Kasmet vasaros pradžioje diplomus rankose turintys jaunuoliai šturmuodavo Darbo biržą – kas ieškodamas pirmojo darbo, o kas tik norėdamas išvengti privalomų sveikatos draudimo įmokų. Tačiau jau ne pirmus metus stebima tendencija, kad absolventai vis rečiau praveria Darbo biržos duris.
Dalis gabiausių studentų išgraibstomi dar studijų suole, dalis, suprasdami, kad Darbo birža nėra pats sėkmingiausias kelias svajonių darbo link, savarankiškai imasi darbo paieškų. Tiesa, vis dar nemažai jaunuolių, palikę diplomą dūlėti stalčiuje, susikrauna lagaminus ir išvyksta sotesnio gyvenimo ieškoti svetur.
Kaip „Sekundei“ teigė Panevėžio teritorinės darbo biržos direktorė Audronė Biguzienė, kasmet birželio pabaigoje ir liepos pradžioje būdavo absolventų antplūdis. Dalis jų ateidavo ne darbo ieškoti, o tik tam, kad nereiktų mokėti privalomojo sveikatos draudimo ar dėl socialinių pašalpų. Tačiau šie metai išskirtiniai – šiuo metu Darbo biržoje apsilankė 98 jaunuoliai, tik šiemet gavę aukštojo mokslo ar profesinės mokyklos diplomus. Palyginti su ankstesniais metais, jų gerokai mažiau. Pavyzdžiui, 2012 m. liepą jų buvo 419, 2015 m. – 229, o praėjusiais metais tik 148 absolventai.
„Nepamenu tokių metų, kad tik tiek jaunuolių ateitų. Priežastys labai įvairios – dalis absolventų planuoja toliau tęsti mokslus, dalis įsidarbina savarankiškai, nes darbdaviai labai aktyviai ieškosi naujų darbuotojų“, – pažymi A. Biguzienė.
Daugiausia absolventų, kurie užsiregistravo Darbo biržoje, yra iš Panevėžio kolegijos – 20 jaunuolių. Taip pat baigusieji profesines mokyklas – iš Panevėžio profesinio rengimo centro sulaukta 23, o iš Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokyklos – 20 absolventų. Iš kitų Lietuvoje veikiančių aukštųjų bei profesinių mokyklų kreipėsi po vieną kitą.
Neperka katės maiše
Pasak A. Biguzienės, daugelis šių jaunuolių Darbo biržoje ilgai neužsibus, nes darbdaviai jaunų žmonių laukia išskėstomis rankomis. Pasinaudoję įgūdžių rėmimo programa, darbdaviai iš Darbo biržos gauna nemenką paspirtį – apmokama pusė jauno žmogaus gaunamo atlygio.
Didesnė bėda, kad jaunuoliai turi nemenkų lūkesčių dėl karjeros ir darbo perspektyvų ir dažnai nenori imtis mažiau mokamų darbų. Dažno absolvento siekiamybė – bent tūkstančio eurų atlyginimas, tačiau bent kol kas tai nerealu. Todėl tarp jaunų žmonių gana didelė migracija – per metus jie pakeičia net po kelis darbus, kartais net neišdirba vadinamojo trijų mėnesių bandomojo laikotarpio.
„Darbo užmokestis dažnai nurodomas „pagal susitarimą“, tačiau mes matome, kad turintiesiems aukštojo mokslo diplomą minimalaus atlyginimo jau nebesiūlo, o įgijusiesiems profesinį išsilavinimą – tik minimalus ar vos didesnis atlygis. O po bandomojo laikotarpio – ir didesnis. Tačiau blogai tai, kad jaunimas nėra linkęs laukti“, – pabrėžia Panevėžio teritorinės darbo biržos direktorė.
Kitas dalykas tas, kad Panevėžio darbo rinkos specifika kiek kitokia nei sostinėje ar kituose didmiesčiuose. Čia daugiausia darbo vietų siūloma aptarnavimo srityje ar gamyklose. Ten dirba tik kvalifikuoti specialistai, dažna įmonė apmoko darbuotojus, tačiau darbas prie konvejerio gana monotoniškas ir rutininis, tad dažnas jaunuolis ilgai neištveria.
„Jeigu žmogus turi profesiją, ilgai darbo ieškotis neteks. Net socialiniai darbuotojai, kuriems anksčiau sunkiau sekėsi rasti darbo, dabar graibstomi. Tik jaunimas nori įdomaus darbo ir gero atlyginimo. Tuos jaunus žmones puikiai suprantu, tačiau ir darbdavys negali pirkti katės maiše – jis nori būti tikras, kad darbuotojas bus motyvuotas“, – sakė A. Biguzienė.
Be tėvų paramos neišgyventų
„Sekundės“ kalbinti jauni žmonės atvirai prisipažino, kad didžiausia problema ne darbo trūkumas, o darbdavių siūlomas atlygis. 26-erių Justas Rožėnas teigė, kad šiuo metu ieškosi darbo, kurį galėtų derinti su mokslais. Gyvenimas taip susiklostė, kad jis baigė tik dešimt klasių. Tad jis planuoja nuo rudens grįžti į mokyklos suolą, baigti 12-a klasių, o vėliau ir kolegiją.
„Pastaruosius trejus metus dirbau maisto pramonėje ir gavau minimalų atlyginimą, kuris per visą šį laiką taip ir nebuvo pakilęs. Bet Lietuvoje daugiau gauti ir nesitikiu, nes nesu nieko baigęs, todėl noriu pirmiausia baigti mokslus. Išgyventi iš minimalus atlyginimo praktiškai neįmanoma. Pats gyvenu su mama, tad dar lengviau. Bet jeigu tektų vienam, važiuočiau tik į užsienį“, – atvirai kalbėjo jaunas vyras.
Mindaugas Nauronis taip pat jau kelios savaitės ieško darbo. Vaikino rankose – Panevėžio kolegijos informacinių technologijų diplomas, tačiau rasti darbo pagal specialybę jis nebesitiki. Nors informacinių technologijų specialistai – vieni paklausiausių darbo rinkoje, priimti į darbą neturinčiųjų patirties darbdaviai nenori.
„Visur reikalauja praktikos, bet kur jos gauti. Sutikčiau net pats sumokėti darbdaviui, kad leistų įgyti tos praktikos. Gal Vilniuje ar Kaune ir būtų tokia galimybė, bet iš kur gauti tokių lėšų, kad nedirbdamas galėčiau save išlaikyti?“ – samprotavo M. Nauronis.
Tad jis ieško bet kokio darbo, net ir nekvalifikuoto. Nors išsiuntinėjo potencialiems darbdaviams daugybę gyvenimo aprašymų, kol kas nesulaukė nė vieno skambučio. Vaikinas sutiktų dirbti net ir už minimalų atlygį.
„Aišku, visada norisi didesnio atlygio, bet jeigu darbas nesudėtingas, dirbčiau ir už minimalų atlyginimą. Nors be tėvų pagalbos už tokį atlygį ir būtų sunku pragyventi. Todėl nereikia stebėtis, kad tiek daug jaunų žmonių emigruoja. Pats tik neseniai grįžau iš Anglijos. Ten minimalus atlyginimas tūkstantis su trupučiu, tad gali ir sumokėti už nuomą, ir automobilį įsigyti. Važiavau šiek tiek užsidirbti pinigų, bet noriu gyventi ir įsitvirtinti savoje šalyje“, – kalbėjo panevėžietis.
Atlyginimus diktuoja rinka
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro atlikta analizė rodo, kad geriausiai įsitvirtinti darbo rinkoje sekasi programų sistemų, skandinavų filologijos, informacijos sistemų, aeronautikos inžinerijos ir informatikos absolventams. Jų atlyginimai kartais siekia net daugiau kaip tūkstantį eurų.
Kiek mažesnių, bet taip pat patrauklių atlyginimų gali tikėtis slaugos, vokiečių filologijos, statistikos, mechanikos inžinerijos bei jūrų inžinerijos jaunieji specialistai.
Kaip sakė šio centro analitikas Gintautas Jakštas, lyginant atskirų universitetų absolventus matyti ryški takoskyra, bet tai nebūtinai atskleidžia specialistų parengimo galimybes. Paprastai baigusieji Vilniaus universitetą ir lieka dirbti šiame mieste, o Vilniuje, palyginti su regionais ar mažesniais miesteliais, atlyginimų vidurkiai gerokai skiriasi.
Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto absolventų gaunamas vidutinis darbo užmokestis siekia 841,8 euro, Kauno technologijos universiteto – 769,1, o Panevėžio kolegijos – 540,6 euro. Tiesa, gerokai skiriasi atlyginimas tarp ką tik baigusiųjų ir jau įgijusiųjų darbo patirties.
Pavyzdžiui, mokslus baigę prieš penkerius metus Panevėžio kolegijos absolventai vidutiniškai gauna 575 eurus, o baigusieji tik pernai – 460,9 eurų. Gerokai skiriasi ir turinčiųjų Kauno technologijos universiteto diplomus atlyginimai.
Pernai baigusieji gauna 546,7 euro atlyginimą, o turintieji penkerių metų patirtį – jau 899,8 euro.
„Atlyginimus diktuoja rinka. Kaip žinoma, už tą patį darbą Vilniuje ir mažesniame miestelyje yra mokama skirtingai. Kita vertus, vieniems absolventams svarbu rasti darbą, kur būtų reikalingas aukštasis išsilavinimas, o kiti nori apskritai rasti darbą“, – pažymi G. Jakštas.
Sunkiausiai įsidarbina ir mažiausius atlyginimus gauna meno sričių specialistai, taip pat rusų filologijos, genetikos, filologijos, archeologijos bei edukologijos studijas baigusieji. Dažnai jų atlyginimas yra net mažesnis nei minimalus. Tačiau, analitiko teigimu, šie skaičiai neatspindi tikrosios padėties, mat šių specialybių darbuotojai papildomai uždarbiauja pagal verslo liudijimus, o tai „Sodros“ statistikoje neatsispindi.
Darbdaviai susiranda patys
Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakultete kasmet išleidžiama per šimtą jaunųjų specialistų, tačiau Darbo biržos duris šiemet pravėrė tik trys iš jų. Anot fakulteto dekanės Daivos Žostautienės, 80 proc., o technologijų mokslų net 90 proc. studentų paskutiniame kurse turi nuolatinius darbus. Tik labai maža dalis studentų nedirba, dažniausiai dėl asmeninių priežasčių, nes planuoja išvykti į užsienį ar kurti savo verslą, toliau mokytis.
„Magistrantūros studentai praktiškai dirba visi, mokslai jiems reikalingi norint užimti vadovaujamas pozicijas ir kilti karjeros laiptais. O bakalauro studijose kiek kitaip – pirmuose kursuose dirba vos vienas kitas, bet po trečio kurso, kai studentai turi atlikti praktiką, didžioji jų dalis praktikos įmonėse ir lieka dirbti“, – sakė D. Žostautienė.
Taip pat perspektyvių būsimų darbuotojų darbdaviai ieškosi ir baigiamųjų darbų gynimuose. Dažnai būna ir taip, kad kai kurios įmonės persivilioja jau dirbančius studentus, ypač technologijos sričių specialistus. Kai kurie darbdaviai gabiausiesiems net skiria stipendijas, savotiškai motyvuodami juos po studijų ateiti dirbti.
„Darbo pasiūlymų studentams tikrai yra. Kitas dalykas, ar jaunimo lūkesčiai atitinka verslo siūlymus. Ne paslaptis, kad jauni žmonės iš karto nori patrauklaus atlyginimo, bet darbdaviai nesutinka jo mokėti, kol darbuotojas nesukuria pridėtinės vertės. Todėl vienose įmonėse darbuotojų kaita didžiulė ir ne visi nori ten dirbti, o kitur įsidarbinti jau sunkiau, nes darbdaviai labai vertina žmones ir supranta, kad išlaikyti esamą darbuotoją yra pigiau, nei išmokyti naują. Ir šioje srityje Panevėžys nėra niekuo išskirtinis – ir tokių, ir tokių darbdavių yra visur, tik gal mūsų mieste daugiau galimybių technologinių mokslų specialistams“, – pažymi D. Žostautienė.
