Šiandien, tokią gražią pavasario dieną, į tribūną kopia jaunoji kūrėja, su kurios ankstesne kūryba jau teko susipažinti. Tai – Rusnė Trumpiškytė iš Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos.
Rusnė Trumpiškytė (10 kl.)
Dėl visko kalta „Metallica“
Sėdžiu paskutinėje, beprotišką nuobodulį keliančioje pamokoje. Vaizduotė kuria scenas, kaip mano siela pasiverčia išsekusia moterimi ir lyg kokiame siaubo filme prisiglaudžia prie šalto, aprasojusio stiklo ir dramatiškai slysdama sukniumba. Iš gerklės, rodos, veržiasi žodžiai, maldaujantys pagalbos. Mano kūnas man nepadeda ir nesiliaudamas erzina: „Pažiūrėk, už lango šviečia saulė, nuostabus oras, o tu čia ką veiki?“ – „Mokausi, patylėk!“ – atšaunu. Negana to, prie šios teroristinės mane kankinančios grupuotės prisijungia ir akys, kurios nejučia ima ir užsimerkia. Šalia sėdinti bendraklasė kelis kartus pastuksena į koją. Vargais negalais praplėšiu sulipusias akis. Visas kūnas priešinasi mano pasirinkimui mokytis, tačiau aš nepasiduodu, bandau klausytis mokytojos. Panašu, kad šiame kovos lauke už vietą žemėje kovojame kartu. Atsiverčiu sąsiuvinį, o ten visos paraštės išmargintos įvairiausiomis gėlėmis, drakonais, mergaitėmis, laikrodžiais, karoliukais, susiraukšlėjusiais raganų pirštais ir dar nežinia kuo. Nėra jokios prošvaistės įsiterpti naujam kūriniui. Bandydama mane išgelbėti nuo žudančio nuobodulio į pagalbą atskuba „Metallica“. Bet mane pastebi mokytoja ir užduoda kažkokį klausimą, kurio aš, aišku, neišgirstu. Po nejaukios ore tvyrančios tylos bendraklasė sušnabžda atsakymą. O aš beveik nesąmoningai garsiai suniūniuoju: „Every day for us something new open mind for a different view and nothing else matters.“
– Būti ar nebūti, štai kur klausimas, – išgirstu mokytoją, kuri, praradusi paskutinę gyvą viltį, kad kada nors atsakysiu teisingai, paklausia kitą mokinį.
Mano laimei, nuskamba skambutis, ir košmaras pasibaigia.
