Deimantinė santuoka su meile ir šypsena

Eina antras mėnuo, kai žydinčią gegužę panevėžiečiai Genutė ir Bronius Puzinai atšventė šešias dešimtis drauge nugyventų metų. Puotos nekėlė – vien pasveikino vienas kitą. Sutuoktiniai prisipažįsta, kad didžiausia deimantinės santuokos dovana Genutei yra Bronius, jam – Genutė.

Prabėgus daugiau nei pusei amžiaus, kai gyvena kartu, sutuoktiniai sako vienas kitam su kiekviena diena tampantys vis brangesni, svarbesni, o jųdviejų meilė – tik stiprėja.

Kitokie žmonės

Genutė ir Bronius – aukštaičiai. Jis nuo Kupiškio, ji – pasvalietė.

Susipažino mokydamiesi Lietuvos pakraštyje, Suvalkijos mieste Kalvarijoje gyvavusiame maisto pramonės technikume.

Jį baigę, tapo pienininkais.

Pagal specialybę padirbėję Dzūkijoje, ten ir susituokę, jauni specialistai atvyko dirbti į Panevėžį.

Pasakoja jų darbovietę buvus pačiame miesto centre: iki pastatė naują pieno kombinatą, ankstesnysis veikė pastate, kuriame vėliau įsikūrė ir tebeveikia konditerijos cechas.

Sutuoktiniai neslepia, kad darbas jiems buvęs labai svarbi gyvenimo dalis. Jų žinios, taip pat atsakingumas lėmė, kad abiem buvo patikėtos atsakingos vadovaujančios pareigos. Keliant kvalifikaciją, teko pavažinėti po tuometės Sovietų Sąjungos pienininkystės įmones.

Genutė dargi buvo paskirta pienininkystės eksperte, tad vykdavo ne tik mokytis, bet ir mokyti.

„Kitokie mes buvome nei dabartiniai jauni žmonės, – mąsto Bronius. – Mano tėtis žuvo, kai buvau vos devynerių, tad teko išmokti dirbti visus ūkio darbus. Dabar jaunuoliai daug mokosi, bet gilinasi į vieną sritį – man teko išmokti daugelio dalykų. Kai papasakoju, ką būdamas mažas ūkyje dirbdavau, daugelis tik nustemba ir prisipažįsta nesuprantantys, kaip vaikas, vėliau ir paauglys galėjo tiek visko mokėti.“

B. Puzino tėtis pokariu žuvo Žaliojoje girioje – vietoje, vadinamoje Bombardyne. Į tą vietą vyrai buvo pasiųsti kirsti medžių, o sovietinės armijos lakūnai per pratybas ant jų, medkirčių, numetė bombą.

Genutės vaikystę irgi žymėjo išbandymai. Jos šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, tačiau tėvams pavyko išsislapstyti. Teko palikti savuosius namus, visgi tremties išvengė.

G. Puzinienė skaičiuoja, kad į Sibirą ar dar toliau ji būtų vežta keturmetė. Šeimai slapstantis, palikus ūkį, teko gyventi vargingą ir skurdų gyvenimą.

Pykti nemoka

Jaunystėje pamatę vienas kitą Kalvarijos technikume, kupiškėnas Bronius ir pasvalietė Genutė mena išsyk pajutę abipusę simpatiją.

Ją sužavėjo jaunojo Broniaus šypsena, jį – Genutės nuoširdumas ir dailumas.

Bronius mena šokdinęs patikusią mielą merginą visą vakarą, bet ir pasibaigus šokiams buvo sunku atsiskirti.

Tuokėsi, kai Genutei sukako 22-eji, jaunikis buvo penkeriais metais vyresnis.

Abu jie gimę kone tą pačią dieną: žmona gimtadienį švenčia sausio 1 dieną, vyras – 2-ąją.

„Buvo nekart, kad nuomonės nesutapdavo. Bet kažkaip išsiaiškindavome, pyktis neteko.“

B. Puzinas

Sutuoktiniai džiaugiasi, kad didelių ir sunkių išbandymų gyvenimas jiems neskyrė. Vaikų nesusilaukė, tad per gyvenimą visą dėmesį, meilę, švelnumą skyrė vienas kitam.

„Buvo nekart, kad nuomonės nesutapdavo, – neneigia Bronius. – Bet kažkaip išsiaiškindavome, pyktis neteko.“

Genutė irgi paatvirauja, kad jei kada širdy ir papykdavo ant savojo išsirinktojo, tai neilgai. Kitą dieną vėl vienas kitam šypsodavosi.

„Nemoka Genutė pykti“, – patikina deimantinis jaunavedys.

Vienas kito didžiausi aistruoliai

G. Puzinienę ir visą gyvenimą ypač žavėjo nuoširdi vyro šypsena, liudijanti jo gerumą. Tad abu tvirtina, jog šešios dešimtys santuokos metų prabėgo lyg vienas mirksnis.

„Jaunystėje aš buvau šokėjas, su šokių kolektyvu važiuodavau į dainų šventes. Genutė buvo ir dabar yra dainininkė – dainuoja Panevėžio chore „Atgaiva“. Aš ją palydžiu į choro repeticijas“, – pasakoja Bronius. Taigi abu sutuoktiniai turi veiklos, leidžiančios ir su puikiais žmonėmis pabendrauti, ir prasiblaškyti.

Kiek anksčiau jiedu buvo įsitraukę į sveikuolišką gyvenimą. B. Puzinas sveikuolių sporto  varžybose nesyk prizininku yra tapęs. Vyrui varžantis, Genutė sako būdavusi jo pagrindinė aistruolė.

Dar ir dabar, rytais nubudę, sutuoktiniai kartu daro mankštas. Kadangi gyvena netoli Kristaus Karaliaus katedros, turi pomėgį pasivaikščioti po jos šventorių.

„Bent jau porą kartų šventovę apsukame kasdien“, – sako Bronius.

Kol juda, tol sveiki

G. Puzinienė dar dirbdama pieno kombinate darbovietėje susilaužė koją. Tad dabar eiti jai padeda vyras. Jis Genutei – atrama ir pačia tikrąja prasme.

„Jis ir prigulti man neleidžia – abu krutame visą dieną, nes judėjimas – tai sveikata“, – šypsosi moteris.

Sutuoktiniai pabrėžia negalintys atsidžiaugti matydami, kaip kone kasdien gražėja Panevėžys ir kaip smagu po tokį dailų miestą akis paganyti.

„Daug metų po Panevėžį važinėdavau dviračiu ir tai man labai patiko. Dabar nustojau važinėti, nes baisu pasidarė taisyklių nesilaikančių paspirtukininkų“, – prisipažino Bronius.

Iki pat šios vasaros Puzinai darbuodavosi ir sode. Bet galop nutarė, kad sodininkavimas iš jų, nebejaunų, reikalauja jėgų neatitinkančio triūso, tad sklypelio Piniavoje atsisakė.

„Gyvename pirmame daugiabučio aukšte, tad ir taip esame kaip ir ant žemės“, – juokauja Bronius.

Anksčiau vasaras panevėžiečiai leisdavo poilsiaudami pajūryje – tolimų užsienių aplankyti neteko, nors Bronius pasigyrė vaikščiojęs po Prahą.

Dabar deimantiniai sutuoktiniai ilsisi savame mieste, nors ne taip seniai važiavę į ekskursiją po Suvalkiją.

G. Puzinienė išmokusi esperanto kalbą – nepagailėjo tam trejų metų, lankė būrelį, vertė tekstus.

„Esperantininkai – labai puikūs žmonės, – tikina Genutė. – Vien dėl jų vertėjo mokytis esperanto kalbos.“

Į klausimą, kokių planų ir svajonių deimantinė pora turi kitiems dešimtmečiams, G. Puzinienė atskleidė norinti surinkti informaciją giminės medžiui. O jos vyro vienintelis troškimas – kad pabūtų dar kiek įmanoma sveikesni, ypač – jo mylima Genutė.