Ironišką požiūrį net į tragiškus nutikimus perteikiantį romaną sukūrusi panevėžietė sako besidžiaugianti, kad išdrįso imtis veiklos, apie kurią svajojo nuo vaikystės, tačiau įsisukusi į darbus tam laiko rado tik būdama penkiasdešimt septynerių.
Nesulaukė iš kitų – ėmėsi pati
Prieš didžiąsias metų šventes knygynuose pasirodęs Reginos Radavičiūtės romanas „Kaip mama ir tėtis laimės ieškojo“ slepia intrigą – mergautine pavarde pasirašyta knyga grožinėje literatūroje debiutuoja žinoma panevėžietė, leidyklos „Magilė“ savininkė Regina Magilienė.
„Tai – mano avantiūra, – juokiasi leidėja. – Iškart sakau, kad nepretenduoju į rimtos kūrėjos statusą. Neturiu didelių ambicijų, manęs nė kiek nežeidžia, kad panaši literatūra vadinama paplūdimio skaitiniais. Knygos atsiradimą lėmė tinkamai susiklosčiusios aplinkybės ir noras sukurti komercinį produktą.“
Kaip prisipažino panevėžietė, jos darbe pastaruoju metu būta situacijos, kai daugelis atsiunčiamų lietuvių autorių rankraščių buvo neįdomūs, silpni. Į kasdienius užsienio agentūrų pasiūlymus leisti verstinius romanus ji taip pat žiūrėjo kritiškai, nes rasti kūrinių, kurie galėtų konkuruoti su didžiųjų leidyklų knygomis, nelengva. Taigi norėjosi išleisti perkamą, skaitytojus sudominsiančią knygą, o tokios vis nepavyko rasti.
„Vis stebėjausi, kokie populiarūs pastaruoju metu tapo didelės meninės vertės tarsi ir neturintys komerciniai spektakliai, filmai, kokie jie įdomūs žmonėms. Pamaniau, kad reikia savo srityje tiesiog imtis pačiai sukurti ką nors panašaus“, – atskleidžia moteris.
Neleido pamiršti penkiasdešimtmečių
Drąsos imtis iki tol neišbandyto darbo R. Magilienei suteikė ir perskaitytas linkėjimas imtis daryti ką nors tokio, ko anksčiau neišdrįso, ir kažkada populiarios rašytojos S. Kubelkos ištartas pasiūlymas rašyti.
„Pamaniau – kodėl gi savęs neišbandyti. Juo labiau kad vaikystėje, jaunystėje norėjau studijuoti literatūrą, būti rašytoja, būdama moksleivė esu laimėjusi antrą vietą rašinių konkurse.
Gyvenimas pasisuko visai kita kryptimi, baigiau maisto technologijos ir organizavimo mokslus. Tačiau mintis rašyti vis kirbėjo – skaitydavau kitų knygas ir vis galvodavau, kad galėčiau ir aš rašyti.
Perskaičiusi Patricijos Scanlan romaną „Frančeskos vakarėlis“ ir Claudios Keller „Dovanoju tau savo vyrą“ taip užsinorėjau parašyti savą šių istorijų variantą. Vis nedavė ramybės mintis, kad reikia panašios knygos, tik, žinoma, kad jos siužetas būtų susietas su Lietuvos realijomis“, – pasakoja debiutuojanti rašytoja.
Jos įsitikinimu, Lietuvos rinkoje stinga knygų, pasakojančių brandaus amžiaus žmonių istorijas. Viskas esą sukasi tik apie jaunuolius, jų gražius ir lengvus gyvenimus, o penkiasdešimtmečiai tampa tarsi nereikalingi. Tačiau jų gyvenimai esantys labai įdomūs.
Svarbiausi vertintojai nenurašė
„Manau – jei norisi kokios nors neišbandytos veiklos, nereikia savęs stabdyti. Kartais geriau nelaukti, kol įsijungs protas, kol pradėsi bijoti, kas ką pasakys. Reikia imti ir pasidaryti sau šventę, nedelsti, nes niekas kitas to nepadarys“, – dėsto požiūrį į gyvenimą R. Magilienė.
Ji neslepia ir rašydama, ir spaustuvei atidavusi knygą maniusi, kad labai išgyvens, jaudinsis dėl žmonių reakcijų į jos kūrinį. Bet įvykę visai atvirkščiai – moterį tik juokas ima iš aplinkinių, kurie stebisi, nori, kad romano autorė jiems pasiaiškintų, kodėl leido sau kokį nors šiurkštų posakį.
Ji sako išėjus knygai išvydusi, kad kai kurie žmonės apie ją turėjo susidarę realybę ne visai atitinkančią nuomonę, kiti pasirodė sutrikę, nežinantys, kaip vertinti tokią pažįstamos išdaigą, o kai kuriuos romanas net sunervino.
Tiesa, romaną skaitė dar nedaug kas, į knygynus jis pateko tik prieš pat Kalėdas, dar nežinia, kokios sėkmės sulauks, kokie bus skaitytojų atsiliepimai. R. Magilienė sako – kol kas išgirstieji yra neprasti, o tai labai reikšminga, nes komentarus išsakė jai labai svarbūs žmonės.
„Labai vertinu daug skaitančio, su įvairia literatūra susipažinusio dizainerio, knygų maketuotojo Jokūbo Jacovskio nuomonę. O jis suprato, ką norėjau pasakyti. Kai išsakiau savo abejones, svarstymus, gal knygos neleisti, paragino persigalvoti ir sakė, kad parašiau nė kiek ne blogiau, nei kiti mano leidžiami rašytojai.
Redaktorė Violeta Abromavičienė, kuriai esu labai dėkinga už neįkainojamą pagalbą rašant, nudžiugino papasakojusi, kad gavusi rankraščius pamiršdavo taisyti tekstą, nes skubėdavo skaityti, buvo įdomu, kaip pasisuks siužetas“, – pasakoja rašytoja.
Ne dejuoti, o juoktis
R. Magilienė atskleidžia, kad rašant pasitvirtino daugsyk girdėta tiesa, jog rašytojams kuriant mintys ir žodžiai ateina tarsi savaime: „Tikrai – buvau sugalvojusi vienokią istoriją, tačiau herojai manęs neklausė. Visai netikėtai, prisėdus pailsėti prie televizoriaus, atklydo viena idėja, tarsi kokia sniego gniūžtė viskas augo, pynėsi, mintys pasipylė taip, kas vos spėjau rašyti, dėlioti, kad nepamirščiau.“
Svarbu jai buvo ir nepamiršti įpinti ironiško požiūrio į gyvenimą. Viliasi, kad pavyko įgyvendinti norą nepiktai pasišaipyti ir iš vyrų, ir iš vyrus keikiančių moterų, kurios pačios leidžiasi, kad joms ant pečių gultų visi keturi namų kampai. Iš esmės, teigia rašytoja, romane pasakojama tragedija, tačiau ji aprašyta ne dejuojant, o su humoru.
Ką daryti su išsipildžiusia svajone?
Romane papasakota istorija, tvirtina rašytoja, yra bandymas paspėlioti, kokias svajones žmonės labiausiai nori įgyvendinti.
„Panašius siužetus matau aplink. Gyvena moteris, su vyru turi verslą, tris vaikus, laiko visus keturis namų kampus, yra varginama nesibaigiančių rūpesčių. Ir vis svajoja išlošti milijoną.
Ką tokia moteris daro, kai tas milijonas iš tikrųjų atsiranda? Ką daryčiau aš, mano pažįstamos, viso pasaulio moterys? Ar protingai, tvarkingai sudėlioti tą svarbią gyvenimo dėlionę, ar atrasti savyje tokių velniūkščių, kurių nė neįtarei esant? Mano herojė pasielgia taip, kaip niekas nesitikėjo“, – neatskleisdama smulkmenų siužetą nupasakoja autorė.
Jos teigimu, istorijos pabaiga daug kam tikriausiai atrodys netikėta, skaičiusieji mano, kad būtinas knygos tęsinys. Tačiau pati R. Magilienė tvirtina, kad viskas jau pasakyta, o jei kam norisi tęsinio ar kitokios siužeto baigties – ką gi, galima susigalvoti tai, kas labiausiai atitiktų norus, gyvenimo supratimą, charakterį.
Nerašė ko neišmano
Knygos siužetas, anot R. Magilienės, yra gana realistiškas: „Knygos herojai neturi konkrečių prototipų, joje nepasakojamos man ar mano pažįstamiems nutikusios istorijos. Bet vis galvoju, kad gal ir reikėjo parašyti tą dažnai rašytojų kartojamą sakinį – jei atpažinote asmenis ar faktus, tai tik sutapimas. Nes savo pasakojime atpažįstu ir draugių, ir savo pačios būdo bruožų, patirčių.
Kita vertus, juk ir nerašiau apie tai, ko neišmanau, negaliu lįsti ten, kur nieko nežinau. Pavyzdžiui, mano herojai turi transporto įmonę – aš tikrai gerai žinau, kaip toks verslas gyvena, esu įsigilinusi į šią sritį, esu mačiusi ir kaip gyvena kreditų prislėgti žmonės. Žinau ir tai, kokiomis akimis žmonės žiūri į sergančiuosius sunkia liga, kaip jaučiamasi sveikstant, išsilaižius ir koks svarbus optimizmas, nes jis gelbsti sudėtingiausiose situacijose.“
Atsiskleidė, bet neišsirengė
Su realybe neprasilenkia ir pasakojimas apie herojės norą ištrūkti iš slegiančios aplinkos, kardinaliai pakeisti gyvenimą. Rašytoja prisimena girdėjusi faktą, kad JAV kasmet tūkstančiai moterų palieka šeimas, namus, pabėga, pradeda naują gyvenimą – taip nuvargina, „užknisa“ kasdienybė.
Lietuvoje, svarsto ji, pasislėpti ne taip lengva, ne tokia didelė šalis, bet ji tiki, kad norinčiųjų pabėgti nuo savo gyvenimo yra daug – juk matyti, kaip aplink žmonės gyvena, ką galvoja.
Tikroviškos esančios ir nuolatinės herojės svajonės laimėti milijoną.
„Man ir pačiai panašios fantazijos padėdavo, kai būdavo sunku. Tikrai, knygoje yra manęs – žinau, kad visi rašytojai daug savęs sudeda į knygas. Pavyzdžiui, Edmundo Malūko knygos man atrodė vienaip, kol jo nepažinojau, o kai susipažinau, pamačiau, kiek daug romanuose jis save atskleidžia.
Tik galiu patikinti, kad savęs įdėjau, tačiau tikrai neišsirengiau, neapnuoginau sielos ir minčių. Apskritai mane labai žavi pilkojo kardinolo vaidmuo, nepatinka viešumas, nenoriu afišuotis. Ir knygą rašiau, ir interviu duodu tikrai ne todėl, kad norėčiau išsipasakoti“, – teigia R. Magilienė.
Avantiūros patinka
Nors dar nežino, ar jos sumanytas „komercinis produktas“ taps populiarus, bus sėkmingas, realizuotu pasiryžimu išbandyti save panevėžietė džiaugiasi: „Avantiūros man tikrai patinka. Kad ir mano tapimas leidėja – juk į šį verslą atėjau iš visai kitos srities, stebinau tuos, su kuriais panorau dirbti, jie nesuprato, iš kur turiu drąsos imtis darbo srityje, kurios neišmanau. Bet juk išmokau.“
Leidyba į R. Magilienės gyvenimą atėjo, galima sakyti, atsitiktinai – keliaudama visai kito verslo reikalais pažįstamų paprašyta išplatino žurnalo tiražą. Kone tuo pat metu išsikalbėjusi su vyro pažįstamu medžiotoju sužinojo, kad šis esąs tuomet pirmąsias greit išgarsėjusias knygas išleidęs E. Malūkas.
Ėmėsi platinti jo knygas, o rašytojui susidūrus su nesklandumais tuomet jo kūrinius leidusioje leidykloje, sulaukė pasiūlymo – kam tau mano romanus tik platinti, jei gali pabandyti pati išleisti.
Įdomiausi – neblankūs gyvenimai
Panevėžietės leidykla „Magilė“ per devyniolika veiklos metų išleido kone visus ne tik E. Malūko, bet ir populiariųjų Daivos Vaitkevičiūtės, Edvino Kalėdos kūrinius. Didžiausiu įmonės pasiekimu jos vadovė vadina tokių knygų, kurioms nelengva prognozuoti komercinę sėkmę, leidybą.
„Labiausiai didžiuojuosi, kad bent retkarčiais galiu sau leisti imtis nebūtinai naudingų materialia prasme darbų – spausdinti, platinti tai, kas vertinga. Džiaugiuosi, kad išleidome su Leonardo Da Vinčio, Mikelandželo Buanaročio kūryba supažindinančias knygeles, metų knyga paaugliams pripažintą D. Vaitkevičiūtės „Trise prieš mafiją“, E. Malūko istorinį romaną „Karalienė Barbora“, ką tik K. Barėno premija įvertintą Indrės Janušytės „Prašau, nesudaužyk mano širdies“, – vardina R. Magilienė.
Klausiama, kokia literatūra sulaukia didžiausio populiarumo, atneša daugiausia naudos, ji atsako, kad žmonėms visada reikia to paties – meilės, ryškių emocijų.
„Kaip ir mano romano herojė, visi mes norim, kad gyvenimas nebūtų blankus, kad kas noes įdomaus, įspūdingo atsitiktų“, – sako debiutuojanti rašytoja.
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
