Praėjusią savaitę Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Akacijų kiemelyje pristatyta kiek neįprasta knyga – apie dainuojamosios poezijos – tarptautinį bardų festivalį „Tai – aš“. Jau dešimtmetį skaičiuojantis festivalis – vienintelis toks ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų Europoje.
Viskas prasidėjo nuo Vytauto Kernagio
Dainuojamoji poezija šiuolaikinėje kultūroje – vis dar besiformuojantis reiškinys, nors bardų, kurie pritardami muzikos instrumentais, deklamuodavo savo poeziją didikų dvaruose, vardas buvo žinomas dar antikos laikais.
Vienas šio festivalio organizatorių Vilniaus mokytojų namų projektų vadovas Juozas Žitkauskas, pristatydamas naujausią savo knygą „Tai – aš“. Bardų istorija. Pirmasis tarptautinis festivalis“, teigė, kad idėja surengti pirmąjį dainuojamosios poezijos festivalį kilusi dar prieš dvylika metų, kai į Mokytojų namų kiemelyje rengiamas dainuojamosios poezijos svetaines pradėjo plūsti norintieji kitokios muzikos. Beje, pirmasis festivalis prasidėjo ne koncertu, o diskusija, kas vis dėlto yra ta dainuojamoji poezija, kur yra jos ištakos.
„Nuo šios diskusijos praėjo jau daugiau kaip dešimt metų, tačiau į klausimą, kas yra dainuojamoji poezija, atsakymo taip ir neradome. Čia yra aklagatvis. Nors aiškaus apibrėžimo nėra, nebuvo taip, kad dainuotume pro šalį. Lietuvių dainuojamoji poezija yra labai plati ir talpi, to mes negalime pasakyti apie savo artimiausius kaimynus latvius, rusus ir lenkus. Šiame žanre rasime įplaukų iš folkloro, teatro, indų, airių ir kitų kultūrų, taip pat nemažai improvizacijos elementų“, – paaiškinti, kas yra dainuojamoji poezija, bando J. Žitkauskas.
Jo teigimu, dainuojamoji poezija neatsiejama nuo Vytauto Kernagio vardo. Jis yra šio žanro pradininkas, įvedęs terminą „dainuojamoji poezija“, pirmasis atlikėjas, iš kurio sėmėsi įkvėpimo ir kiti garsūs Lietuvos bardai: Saulius Bareikis, Gediminas Storpirštis, Olegas Ditkovskis, Andrius Kulikauskas ir kiti.
„Bet kuris bardas galėtų pasakyti: viskas prasidėjo nuo Vytauto Kernagio. Jis buvo mūsų dainuojamosios poezijos krikštatėvis. Juk ir tarptautinio festivalio pavadinimas „Tai – aš“ – ne mūsų pačių pasisavintos, nugriebtos vienos dainos eilutė. Kai Vytautą pasikvietėme, kad parašytų rekomendaciją pirmajam tarptautiniam dainuojamosios poezijos festivaliui, jis pasakė: „Viskas gerai, bet kažko trūksta. Neskamba, reikia kažkokio cinkelio. Reikia trumpo ir gero pavadinimo, pavyzdžiui, „Tai – aš“. Iškart suklusome ir festivalį taip pavadinome“, – pasakojo J. Žitkauskas.
Nesvetima ir Panevėžiui
V. Kernagis ne kartą yra sakęs, kad dainuojamoji poezija – žanras, kurio neįmanoma užrašyti natomis. Tai muzikinis žanras, kur žodžiai svarbesni už muziką. Dainuojamojoje poezijoje svarbesnis žodis yra poezija, kuriai XXI a. lieka vis mažiau vietos, bet kurios negali pakeisti nei kompiuteriai, nei telefonai ar palydovinės antenos.
Pasak J. Žitkausko, nuo dainuojamosios poezijos festivalio ištakų iki dabar, kai tarptautiniuose bardų festivaliuose dalyvauja atstovai iš kone visų pasaulio žemynų, praėjo nemažai laiko.
Per tiek metų festivalis išaugo ir peržengė Lietuvos sienas. Tarptautiniu jis vadinamas ne tik dėl to, kad sulaukiama svečių iš Europos, JAV, Lotynų Amerikos, o šiemet – ir Australijos, bet ir todėl, kad koncertai persikelia ir į gretimas Latviją ir Lenkiją.
„Panevėžys vienas iš tų miestų, kuris festivalio biografijoje yra buvęs. Panevėžiečiai mėgsta apsilankyti ir kasmet rengiamuose bardų festivaliuose Pasvalio krašto muziejuje ir Skapiškyje, Kupiškio rajone“, – kalba vienas šio festivalio organizatorių.
Panevėžys, tiksliau Ramygala, į dainuojamosios poezijos istoriją įrašytas ir kaip miestas, iš kurio kilo žymus bardas aktorius Saulius Mykolaitis. Deja, per patį savo kūrybos pakilimą pasitraukęs iš gyvenimo.
Kaip pasakojo J. Žitkauskas, S. Mykolaitis pasirodė vienoje pirmųjų dainuojamosios poezijos svetainių, surengtų Vilniaus mokytojų namuose. Tąkart žiūrovų salė buvo pustuštė, nes S. Mykolaičio vardas daugeliui buvo nežinomas. Tačiau jau po poros metų, kai S. Mykolaitis pristatė savo debiutinę dainų plokštelę, į Mokytojų namų salę netilpo visi norintieji.
„Publika jį išgirdo. S. Mykolaitis tapo vienu iš šio žanro atlikėjų. Toks jis liko ir šiandien“, – pabrėžia J. Žitkauskas.
Virpina sielos kertes
Tarptautinių dainuojamosios poezijos festivalių vienas iš organizatorių ir knygos „Tai – aš“ sudarytojų J. Žitkauskas teigia, kad rašyti knygą apie bardų istoriją paskatino ne noras atsiskaityti bardams ir festivalio žiūrovams ir ne siekis chronologiškai aprašyti festivalio istoriją, kontekstą, kuriame šis festivalis atsirado, o plačiau pažvelgti į dainuojamosios poezijos žanrą, tuo labiau kad literatūros apie bardus ir jų dainas beveik nėra.
„Dainuojamoji poezija savo žinomumu nusileidžia kitiems muzikos žanrams, pavyzdžiui, džiazui, bet savo dvasia ji nenusileidžia niekam“, – sako J. Žitkauskas.
Jo teigimu, ir publika į dainuojamosios muzikos festivalius ateina kitokia: klausytojai, įsijautę į bardų atliekamą muziką, tarsi pasineria į kitokį pasaulį, kuriame realus gyvenimas nebeegzistuoja. Gyvenimas egzistuoja tik čia ir dabar.
„Kiekvienas, kuris klausosi koncerto, išgyvena tą jausmą individualiai, randa asmeninį santykį su atlikėju, su jo daina ir galiausiai gali pasakyti: „Tai – aš“, – teigia J. Žitkauskas.
Lina DRANSEIKAITĖ
