Juozo Miltinio dramos teatras trumpam virto meno galerija, o profesionalūs dailininkai, geriausiai mokantys prakalbinti drobę, padarė išimtį. Šį kartą jie kalbėjo ne tik teptukais ir dažais. Šalia spalvingų paveikslų išsirikiavę menininkai prabilo apie savo kūrybą.
Parodoje savo kūrinius eksponuoja beveik visi šiandienos profesionalią Panevėžio tapybą reprezentuojantys dailininkai U. Mikaliūno nuotr.
Vieni apie savo darbus kalbėjo poetiškai ir filosofiškai, kiti – juokaudami, treti apie dailę pasakojo intelektualiai, o kai kurie nevengė ir savikritikos. Kiekvienas dailininkas pateikė minčių apie kūrybą, įkvėpimo šaltinius, aktualias temas.
„Atgarsiais“ pavadina paroda kviečia ne tik prisiminti šių metų dailės renginius, bet ir giliau paanalizuoti šiandienos tapybos situaciją. Tai – Panevėžio dailę pristatanti paroda.
„Panevėžio dailės dienos 2015“ – tradicinis parodų ciklas, organizuojamas nuo 1969 metų. Jis suteikia galimybę daugeliui menininkų pristatyti savo pastarųjų dvejų metų kūrybinius ieškojimus. Projektu siekiama supažindinti miesto bendruomenę ir svečius su Panevėžio dailininkų geriausiais kūriniais, jaunųjų menininkų kūryba bei šiuolaikinės dailės tendencijomis.
Šiemet mieste buvo nemažai profesionaliosios Panevėžio dailės pristatymų. Trys apžvalginės parodos suteikė galimybę apžvelgti miesto dailės situaciją, jos praeitį, dabartį ir numanyti ateitį. Be to, daug miesto menininkų džiugino panevėžiečius personalinėmis kūrybos parodomis“, – sako parodos organizatorius Albinas Vološkevičiaus.
Parodoje savo kūrinius pristato beveik visi šiandienos profesionalią Panevėžio tapybą reprezentuojantys dailininkai – Ramūnas Grikevičius, Osvaldas Juška, Edvinas Klimas, Sigitas Laurinavičius, Eugenijus Marcinkevičius, Darius Misiūnas, Artūras Stančikas, Tomas ir Diana Rudokai, Ilona Žvinakienė.
Skirtingi, bet vieningi
Galerijų erdves į teatro studiją išmainę tapytojai apie įkvėpimą kurti kalba labai skirtingai, tačiau visų nuomonė ta pati: jeigu kuri, vadinasi, gyveni. O stovint šalia baltos drobės pajusti kūrybos malonumą – didžiausia duotybė. Ir vis dėlto kiekvienas dailininkas, kad ir ką kurtų, drobėje įrėžia savo atspaudą.
Dailininkė Ilona Žvinakienė į savo darbus žiūri kaip į gyvenimo emocijų veidrodį.
„Deja, ne visada moku jausmus išreikšti taip, kaip norėčiau. Daug metų piešdama pastele pripratau piršto galiuku švelniai įtrinti spalvą į popieriaus lapą. Dirbant su aliejiniais dažais, man neužtenka teptuko, mentelės – tai lyg tarpininkai. Tada užsimaunu akrilines pirštinaites ir vėl piršto galiuku prisiliečiu prie drobės. Svajoju tapyti širdimi, vis bandau. Gal kada nors pavyks“, – vylėsi I. Žvinakienė.
Tapytojai Dianai Rudokienei kūryba reiškia akistatą su savimi, autentišką būseną. Kurti moterį skatina viskas, kas ją paliečia, – muzika, teatras, žmonės, įvykiai. Kūrybą ji išgyvena emociškai ir susigrąžina harmoniją.
„Menas iš esmės yra dvasinės energijos forma. Greitas gyvenimo ritmas neleidžia sustabdyti nei akimirkų, nei mąstymo, nei pagaliau kažkokio psichologinio žvilgsnio į save, savo aplinką. Tampi tarsi šio proceso įkaitu. Didžiausia prabanga, kurios gali sau palinkėti, – sulėtinti tempą: gyvenimo, bendravimo, išgyvenimų“, – kalbėjo D. Rudokienė.
Geriau negalvoti
Kaip tikino Ramūnas Grikevičius, atsakyti į klausimą, kas jam yra menas, konkrečiai – tapyba, tai tarsi pasvarstyti, kas yra gyvenimo prasmė.
„Visada turėjau įvairiausių motyvacijų tapyti ar netapyti, visokių atsakymų į klausimus, kas yra menas, kas yra tapyba, kas yra gera tapyba, kas yra profesionali dailė, kas yra meistrystė, ar tapyba dar paveiki, ar ji dar gyva, ar reikalinga šiame amžiuje ir taip toliau. Vis dėlto geriausias atsakymas, kokį galiu sugalvoti, – negalvoti apie tai ir jei gali, tapyti toliau ir mėgautis smulkiais ar didesniais savais atradimais“, – tvirtino R. Grikevičius.
Eugenijus Marcinkevičius stengiasi, kad darbai neprimintų realių vaizdų. Jam įdomu, kai nėra už ko pasislėpti, kai nežinomas siužetas ir istorija. Jis tiesiog kuria savitą vaizdinį ir perteikia savo būseną.
Artūras Stančikas apie kūrybą sako: „Mintis, porėmis, drobė, gruntas, podažis, nutapymas, ištapymas, pritapymas, užtapymas, pertapymas… Ir vėl – mintis, porėmis, drobė…“
Osvaldas Juška kasdien prie baltos drobės laukia, kokį siurprizą ji pateiks. Nei eskizų, nei konkrečių minčių prieš tapydamas dailininkas dažniausiai neturi.
„Tapydamas aš pats įtikiu tomis scenomis, o jų tikruosius santykius, šnabždesius, judesius, prisilietimus bandau suprasti tik baigęs darbą. Mano vidinis „aš“ turi be galo daug paslaptingų vaizdinių, jie leidžia pabūti arti ir kartu labai toli anapus. Deja, jis retai būna patenkintas, todėl drobės pertepamos iš naujo“, – neslepia O. Juška.
Tapo tai, kas įdomu
Edvinas Klimas perteikia anapusinę mūsų technologinio pasaulio pusę, apie ją nesusimąstome, nes retai susiduriame su pasekmėmis. Kad ir kiek žavėtų nauji blizgesiai ir nenumaldomas troškimas tenkinti visuomenės poreikius nauja produkcija, tas begalinis impulsyvus, emocijas valdantis vartojimas mus pačius pastato prieš savo sukurtą „naujumo troškulį“. O jis turi savo antipodą – begalinę gamybos bei žmonijos poreikių tenkinimo kainą.
„Sekindami ir teršdami planetą, mes patys įsisukame į uždarą ratą. Kaip tornadas jis nesustabdomai sukasi, įtraukia vis daugiau ir daugiau. Gvildendamas skausmingas temas ir priėjau prie esamų kūrinių pavidalo. Darbe perteikiu nuotaiką, savo išgyvenimus ar pamąstymus. Naudoju įvairias dažų rūšis. Tapybos darbas gali pasirodyti su įterptiniais spalvų ar įvairių detalių asambliažais. Tai dariau specialiai, nes vaizdavau aplinkos svetimkūnius. Tapau tai, kas man įdomu, skausminga ar nepalieka manęs nuošalyje“, – prisipažino E. Klimas.
Darius Misiūnas panevėžiečiams pristatė darbus, nutapytus iš atsitiktinai surastų daiktų. Nors kiekvienas turi savo istoriją, bet autorius jų nepasakoja. Dėlioja ir kuria naują naratyvą remdamasis iki skausmo visiems pažįstamu natiurmorto žanru.
Tomui Rudokui pernai teko būti Kuršių nerijoje. Užėjęs į senąsias kapines jis pamatė Klaipėdos krašto antkapius, paminklus-krikštus. Dailininkas susižavėjo paprasta, archajiška forma. O seniai matyti vaizdai suskambėjo naujai ir davė impulsą kurti.
„Šių darbų ciklo pagrindas – lietuviškas ornamentas. Studijuoju tradicinius tautinius motyvus ir savo kūryboje perteikiu tik jų esmę, ieškau naujų spalvinių, kompozicinių raiškos būdų. Kurdamas naudojausi Lietuvos mažosios architektūros ir tradicinės tekstilės pavyzdžiais, tačiau nekėliau tikslo atlikti tikslias kopijas ar spalvines iliustracijas. Tiesiog senoji ornamentika natūraliai sugulė į abstrakcijas, geometrines mano paveikslų kompozicijas. Man tai buvo žaidimas, mozaikos dėliojimas iš atskirų fragmentų į kūrinio visumą“, – paaiškino T. Rudokas.
Mozaikos dalelė
Sigito Laurinavičiaus nuomone, kad ir kaip keistųsi pasaulis, akivaizdu, kad mes patys taip dramatiškai nesikeičiame. Tačiau niekur nedingsta noras atpažinti, būti atpažįstamiems ir tikėti, kad visa tai turi prasmę. Eksponuojamuose paveiksluose tapytojas sąmoningai siekia pateikti perdirbtą tikrovę su galimais detalių pažeidimais ir iškraipymais. Mat tokiame kontekste savaip įdomus tampa prasmės ir beprasmybės santykis.
„Kvadratėlių spalvinimas“, kad ir koks iš pirmo žvilgsnio atrodytų beprasmis, staiga gali iškilti į prasmės aukštumas, jei tik tai imama suvokti kaip buvimas savo trumpučiame laike, kuris yra tik dalelė tos didžiulės mozaikos, besivadinančios tam tikro laikmečio istorija. Be to, norint, kad tos istorijos paveikslas, žvelgiant iš laiko perspektyvos, būtų išsamus, reikia, kad visos jo dalys atsirastų savo vietoje. Kad ir pavienių individų gyvenimai, kūryba, individualumas, interesai ir kitos pačios įvairiausios sritys – kiekvienam savas „pikselis“. Panašiai kaip skaitmeninėje laikmenoje saugoma informacija: tekstai, garsai, vaizdai – tai tik tam tikri kodai, kad ir kokie svarbūs būtų, tampa beprasmiai ir (arba) tik dekoratyvūs elementai, jei tik nepakankamai atkuriami. Tačiau žvelgiant iš reikiamo atstumo kokie nors apytikriai bruožai vis dėlto išryškėja ir gali susidaryti iliuzija, kad tai ir yra tas tikrasis vaizdas“, – sako S. Laurinavičius.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
