Dailininkas Arvydas Šaltenis panevėžiečius kviečia pasivaikščioti po savo gyvenimą žiūrint į paveikslėlius. Autentiška tapytojo išpažintis – ne apie estetinį grožį. Atvirkščiai, Lietuvos tapybos klasika tapę darbai byloja apie nepatogius dalykus, realią ir šiurkščią tikrovę.
Dailininkas Arvydas Šaltenis savo paveiksluose vaizduoja tikrą gyvenimą. U. Mikaliūno nuotr.
Tikri išgyvenimai
„Grožis yra tiesa, nesvarbu, kad ji skaudi, žiauri, kartais brutali. Mano piešiniuose nėra melo.
Tapau viską, ką mato akys, kas sukelia tam tikrą nuotaiką, reginį ar prasmę. Daug paslapties turi ne tik žmonės, bet ir peizažai ar daiktai. Noriu parodyti savo retrospektyvą nuo kūrybos pradžios iki dabar. Geriausio paveikslo vis dar nenutapiau, svajoju apie tobulą darbą“, – „Sekundei teigė parodos „Gyvenimo paveikslėliai“ autorius A. Šaltenis.
Dailės galerijoje kabantys paveikslai – tai tikros gyvenimo istorijos, nepadailintos, nenusaldintos. Kūriniai – įasmeninti, atėję iš autoriaus patirčių, kasdienės būties ženklų, sutiktų žmonių, akistatos akimirkų, skausmingų netekčių.
Viename iš jautriausių parodoje eksponuojamų paveikslų – motina su vaiku ant rankų. Jį dailininkas nutapė po savo pirmagimio mirties.
„Medikams nepavyko išgelbėti sūnaus gyvybės. Dėl jo mirties jaučiausi kaltas, mane kankino širdgėlos našta. Kad save suvaldyčiau, nutapiau šį paveikslą“, – pasakojo dailininkas.
Anot menininko, norint perteikti gyvenimo realybę, nebūtina piešti. Tai galima padaryti ir asambliažuose. Kompozicinės dėlionės iš tėviškės kaimuose rastų daiktų, tokių kaip aprūdijusios vinys, peilis, siuvinėti paveikslėliai, ranka rašyta laiško skiautė, apiplyšusi herbo reprodukcija, drobėje susijungtų su pieštais atsiminimais, virsta daugiaprasme žinia.
„Nušiuręs ir apiplyšęs herbas dar iš prieškario laikų. Šį politinį paveikslą padariau, kai į valdžią grįžo komunistai“, – paaiškino tapytojas.
Karštos diskusijos
A. Šaltenis tuomečiame Vilniaus dailės institute mokėsi estetinės tapybos, bet kitoks požiūris į kūrybą atėjo tarnaujant kariuomenėje. Todėl ir parodoje nemažai paveikslų šia tematika, o dalis darbų piešti armijoje.
„Į kariuomenę mane paėmė dar mokantis ketvirtame kurse. Tarnavau netoli nuo Tolminkiemio, kur kadaise gyveno Kristijonas Donelaitis. Ten praleidau daugiau nei trejus metus. Laisvalaikiu tapiau. Šis laikotarpis gyvenime paliko gilų pėdsaką“, – prisimena dailininkas.
Menininko teigimu, ant sienos kabantis plakatas su taikiniu – simbolinis ženklas. Paveikslas atitinka įvykius Ukrainoje. Taip A. Šaltenis akcentuoja, kad žmogus yra būtybė, stumdoma valdžios ideologijos. Jis bet kada gali prarasti laisvę ir nepriklausomybę.
Kariuomenėje pasukęs kita kūrybos linkme, dailininkas paskui su studijų draugais Kostu Dereškevičiumi, Algimantu Jonu Kuru ir Algimantu Švėgžda susibūrė į grupę „Ketveriukė“. Bičiulių rengtos parodos traukė visuomenės dėmesį ir kėlė karštas menininkų diskusijas. XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje šie dailininkai atsisakė romantinio patoso. A. Šaltenis iš savo kartos menininkų yra nuosekliausias ekspresionistinis realistas.
„Tarybiniais laikais valdžia nenorėjo, kad menininkai šnekėtų tiesą, blogybės buvo tabu. Mes norėjome gyvenimą parodyti natūralų, jo negražinti, nedailinti, tiesiog nutapyti tokį, koks yra iš tikrųjų. Gražu kaip yra – toks buvo mūsų kredo“, – pasakojo A.Šaltenis.
Rašo eilėraščius
Dailininkas gimė Anykščių rajone, augo Utenoje, tačiau turi sąsajų su Panevėžiu – jo tėvas literatūros tyrinėtojas, pedagogas Rapolas Šaltenis tarpukariu mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje.
A. Šaltenis prisimena, kaip tėvas jam „parodė savo pageltusias susuktas akvareles iš Panevėžio gimnazijos laikų, kur jo piešimo mokytojas buvo Juozas Zikaras, o literatūrą dėstė Julijonas Lindė-Dobilas“.
„Tiesą pasakius, buvau nusprendęs parodų neberengti, bet čia tėvo šaknys, o aš grynakraujis aukštaitis. Negalėjau priešintis. Parodoje norėjau labiau atskleisti Aukštaitijos kraštą, perteikti tėvo istorijas, bet tam neužteko laiko. Iš jo pasakojimų žinau, kad Panevėžys gražus miestas. Be to, mano žmona Aldona keramikė. Ji dalyvavo daugelyje keramikos simpoziumų Panevėžyje“, – sakė kūrėjas.
Menininkas ne tik piešia, bet ir rašo eiles. Mat Šaltenių giminėje yra ir poeto Antano Baranausko yra genetinė linija.
„Visi giminės norėjo, kad vaikai taptų rašytojais ir tęstų šeimos tradiciją, to ypač tikėjosi tėvas. Mama norėjo, kad būčiau architektu, bet dailė man buvo arčiausiai širdies. Kai Utenoje pradėjau lankyti dailės būrelį, kuriam vadovavo garsus mokytojas Vytautas Petronis, kitokio savo gyvenimo kelio nebemačiau“, – sakė tapytojas.
A. Šaltenis yra ilgametis talentingas dailės pedagogas, per dešimtis metų parengė kelias tapytojų kartas, ne vienam jaunam dailininkui sustiprino kūrybos motyvaciją. Jis dėsto Vilniaus dailės akademijoje, yra Tapybos katedros profesorius, ėjo akademijos rektoriaus, vėliau – prorektoriaus pareigas. Laisvės siekį ir pilietinę poziciją A. Šaltenis išreiškia ne tik savo kūryba, bet ir visuomenine veikla. Dailininkas buvo vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių.
A. Šaltenis surengė 12 personalinių parodų ir dalyvavo 50 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Dailininko darbai publikuoti 38 parodų kataloguose. Be to, menininko kūrinių yra įsigiję Modernaus meno centras, Valstybinė Tretjakovo galerija Maskvoje, M. K. Čiurlionio, Rutgerso universiteto, Vladivostoko, Lietuvos bei Vilniaus dailės akademijos muziejai.
Parodą „Gyvenimo paveikslėliai“ pagyvina dailėtyrininkės dr. Ramintos Jurėnaitės parašyta ir sudaryta, ką tik Modernaus meno centro išleista monografija-albumas „Arvydas Šaltenis, tapyba/painting“ bei dailininko eskizų ir poezijos rinkinys.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
