“Esu teatro žmogus”, – trumpai prisistatė J.Miltinio dramos teatro aktorius, vienas iš Muzikinio teatro įkūrėjų, pirmosios operetės Panevėžyje autorius, režisierius Vytautas Kupšys. Žinomas teatralas savo gerbėjams ruošia staigmeną – savo, kaip dainininko, debiutą. Ponas Vytautas tvirtino, kad dainos, kaip ir viskas jo gyvenime, gimė spontaniškai – atūžė tarsi neprognozuotas uraganas. Jose amžinoji tema – jausmai. Ir nors teatralas teigė, jog kūryba nusileidžia be jo paties valios, tačiau vargu ar patirti išgyvenimai – gimstančio sūnaus taip ir nesulaukusio tėčio žūtis, sunkūs fiziniai darbai vaikystėje, jaunatviškas šėlsmas, idealizmas, pasibaigęs skyrybomis, ir dabar kaip nesusipratimas vertinama antroji santuoka – negalėjo turėti įtakos pono Vytauto kūrybai.
Vaidmenys – lyg nubėgti kilometrai
Į Panevėžį V.Kupšys atvyko iš Klaipėdos konservatorijos liaudies teatro režisūros kurso. “Pasiutę buvom”, – apie savo grupės draugus atsiliepė aktorius, studentiškas dienas leidęs viename bendrabučio kambaryje su dabar garsiu komiku Raimundu Šilansku. Trečiame kurse vedybos su bendrakurse garsių Panevėžio teatralų dukra Diana Staponkute ponui Vytautui buvo lemtingos. Jos režisuotame spektaklyje vaidinantį V.Kupšį pastebėjo J.Miltinio teatro grandai. Ir vis dėlto į šalyje garsėjantį teatrą ką tik konservatoriją baigusiam V.Kupšiui nebuvo lengva patekti. Ponas Vytautas neslėpė, kad tuomet aktoriaus Donato Baniono sugalvotas surengti jam egzaminas buvo vienas sunkiausių gyvenime. “Mane stebėjo teatro legendos: V.Blėdis, M.Karka, K.Vitkus, o aš vienas prieš juos scenoje”, – V.Kupšiui iki šiol neišblėso tuometis jaudulys.
Pradedančiajam įsilieti į tokių garsių aktorių gretas buvo lengviau, nes kartu su juo į teatrą tuo metu atėjo būrys naujų, ką tik mokslus baigusių aktorių – Laimutis Sėdžius, Ligita Kondrotaitė, Rimantas Jovas, Robertas Zimblys, L.Martinonytė. Dabar jie J.Miltinio dramos teatre skaičiuoja jau 21-uosius metus. V.Kupšys iki šiol su šypsena prisimena ir labai didelį įspūdį padariusi jų debiutą – spektaklį “Jungos ir piratai”. “Tai buvo grandiozinis pastatymas vaikams”, – kalbėjo aktorius.
Iš visų per du dešimtmečius sukurtų vaidmenų teatralas išskiria daugiausia fizinės ištvermės pareikalavusį ir didžiulio pasisekimo sulaukusį Skapeno personažą “Skapeno klastose”. “Kiekvienas vaidmuo emociškai išvargina, o šiam reikėjo atiduoti milžiniškai daug fizinių jėgų. Nors sportuoju, bet nežinau, kiek kilometrų reikėtų nubėgti, kad taip išvargčiau”, – palygino aktorius. Mačiusieji “Skapeno klastas” buvo apstulbinti ne tik intensyvaus ir nepertraukiamo aktoriaus judėjimo scenoje, bet ir ypatingų balso moduliacijų. Kad milžinišką krūvį gaunančios balso stygos atsigautų, ponui Vytautui įprasta procedūra tapo kasvakar druskos tirpalu skalauti gerklę.
Į mišką – skaityti
V.Kupšys teigė viską darantis spontaniškai ir iki šiol nesuvokiantis, kodėl pasirinko aktoriaus kelią. Ponui Vytautui dar negimus nuskendęs tėtis sūnui paliko ypatingą dovaną – savo talentą. “Jis šeimoje buvo autoritetas – per karą įkūrė liaudies cirką, buvo savotiškas jogas, vaikščiojo lynu, turėjo labai gerą balsą”, – apie artimą, nors taip ir neišvystą žmogų kalbėjo aktorius. Tėčio sugebėjimus paveldėjo ne tik ponas Vytautas, bet ir 13 metų vyresnis jo brolis Edvardas – nusipelnęs Rusijos liaudies artistas, Jakutsko dramos teatro aktorius.
Su meile apie brolį kalbantis V.Kupšys neslėpė, kad tėvą atstojusio vyresnėlio auklėjimas jam turėjo itin daug įtakos. Tuomet jau Panevėžyje J.Miltinio dramos teatre dirbęs Edvardas jaunyliui rašydavo laiškus pamokydamas, net patardamas, kokią literatūrą verta skaityti. O knygos V.Kupšiui dar paauglystėje tapo didžiąja aistra. “Prisirinkdavau bibliotekoje knygų ir bėgdavau iš pamokų į mišką skaityti. Man būdavo gaila laiką, kurį galiu skirti skaitymui, gaišti pamokoms”, – pasakojo ponas Vytautas. Dar septintoje klasėje besimokantis paauglys jau buvo perskaitęs visą F.Dostojevskį, E.Hemingvėjų.
Kaip spontaniškai ir iki galo pasinėrė į skaitymą, lygiai taip pat ponas Vytautas vėliau visą save atidavė gitarai. Ir grojo tol, kol nelaimingo atsitikimo metu sunkiai susižalojo ranką – nebeatitaisomai buvo nutrauktas piršto galiukas. Į rankas gitara paimta tik po labai ilgos pertraukos. O prieš 5-6 metus taip pat spontaniškai prasidėjo, anot V.Kupšio, didysis poezijos pikas. Per porą trejetą metų sukurta apie 150 eilėraščių. Niekur neskelbtus, nepublikuotus kai kuriuos jų meno gerbėjai jau birželio 3-iąją J.Miltinio dramos teatre išgirs atgimusius dainomis. “Vienintelę dainą prieš 11 metų su kolega Albinu Keleriu sukūrėme. Nesuprantu, kas atsitiko, kad po Naujųjų metų jos ėmė lietis viena po kitos”, – pasakojo ponas Vytautas. Kūrybos lavina užgriuvo, kaip teigia aktoriaus, jam besimokant gitara groti A.Malinino atliekamą romansą. Per rekordiškai trumpą laiką – pusantro mėnesio – sukurta 17 dainų. “Nei valgiau, nei miegojau. Pats negaliu suprasti, kaip visa tai įvyko. Išsiveržė toks nuo manęs visai nepriklausantis vulkanas”, – stebėjosi netikėta kūrybine energija V.Kupšys.
Ir grabe judins pirštus
Aktoriaus dainose – amžinos temos: meilė, ilgesys ir visų kitų jausmų paletė. “Mano poezija – ne apie stalo kojas ar šviestuvo spalvas. Lyrika – tai “dūšia” mana”, – kalbėjo teatralas. Ponas Vytautas pabrėžė, kad jo jausmingų lyriškų dainų jokiu būdu negalima vadinti liūdnomis. “Liūdesys yra pasyvas, o aš esu aktyvas. Mane visą dieną išlaikyti ramybėje neįmanoma. Aš visada kupinas veiklos – ir grabe gulėdamas kojos pirštą judinsiu”, – šmaikštavo nenurimstantis teatralas.
Žinomas aktorius ir režisierius neslėpė: ateityje galbūt pasirodys ir jo dainų albumas. O kol kas vyksta intensyvios repeticijos pirmajam, kaip dainininko, pasirodymui. “Jaudulys ir atsakomybė milžiniška. Būsimasis pasirodymas labai netikėtas ir man pačiam. Dar vasarį jei man būtų kas pasakę, kad dainuosiu scenoje, būtų atrodę absoliuti nesąmonė”, – neslėpė pašnekovas. Didelę sceninę patirtį turintis V.Kupšys prisipažino: kiekvieną spektaklį išgyvena tarsi pirmąjį. Scenoje, anot jo, užsiauginti odos neįmanoma. Tačiau pirmojo savo, kaip dainininko, pasirodymo birželio 3-iąją aktorius laukia su dar didesniu jauduliu nei premjeros. “Scenoje liksiu vienas kaip pirštas”, – neslėpė nerimo ponas Vytautas.
Kūrėjai gyvena vieni
Be poezijos, muzikos, teatro V.Kupšio gyvenimo didelę dalį užpildo dar ir sportas. Šis pomėgis aktoriui likęs nuo vaikystės, kada jų šeimai gyvenant vienkiemyje netoli Darbėnų miestelio, esančio greta Palangos, vaikams sunkūs fiziniai darbai buvo tapę kasdienybe. Fiziškai stipriam būsimajam aktoriui nieko nereikšdavo vaikščioti ant rankų tol, kol kraujas suplūsdavo į galvą. Ir dabar ponas Vytautas nevengia fizinių krūvių – mielai žaidžia krepšinį, lankosi sporto salėje, o visi jo rytai prasideda mankšta. “Surūdyčiau be jos”, – juokavo V.Kupšys. O prieš trejetą metų savo 40-mečio proga dėl sporto metė ir rūkyti. Teatralas šmaikštavo, kad ir vegetaru galėtų tapti, jei jiems būtų leista valgyti rūkytus lašinius.
Savo antrąją pusę suradęs dar studijų laikais jau šešerius metus ponas Vytautas gyvena, kaip pats sako, vienas kaip pirštas ir tuo labai džiaugiasi, nes daugiau laiko gali skirti kūrybai. “Maestro J.Miltinis tūkstantį kartų buvo teisus sakydamas, kad vedybos iš kūrėjo atima daug to, ką jis galėtų skirti teatrui”, – įsitikinęs V.Kupšys. Nors gyvena vienas, tačiau su 21-erių dukromis dvynėmis Ramune, studijuojančia teisę, ir Egle, būsimąja filologe ir italų kalbos specialiste, tėčio santykiai puikūs.
Prieš dešimtmetį išsiskyręs su pirmąja žmona, vėliau vedęs kitą moterį dabar aktorius neslėpė, kad antroji santuoka buvo didžiausias nesusipratimas jo gyvenime, įnešęs daug sumaišties. Ir vis dėlto ponas Vytautas tvirtino dėl nieko nesigailintis, nieko nekaltinantis. “Kalti esame nebent todėl, kad gyvename. Kuo daugiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, jog mes galime tik įsivaizduoti, kad viskas mūsų rankose. Iš tiesų jose – tik galimybė išlikti savimi”, – mano teatralas.
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Netikėtai lyg vulkanas prasiveržusios kūrybinės energijos rezultatas – artėjantis V.Kupšio autorinių dainų vakaras.
