat irgi susijęs su pavėluotu spontaninės kraujotakos atsinaujinimu.
Deja, oficialiai registruoti fenomeno atvejai tokie reti, kad tiksliai susekti jo mechanizmą be galo sudėtinga. Ar net bergždžia. Galbūt žmonės, kuriuos laikome prisikėlusiaisiais iš mirusiųjų, niekada nebuvo mirę? Jei taip, dėl šito derėtų rūpintis labiausiai.
Mirę ar vis dėlto ne visai?
Žinomas priežodis teigia, jog šiame gyvenime yra tik du užtikrinti dalykai – mirtis ir mokesčiai. Tačiau bet kuris medikas jums pasakys, kad jų darbe net mirtis neturi garantijos.
2010 metais JAV, Kalifornijoje 80-metė močiutė mirtinai sušalo ligoninės morge. Ji buvo pripažinta mirusia nuo infarkto, tačiau morgo šaldytuve atsigavo ir nebegalėjo ištrūkti.
2014-aisiais, taip pat Amerikoje, nemalonumai užgriuvo vieną Niujorko ligoninių. Jos medikai per anksti mirusia pripažino vaistų perdozavusią moterį. Kaip potenciali organų donorė ji buvo nuvežta į operacinę ir… Galite įsivaizduoti, kokia buvo transplantologų reakcija, kai donorė atsimerkė.
Tokie nutikimai kelia nuostabą: kaip išvis įmanoma gyvą žmogų per klaidą palaikyti mirusiu?
Galbūt dėl to, kad mirtis nėra tokia paprasta, kaip manoma.
Mirtis būna dviejų tipų – klinikinė ir biologinė. Klinikinės mirties atveju žmogus neturi pulso, jo širdis neplaka, jis nekvėpuoja. Biologinės mirties atveju nefiksuojama smegenų veikla.
Atrodytų, apibūdinimai labai aiškūs ir turėtų supaprastinti medikų darbą, tačiau, pasirodo, ne visais atvejais.
Esama ne vienos medicininės būklės, dėl kurios žmogus gali tik atrodyti miręs. Viena jų tikrai bus girdėta – tai hipotermija. Kai kūno temperatūra staiga tiek sumažėja, kad gali sukelti ir tikrą mirtį. Paprastai taip būna ilgai išbuvus šaltyje.
Hipotermijos ištikto žmogaus širdies plakimas ir kvėpavimas taip sulėtėja, kad tampa beveik neapčiuopiami. Tas, kaip manoma, 2013-aisiais ir suklaidino naujagimį išgelbėti bandžiusius Kanados medikus.
„Mirtis“ kaip ligos simptomas
Mergytė gimė ant Toronto šaligatvio per stingdantį speigą – jos 20-metė motina nespėjo pasiekti ligoninės. Medikai ilgai bandė atgaivinti kūdikį: iš pradžių greitosios automobilyje, paskui skubiosios pagalbos skyriuje. Galiausiai, nebeužčiuopę pulso, pripažino ją mirusia. Po dviejų valandų mažylė ėmė judėti. Ir vienintelė tai kažkaip paaiškinti galėjusi aplinkybė buvo šaltis. Nuo jo naujagimiui sustojo kraujotaka, tačiau tas pats speigas išlaikė smegenis gyvas.
Katalepsija – dar vienas pavyzdys, kaip galima padaryti panašią klaidą. Per šios ligos priepuolius žmogus išlieka sąmoningas, bet dėl raumenų sustingimo negali pajudėti, o jo kvėpavimas ir pulsas tampa beveik nepastebimi. Tokios būklės ligonis išbūna nuo kelių minučių iki savaičių!
Katalepsija gali išsivystyti kaip neurologinių negalavimų – epilepsijos, Parkinsono ligos, simptomas. Vieninteliai pavaldūs tuomet lieka akių judesius kontroliuojantys raumenys…
2014 metais Didžiosios Britanijos bulvarinė spauda nepaliaudama rašė apie 39-erių britę Keitę Alat. Gydytojai nežinojo, kad trijų vaikų motiną, be insulto, ištiko dar ir katalepsija, todėl pripažino moters smegenis mirusiomis.
Prie Keitės lovos susirinkęs medikų konsiliumas, šeimos nariai ir draugai tarėsi, atjungti ją nuo gyvybę palaikančių aparatų ar ne. Moteris visa tai girdėjo, bet niekaip negalėjo pranešti esanti sąmoninga. Kaip vėliau pati pasakys, tarsi būtų palaidota gyva, tik vietoj karsto – pačios kūnas.
10 minučių dilema
Jeigu šios istorijos jus pašiurpino, nusiraminkite: Lozoriaus sindromas tikrai nepaprastai retas. Kaip ir tikimybė būti klaidingai paskelbtam mirusiu.
Tačiau faktas, kad tokių nutikimų išvis pasitaiko, lėmė tebesitęsiančią specialistų diskusiją, ar nereikėtų pakoreguoti mirties medicininėje aplinkoje pripažinimo procedūros.
Kai kurie mokslininkai mano, jog gydytojai, nutraukę gaivinimą, turėtų dar 10 minučių užtikrinti paciento „pasyvų stebėjimą“ – įsitikinti, kad vėl neatsiras gyvybės ženklų. Mat 10 minučių kaip tik yra tas laikas, per kurį, labiausiai tikėtina, pasireikš spontaninės kraujotakos atsinaujinimas.
Daugelis mokslininkų tam irgi pritaria – kad nederėtų konstatuoti mirties iškart, vos tik liaunamasi reanimuoti. Jie net pasisako už gerokai ilgesnį laiką nei 10 minučių, kurį pralaukus pagaliau būtų galima patvirtinti mirtį be menkiausios abejonės. Yra tik viena kliūtis: organų donorystė. Jos atveju toks delsimas būtų pražūtingas.
Šiuo metu rekomenduojama sustojus paciento širdžiai palaukti nuo 2 iki 5 minučių prieš konstatuojant jo mirtį. Nes kuo ilgiau kraujas nepatenka į organus, mažėja tikimybė, kad jie bus tinkami persodinti.
Vien dėl to neverta tikėtis, jog medicinos pasaulyje galiojantys protokolai kada nors artimiausiu metu pasikeis. Bet to greičiausiai ir nereikia. Visi ekspertai – tiek sveikatos apsaugos, tiek mokslo – vienbalsiai sutaria, kad šiuolaikinių gydytojų įgūdžiai ir naudojama įranga leidžia užtikrintai nuspręsti, gyvas pacientas ar jau miręs.
Faktai
Lozoriaus fenomenas žinomas tik nuo 1982 metais, kuomet pirmą kartą buvo aprašytas medicininėje literatūroje. Dar po dešimties metų – 1993-iaisiais – gavo šį pavadinimą, kuriuo žinomas iki šiol, nors kai kurie medikai tokį reiškinį vadina tiesiog automatiniu atgijimu.
Dauguma žmonių, patyrusių Lozoriaus fenomeną, netrukus miršta. Tačiau vieno tyrimo rezultatai rodo, jog bemaž trečdalis tokių asmenų visiškai pasveiksta.
