Panevėžio rajono poliklinikos greitosios medicinos pagalbos (GMP) skyriaus darbuotojas teismui siekė įrodyti, jog jo darbovietė prijungiant prie valstybinės GMP buvo diskriminuojamas, nes gavo mažesnį atlyginimą nei kolegos.
Visų instancijų teismų maratoną praėjęs darbuotojas siekė įrodyti, kad, jo darbovietę – Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos GMP skyrių – prijungus prie valstybės lygmens Greitosios medicinos pagalbos tarnybos, jam buvo mokamas mažesnis atlyginimas nei kitiems darbuotojams, atliekantiems tą patį darbą, todėl jis jautėsi diskriminuojamas.
Darbuotojas prašė priteisti darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų skirtumą, taip pat įpareigoti darbdavę taikyti vienodas darbo apmokėjimo ir skatinimo priemones, remiantis diskriminacijos draudimu, įtvirtintu tiek Lietuvos teisėje, tiek tarptautiniuose dokumentuose.
Visgi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė darbuotojo reikalavimą, konstatavę, kad nevienodas darbo užmokestis buvo pagrįstas objektyviomis reorganizacijos aplinkybėmis.
Bylą nagrinėjęs Aukščiausiasis Teismas taipogi pripažino, kad darbuotojams po reorganizacijos tam tikrą laiką buvo taikomos nevienodos darbo apmokėjimo sąlygos, tačiau nusprendė, kad toks laikinas atlyginimų skirtumas buvo objektyviai pagrįstas – tai buvo reorganizacijos proceso dalis, siekiant per pereinamąjį laikotarpį suvienodinti darbo užmokesčio sistemą visoje GMP tarnyboje.
Šiam tikslui pasiekti buvo taikytos tarpinės kompensacinės priemonės (priedai prie atlyginimo), o pati sistema buvo suvienodinta greičiau, nei planuota, t. y. per 7 mėnesius vietoje 2 metų. Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad laikinas nevienodas apmokėjimas buvo iš anksto žinomas, su juo darbuotojas buvo supažindintas, išreiškė sutikimą, o skirtumai neturėjo diskriminacinio pobūdžio.
Ši Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
