Panevėžio priemiestyje esantis privatus senienų muziejus užburia net ir tuos, kurie mokykloje per istorijos pamokas žiovaudavo. Jo savininkas, kolekcininkas Klemensas Sakalauskas, surinkęs daugybę įdomių, niekur nematytų eksponatų, galėtų drąsiai pretenduoti į geriausio gido titulą, nes dirba iš širdies.
Viskas prasidėjo nuo monetos
Klemenso Sakalausko sodyboje Panevėžio rajone, Piniavoje, specialiai tam pastatytoje klėtyje ir kieme jau šešti metai eksponuojami įvairūs senoviniai daiktai, žmonių naudoti buityje, pramonėje, pramogoms. Daugelis jų savo amžių skaičiuoja ne dešimtmečiais, o šimtmečiais.
Taip lakoniškai galima pristatyti privatų K.Sakalausko muziejų: baldų, skrynių, spynų, raktų, ąsočių, gramofonų, armonikų, muzikinių dėžučių, lygintuvų, sviestmušių, verpimo ratelių, garo variklių, traktorių ir dar daugelio kitų rakandų ir prietaisų kolekcijas.
Tačiau šmaikštus šeimininkas tikrai nelinkęs su lankytojais kalbėtis neretai nuobodžiais, tegu jie neįsižeidžia, muziejininkų terminais. Todėl apsilankiusieji pas poną Klemensą išsineša ne tik įspūdžius, žinias, bet ir nuotaiką.
Matyt, ir negali būti kitaip, kai muziejaus įkūrėjas ir šeimininkas į jį investuoja visą savo gyvenimą. Be to, yra, kaip pats juokauja, visų mokslų – istorijos, fizikos, chemijos, literatūros, muzikologijos ir kitų daktaras.
Vyras išnagrinėjęs kiekvieno daikto praeitį, kruopščiai jį apžiūrėjęs, išsiaiškinęs veikimo mechanizmą, išstudijavęs gedimus. Neveikiančius ar sugedusius – sutaisęs ir prikėlęs naujam gyvenimui.
Daugiau kaip tris dešimtmečius rinkdamas senovinius daiktus K.Sakalauskas įsivaizduoja, kaip ir kam juos kadaise žmonės naudojo, ką savininkai jautė.
Tarkime, kad ir muzikantas, grojęs 1938 metais pagaminta armonika su veidrodėliu. Gal jis grodamas vis dirstelėdavo į veidrodėlį, norėdamas įsitikinti, kad gerai atrodo, nes jam norėjosi patikti merginoms. O gal veidrodėlis turėjo visai kitokią paskirtį?
Arba kaip jautėsi prieš gerą šimtą metų kalvio žmona, lygindama drabužius vyro jai pagamintu sunkiu lygintuvu?
Kai kurie pono Klemenso sodyboje esantys daiktai turi tarsi antrąją istorinę vertę. Kad ir prieš Antrąjį pasaulinį karą pagamintas traktorius.
Vienoje žemdirbių šventėje prie tokio traktoriaus, atvežto iš K.Sakalausko muziejaus, vairo atsisėdęs amžinatilsį Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas susigraudino: „Ir aš tokiu pat esu aręs.“
Tiesa, šio traktoriaus sėdynę Burbiškyje pasimatavusiam premjerui Andriui Kubiliui šis mechanizmas sentimentų nesukėlė, bet pasirodė labai įdomus.
K.Sakalauskas prisipažįsta: jei įsigilina į daikto istoriją, jis tampa dar brangesnis širdžiai. Galybę eksponatų surinkęs vyras patikino, kad iš karto pastebėtų, jeigu dingtų bent vienas.
Jam daiktai – kaip tėvui vaikai?
„Panašiai“, – juokiasi du sūnus užauginęs K.Sakalauskas. Jis savo atžalas irgi užkrėtė aistra kolekcionuoti.
Bajoro titulą turintis vyras pats krašto praeitimi, senienomis irgi susidomėjo dar vaikystėje.
„Tėvai man daug pasakodavo apie bajorų gyvenimą. Bet viskas prasidėjo nuo tėvo žemėje rastos monetos. Aš iki šiol ją išsaugojau“, – „Sekundei“ sakė jis.
Iš Estijos parvažiavo ant inkaro
Visi eksponatai K.Sakalausko muziejuje taip skrupulingai išdėlioti, kad atrodo tarsi archyvuoti. Akivaizdu, kad šeimininkas kiekvienam daiktui su meile ieškojo tinkamiausios vietos.
Nė vieno eksponato, net pakabinto palubėje, nėra apdulkėjusio, bet kaip pastatyto, paguldyto ar pakabinto. Rodos, kad juos ką tik lietė pirmųjų šeimininkų rankos.
Senienos į K.Sakalausko namus atkeliavo ir vis dar keliauja įvairiais būdais. Vienus jis rado pas kaimo žmones, kitus išsimainė su kolekcininkais. Iš antikvariato parduotuvių jis neperka.
Pono Klemenso pažįstami visada jam praneša sužinoję, kad vienur ar kitur yra daiktas, kuris galbūt domintų muziejaus savininką. Kolekcininkas važiuoja, žiūri, tikrina.
Bet ko neima. Tik pačius originaliausius ir įdomiausius daiktus. Antraip, sako, muziejus taptų sendaikčių sandėliu ir netektų savo svarbiausios paskirties – sudominti.
Todėl jo muziejuje, pavyzdžiui, „tik“ apie 230 lygintuvų, tarp jų – ir šildomų ant specialių krosnelių ar „tik“ 40 meniškų verpimo ratelių.
Vilniaus kolekcininkų klubui priklausantis K.Sakalauskas su kolegomis turi hobį – važinėti į kitų šalių kolekcinininkų susiėjimus ir ten pasiieškoti senovinių, įdomių daiktų.
Vienas paskutinių tokių kelionių trofėjų – 1725 metais pagamintas inkaras iš Estijos. Jį ponas Klemensas parsigabeno praėjusių metų vėlų rudenį.
Su bičiuliais lengvuoju automobiliu „Volvo“ pikapu į Estiją nukakęs K.Sakalauskas namo grįžo gulėdamas ant automobilin įkišto 2,40 metro ilgio inkaro. „Buvo šaltoka“, – juokavo vyras.
Muziejuje inkarą jis pastatė šalia didžiulio naro kostiumo su visa nardymo atributika. Marinistinį kampelį, dekoruotą jūros dugno motyvais, neatsitiktinai papildė 18-ojo amžiaus įspūdinga cecho skrynia pinigams laikyti.
Vaikystėje Žiulio Verno fantastiniais kūriniais – „20 mylių po vandeniu“, „Kapitono Granto vaikai“ ir kitais susižavėjęs ponas Klemensas tarsi įkūnijo skaitant knygą matytas vizijas.
K.Sakalauskui atvėrus skrynios dangtį, aiktelėjome iš nuostabos – ji buvo sklidina metalinių pinigų. Tačiau kolekcininkas tik nusijuokė.
„Jei norite, pasisemkite. Tai – tarybinės monetos“, – paaiškino jis.
Prisiminęs, kaip labai vaikystėje jį traukė paslaptingas jūros pasaulis, ponas Klemensas papasakojo ir vieną su tuo susijusią išdaigą.
Kartą jis pasiėmė tėvo guminį batą, nupjovė aulą, iš gumos bei stiklo sumeistravo povandeninę kaukę, iš medžio išsidrožė laivelį ir jį nuskandino. Užsidėjęs kaukę dienų dienas kelerius metus stebėdavo, kas su laiveliu vyksta po vandeniu. O tėvas tuo metu smarkiau palijus šlapo kojas.
Jauki mergelių klėtis
Kitame muziejaus gale – vadinamoji mergelių klėtis. Ją pagal anų laikų nuotraukas surentė pats K.Sakalauskas. Kolekcininkas sako norėjęs atkurti aplinką, kurioje vasarą gyvendavo ūkininkų samdiniai.
„Tik rakandų tokiose klėtyse tuomet tiek nebūdavo, kiek čia“, – įspėja jis lankytojus. Bet ir taip aišku, tiek daug rankšluosčių, puodynių ir kitų namų apyvokos daiktų ne tik samdiniai, bet ir ūkininkai neturėjo.
Iš mergelių klėtyje stovinčių senovinių baldų vienas įdomiausių – ilgas, 200 metų senumo, kelių kartų išsėdėtas suolas. Jį ponas Klemensas rado pas vieną senyvą kaimo gyventoją.
Antrame muziejaus aukšte, virš mergelių klėties, senovinių patefonų, gramofonų, akordeonų, muzikinių dėžučių, plokštelių ir, nepatikėsite, netgi senovinių kompaktinių diskų. Jie veikia plokštelės principu, bet savo išvaizda primena mums šiuolaikinius diskus.
Yra ir maždaug apie 1900-uosius pagamintas „kompaktinių diskų grotuvas“ „Feniksas“.
Čia galima pamatyti ir viena pirmųjų gramofonų – 1880 metų „Edisoną“. Originalus prietaisas iki šiol puikiai veikia.
Šioje kolekcijoje esančiais patefonais tarpukaryje buvo prekiaujama Panevėžyje.
Rodydamas senutėles, bet puikiai išsilaikiusias armonikas, ponas Klemensas, pats grojantis šiuo instrumentu, sakė, kad groti šiuolaikinėmis armonikomis ir senovinėmis – visiškai skirtingi dalykai. Senųjų kitokie konstrukcijos principai ir jos skamba visiškai kitaip.
Antrame aukšte šalia muzikos instrumentų gulinčioje svečių knygoje – įrašai įvairiomis kalbomis.
K.Sakalausko muziejų šiltuoju metų laiku lanko ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Čia yra buvę baltarusių, gruzinų, norvegų, šiemet balandį viešėjo ekskursantai iš Kinijos.
Muziejaus savininkas bilietų nepardavinėja. „Renku tik aukas“, – juokavo unikalią galimybę nusikelti į Lietuvos praeitį visiems norintiesiems dovanojantis vyras.
K.Sakalauskui išlaikyti muziejų nelengva. Jam tenka būti ir kolekcinininku, ir restauratoriumi, ir sargu, ir valytoju. Bet piniavietis jaučiasi laimingas sukūręs tai, apie ką nuo vaikystės svajojo.
Dovanų – gera nuotaika
K.Sakalausko muziejaus lankytojams retai kada pavyksta ekspozicijas apžiūrėti rimtais veidais. Gidu būnantis šeimininkas nesusilaiko nepašmaikštavęs ar nepapasakojęs kokios smagios su vienu ar kitu eksponatu susijusios istorijos.
Nors ponas Klemensas ir nenorėjo, išduosime: būna, kad jis tyčia papokštauja.
Kartą jo sodyboje lankėsi pagyvenusių damų būrelis. Prie didžiulio mitologinio akmens jas nuvedęs K.Sakalauskas viešnioms atskleidė savo tariamos jaunystės paslaptį.
„Sakau, matote, nors man jau netoli 100 metų, aš kiekvieną rytą apsiprausiu akmens įduboje susidariusiu vandeniu. Todėl atrodau gerokai jaunesnis“, – dėstė moterims sodybos šeimininkas. Jis nė nepagalvojo, kad viešnios pokštą priims už gryną pinigą.
Kolekcininkas labai nustebo, kai lankytojos puolė šlakstytis vandeniu iš akmens.
Dažnai į jo sodybą užsukančius vestuvininkus pralinksmina K.Sakalausko anekdotai apie senovinius rakandus, kurie paįvairindavo vyro ir žmonos gyvenimą.
Muziejaus šeimininkas įsitikinęs: net unikaliausi ir rečiausi eksponatai patys savaime lankytojams nebus įdomūs, jeigu gidas pasakos sausai.
Jis stengiasi savo sukauptas žinias žmonėms perduoti kuo patraukliau, žaismingiau, kad juos sudomintų krašto istorija.
Kolekcininkas savo eksponatus dažnai skolina muziejams, įvairiems renginiams.
Pramonės evoliucijos paroda
K.Sakalausko sodybos kieme, be senovinių traktorių, yra 12 angliškų, vokiškų, švediškų garo variklių, pagamintų pačioje 20-ojo amžiaus pradžioje. Pagal dydį vienas prie kito sustatyti varikliai iš toliau primena traukinį.
Pasak kolekcininko, visi šie varikliai buvo naudojami Lietuvoje, vienas kainuodavęs tuo metu pasakiškus pinigus – apie 1000 litų. Užėjus tarybų valdžiai, garo varikliai buvo atimti iš žmonių ir naudoti kolūkių reikmėms. Tobulėjant technikai, tokie varikliai atsidurdavo metalo lauže.
K.Sakalauskas gali išsamiai papasakoti kiekvieno variklio suradimo istoriją. Pavyzdžiui, vieną iš jų aptiko kaimo gyventojo sodyboje užkastą.
Muziejaus šeimininkas pastebėjo, kad garo variklius pamėgo zylės, šie paukščiai apsigyvena jų viduje.
Apskritai į pono Klemenso sodybą mėgsta užsukti įvairūs gyvūnėliai.
Tvenkinyje jis laiko tikrų tikriausią auksinę žuvelę, kuri, kaip tikina kolekcininkas, išpildo visus jo norus. O jie vienaip ar kitaip dažniausiai susiję su jo aistra kolekcionuoti.
Inga SMALSKIENĖ
I.Žilėnaitės nuotr. K.Sakalauską vaikystėje be galo žavėjo povandeninis pasaulis, tad muziejuje jis įrengė marinistinį kampelį.
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
