Nenoriai vyrai imasi, kai kurių supratimu, daugiau
moterims tinkamo amato, nors prieškario Lietuvoje ir sovietmečiu kirpyklose
darbavosi ir stipriosios lyties atstovų. Jiems savo svajones išsiskirti
originaliomis šukuosenomis patikėdavo to meto ponios, į kirpėjo kėdę mieliau
sėsdavosi ir vyrai. Laikai ir mados keičiasi. Sostinės grožio salonuose jau
galima išvysti jaunų vyrukų, mikliai čeksinčių žirklėmis, o Panevėžio kirpyklose
– kol kas vien tik moterų karalystė. Daugelis jaunosios kartos miesto kirpėjų
Mykolo Raicevičiaus nėra nė akyse mačiusios, bet užklaustos būtinai pasakys, kad
yra toks meistras, kone legenda tapęs kirpėjas Mykoliukas. Pasak jaunučių jo
kolegių – Mykoliukas kirpyklose jau dirba visą amžinybę, o apie tai, kiek jam
metų, nė viena nesiėmė spręsti, nes vyriškis visuomet atrodo pritrenkiamai žaviai.
Ateitį išpranašavo tetulytė
M.Raicevičiaus paieškos neužtruko – pirmoje pasitaikiusioje kirpykloje paaiškino, kad garsus meistras dirba grožio salone buvusiame “Žaros” paslaugų komplekse. Ten jį, begražinantį klientą, ir atrado žurnalistai. Prieš mokslo metų pradžią kirpėjui – pats darbymetis, nes vasarą nesukę galvos dėl savo šukuosenų, paskutinėmis rugpjūčio dienomis mokiniai suėjo į kirpyklą. Laukiamajame aikštijosi mažylis, zirzdamas mamai, kad sėsiąs tik į vyro kirpėjo kėdę. Kantrybę beprarandanti motina nenusileido: “Sėsi ten, kur bus laisva”. “Visai nesikirpsiu”,- ginčą baigė vaikas. Kai tokia apgultis, apie pašnekesius negali būti nė kalbos – ponas Mykolas ir jo kolegės vos spėjo suktis.
Laisvą minutėlę garsusis kirpėjas ištaikė tik kitos dienos popietę. “Atėjau nuo pusės aštuonių, taip ir neteko prisėsti”,- kalbėjo kirpėjas. Nors mašinėle ir žirklėmis darbavosi šešetą valandų, M.Raicevičiaus veide nuovargio pėdsakų nebuvo, o linksmus žiburėlius akyse pastebėjo kone kiekvienas sutiktasis.
“Iš Vadaktų esu kilęs. Tėvas – ūkininkas. Buvome penki broliai ir sesuo”,- pasakojo vyriškis. Tėtis sprendė, kuriuo keliu pasuks jo sūnūs ir dukra – kuriam kokie mokslai geriau prie “dūšios” limpa. Ponas Mykolas sako nepamenąs, kiek jam buvo metų, kai tetulė, stebėjusi jį dar vaiką, pratarė, kad šitas galėtų “cirulniku”, taip seni žmonės vadindavo kirpėjus, būti. “Matyt, dar mažas buvau, kad jos žodžių nepamenu. Vėliau juos priminė giminės”,- kalbėjo kirpėjas. Pranašingus žodžius ištarusi tetulytė išėjo Anapus, prasidėjo trėmimai į Sibirą, ne apie kirpėjo kėdę tuomet svajojo M.Raicevičius.
Karvės ir Donbasas
Neramūs laikai išsklaidė šeimą. M.Raicevičius, dar paauglys, ganė karves. “Teko”,- piemens botago visiškai nesigėdijo kirpėjas. Dar nesulaukęs aštuoniolikos, vaikinukas iš Vadaktų patraukė į Donbasą. Ne romantikos ieškoti ar iš didelio noro keliauti, kaip dabar sako ponas Mykolas. Tuomet darbas Donbaso šachtose buvo vienintelis išsigelbėjimas nuo kariuomenės. Kas tai sumanė, pašnekovas neprisiminė. Tokią alternatyvą tarnybai sovietų armijoje, pasak jo, pakišo draugai. “Dvejus metus atidirbusieji anglies kasyklose išvengdavo kareiviškų batų”, – pasakojo M.Raicevičius. Paklaustas, ar darbas požemiuose, toli nuo namų nebuvo pernelyg aukšta armijos išvengimo kaina, pašnekovas atkirto: “Sunku visur. Jei dirbi sąžiningai”. Kaip pats sakė, vos ne prievarta angliakasiu padirbęs porą metų, būsimasis kirpėjas grįžo į gimtinę. Ir vėlgi pasuko ne į tą pusę – sumanė išmokti vairuoti, tad nieko nelaukęs nuskubėjo į vienintelę tais laikais Panevėžyje veikusią vairuotojų mokyklą. “Mano didžiausia svajonė buvo sukti “gazelkos” vairą”,- šypteli jaunystę prisiminęs kirpėjas.
Netikėjo, kad išlaikė be kyšių
Būsimasis “gazelkos” vairuotojas apsistojo pas mieste gyvenusią krikštamotę. Jos vyras Zigmas Navickas buvo bene garsiausias Panevėžio kirpėjas, gražinęs miesto grietinėlę. Ponas Mykolas tvirtino jo darbu iš pradžių pernelyg nesidomėjęs, laisvalaikiu padėdavo kirpykloje pasitvarkyti, užmesdavo akį, kaip Z.Navickas kerpa, ir tiek. Jaunuolio nuo darbo sudiržusias rankas pastebėjusi krikštamotė, o ir pats garsusis kirpėjas pradėjo kalbinti vaikiną mesti svaičiojimus apie mašinas ir pradėti mokytis kirpimo paslapčių. “Taip Navickas nusprendė mane daryti kirpėju”,- pasakojo ponas Mykolas. Žinomam meistrui ilgai vargti neteko – M.Raicevičius buvo gabus mokinys, beregint perprato visas kirpėjo darbo subtilybes. “Kirpti išmokau per du tris mėnesius. Viskas ėjosi kaip iš pypkės. Pradėjau dirbti vadinamoje “Vajentorgo” kirpykloje. Ten kirposi aukšti karininkai, o dirbo vieni vyrai”,- pasakojo ponas Mykolas. Jaunas kirpėjas išvyko į Rygą laikyti egzaminų ir, visų nuostabai, o kai kurių pavydui, juos išlaikė itin puikiai – jam buvo suteikta antra kategorija. “Iš viso jų buvo trys. Daugelis stebėjosi, kaip aš, jaunas ir neturintis patirties sugebėjau gauti antrąją. Kiti tiesiai šviesiai klausė, kokį kyšį nuvežiau”,- linksmai apie tikrąją kirpėjo karjeros pradžią kalbėjo “Sekundės” pašnekovas.
Negražių nėra. Daug žioplų
Kirpyklai, kurioje kirpdavosi kariškiai, pradėjus byrėti M.Raicevičius įsidarbino dabartinėje Laisvės aikštėje buvusiame grožio salone. Kirpėjui savo plaukus patikėdavo ir vyrai, ir moterys. Pasak meistro, Panevėžio “modistės”, tarp kurių – visuomenėje gerai žinomos damos, pas jį ateidavo nešinos madų žurnalais, kad parodytų, kokio “fasono” šukuosenos norėtų. Kad kirpėjas neišpildytų net pačių įnoringiausių klienčių fantazijų, anot pono Mykolo, nėra buvę. Garsiam meistrui nėra negražių moterų. “Visos savotiškai gražios ir įdomios. Negražių neteko sutikti, o žioplų – daug”,- juokavo kirpėjas. Savo garsiųjų klienčių pavardžių kirpėjas nebuvo linkęs išduoti. Su vyrais – kitaip. Gal dėl to, kad jie ne tokie jautrūs aplinkinių nuomonei. Garsiojo meistro kėdėje yra sėdėję aukščiausi sovietų kariuomenės generolai. Ilgametis M.Raicevičiaus klientas buvo ir tuometis miesto vykdomojo komiteto pirmininkas B.Kačkus. Kirpėju pasitikėjo aktoriai, o R.Jansonas, pasak “Sekundės” pašnekovo, buvo jo modeliu kirpėjų konkursuose. Ponas Mykolas kukliai vertina savo pasiekimus šiuose renginiuose – aukščiausias įvertinimas – 3-ioji vieta respublikiniame kirpėjų konkurse. Dėl to veteranas pernelyg nenusimena. Puikiai šio amato užkulisius išmanantis meistras įsitikinęs: kaip kirpėjui iš Panevėžio – labai didelis pasiekimas. “Į kirpėjus iš provincijos žiūrėjo tarsi iš aukšto, laurus paprastai skindavo žydai, anais laikais jie dažniausiai ir dirbdavo kirpėjais. Čiaukšt čiaukšt žirklėmis. Atrodo, nėra į ką pažiūrėti, bet vieta jau ir pirma”,- prisiminimais dalijosi panevėžietis.
Kaip savo srities profesionalą, poną Mykolą dažnai kviesdavo dalyvauti konkursų komisijose. Kirpėjas neslepia: ne viena konkursantė jam siūliusi kyšį, kad tik aukštesnį įvertinimą gautų. Tokių buvo ir tarp panevėžiečių. “Sumos, kaip tais laikais, tikrai nebuvo mažos, bet nesusigundžiau”,- tvirtina M.Raicevičius. Siūlančiosios kyšį kirpėjos tik užpykdydavo komisijos narį, už nesąžiningą kovą šis grasindavo netgi sumažinti skiriamus balus.
Ilgus metus dailinęs moterų ir vyrų šukuosenas, dabar M.Raicevičius dirba vyrų kirpykloje, nors paprašytas neatsako ir moterims. O norinčiųjų apsikirpti pas profesionalą damų yra – ištikimos klientės pačios susiranda poną Mykolą.
“Buldogų” laikai praėjo
M.Raicevičius, pasisodinęs į kėdę klientą, iš karto nepuola jo kirpti. Išklauso žmogų, minutėlę kitą patyli ir tik tada griebiasi žirklių. “Susikuriu mintyse paveikslą, kaip žmogus turi atrodyti nukirptas, ir imuosi darbo”,- pasakojo meistras. Dabar, pasak jo, dirbti vyrų kirpykloje daug įdomiau nei prieš keletą metų. “Ateina kostiumuoti verslininkai, įmantriau kerpasi”,- skirtumus vardijo ponas Mykolas. Tačiau jo atmintyje išliko ir kitokie vaizdai: kai visų panevėžiečių šukuosenos buvo vienodos – plikai arba ežiuku. “Nesvarbu, kad sprandas gumbuotas, o pats nusikirpęs plikai panėšėja į buldogą. Plikai ir ne kitaip”,- pamena jau bebaigiančią nueiti madą kirpėjas.
“Jaunimas plaukus dabar gražiai nešioja, smagu pažiūrėti”,- mano ponas Mykolas. Jo supratimu, bent jau vyriškų šukuosenų mados kartkartėmis kartojasi, įgaudamos modernesnių, laikotarpį atitinkančių akcentų.
Kirpėjui smagu gražinti klientą, kuris žino, ko pageidauja, tačiau, kaip prasitarė tolerancija ir profesine etika garsėjantis meistras, kartais žmogus reikalauja tokio kirpimo, kuris jam visiškai netinka. “Bandau rasti aukso vidurį. O kartais, kai labai jau gaila bjauroti žmogų, kerpu kaip, manau, atrodys gražiau”,- šelmiškai šypsosi M.Raicevičius. Nors iš pradžių tvirtino, kad įnoringų klientų nėra turėjęs, ponas Mykolas nejučia išsiduoda, jog ir dabar pasitaiko visokių žmonių. “Atrodo, jau išsiaiškiname, ko norėtų, susikuriu paveikslą, pradedu dirbti, o žmogus pradeda koreguoti – čia truputį pakirpti prašo, tai čia jam kitaip, tai aną jis pergalvojęs. Viskas sugriūva. Tuomet jau nieko nebus – tiesiog kerpu kur rodo, ir tiek”,- sakė pašnekovas. Pasak jo, pasitaiko tokių žmonių, kurie iščiulpia itin daug energijos. “Būna – vieną apkirpęs jautiesi labiau pavargęs nei pagražinęs keletą”,- patirtimi dalijosi kirpėjas.
Kirpėjui ūpą pakelia šnekūs ir gerai nusiteikę klientai – tuomet ir jis savo darbą dirba ypač nusiteikęs. Jam smagu kirpti vaikus – jie visada geros nuotaikos. Ponas Mykolas įsitikinęs, kad draudimas kirpti mažyliui plaukus, kol jam nesuėjo metukai, – netikęs prietaras. “Plaukučiai silpni, lenda vaikeliui į akis. Nemanau, kad iš to didelė nauda. Aš savo vaikus ir anūkus kirpau. Manau, kad toks draudimas – bobelių prasimanymas”,- įsitikinęs M.Raicevičius.
Meistras pasakojo, kad dabartinė jo darbovietė – nėra “liukso” klasės kirpykla. Jo nuomone, darbininkiškame rajone prašmatnios ir nereikia. Penki ar šeši litai už kirpimą – kai kuriems labai dideli pinigai, tad atėjusieji apsikirpti dažnai derasi tarsi turguje. Pono Mykolo širdis minkšta, jis nusileidžia įkalbinėjimams, neturinčiuosius reikalingos sumos ar kirpyklos sąskaita bandančiuosius sutaupyti alui apkerpa už tris ar keturis litus. “Ką dykas stovėsiu, geriau jau gerą padarysiu”,- filosofiškai į savo darbą žvelgė M.Raicevičius. Prakalbus apie arbatpinigius, meistras prapliupo juoku: “Tokių dalykų čia, Panevėžyje, nebūna”. Tiesa, iš Amerikos grįžęs jo klientas pasakojo, kad ten, anapus Atlanto, kirpėjui neduoti arbatpinigių – kone nusikaltimas, ypač jei galvoji pas jį dar kartą ateiti. Klientas iš užjūrio ponui Mykolui paliko porą litų viršaus, kiti kirpyklų lankytojai dosnumu nepasižymi. Kalbus M.Raicevičius, kad patvirtintų savo žodžius, apie arbatpinigius pasiteiravo restorano, kuriame kalbėjosi su žurnalistais, padavėjos. Ji patvirtino: restorane dirbanti apie dvidešimt metų ir galinti atsakingai pasakyti – panevėžiečiai ne iš tų, kurie lengvai skiriasi su pinigais.
Bitininkas ir drožėjas
Savo grožio salono, kurį galėtų pavadinti “Pas Mykolą”, garsus kirpėjas neketina atidaryti – kam papildomi rūpesčiai. Nuosavoje kirpykloje tvarkosi tėvo pėdomis pasekusi dukra. Meistras didžiuojasi ja ir mano, kad dukra – puiki savo darbo žinovė.
Pasiteiravus, kiek metų meistras gražina panevėžiečius, pašnekovas mįslingai nusišypsojo. “Sarmata sakyti – manys, jog esu labai senas”,- bandė išsisukti nuo tiesaus atsakymo ponas Mykolas. Beskaičiuojant kirpyklose dirbtą laiką paaiškėjo, jog žirklių ir kirpimo mašinėlės iš rankų jis nepaleidžia jau keturiasdešimt penkerius metus. Na, o koks įspūdingą darbo stažą turinčio kirpėjo amžius – tegul lieka paslaptis. Skaitytojams išduosime tik tiek, kad už trejų metų M.Raicevičius švęs garbingą jubiliejų. Energingas ir jaunatviškas, žodžio kišenėje neieškantis kirpėjas nė iš tolo nepanašus į dejuojantį ir dažniau pas medikus nei namuose laiką leidžiantį pensininką, slegiamą metų naštos. Kas rytą prie kirpėjo kėdės stojantis vyras tvirtino, jog į darbą skubėti jį verčia ne tai, kad gauna nedidelę pensiją. Žmona netgi bara ir vis prašo sutuoktinio pagaliau likti namuose. “O, ji amžinai to prašo”,- juokiasi kirpėjas. Atidirbęs pamainą, jis nesėdi rankų sudėjęs. Skuba į sodą. Kirpėjas laisvalaikį skiria bitėms. Jas prižiūri jau daugelį metų. Savo rankų miklumą meistras demonstruoja ne tik kirpykloje – jis – puikus drožėjas. Išskaptuoti dubenys, suvenyrai džiugina namiškius. Apie parodas M.Raicevičius dar nemąsto – nėra kada. Energingasis veteranas sako kadaise ir medžiotoju buvęs, tačiau taip ir nepajėgęs šauti į stirnas: “Labai jau gražios jų akys – kaip moterų”.
Klientus skaičiuoja tūkstančiais
“Dirbu puikiame kolektyve. Visos mano mergaitės – nuostabios”,- šiltai apie savo jaunąsias koleges atsiliepia M.Raicevičius. Neišsiduoda meistras, ar tarp kolegių ir klienčių nebuvo tokių, kurios labai jau krito į akį. “Būdavo “namiokų” kavos išgerti, bet į moteris žvelgiau kaip į darbo drauges ir klientes”,- tvirtai teigė valiūkiškai besišypsantis meistras. Ir tik vėliau, lyg tarp kito pridūrė, kad jaunystėje nė vienas nebuvo be nuodėmės.
Kirpimo amato paslaptimis meistras mielai dalijasi su kolegėmis, tačiau neslepia, kad mielai klausia ir jų patarimo. “Anksčiau jos klausdavo manęs, dabar jau ir aš paklausiu. Viskas keičiasi, iš gabaus jaunimo ne gėda pasimokyti”,- mano ponas Mykolas. Per daugelį metų kirpėjo amato jis išmokė daugiau nei 20 žmonių, o kiek turėjo praktikantų – nė suskaičiuoti negali. Kaip ir galvų, kurias jam teko kirpti. “Aną sykį su kirpyklos direktore bandėme skaičiuoti. Niekaip. Direktorė ir sako: “Tu, Mykoliuk, jau baigi visus panevėžiečius antrą kartą nukirpti”,- šyptelėjo kirpėjas. Paklaustas, ar nepyksta, kad jį – garsų, žinomą meistrą miesto kirpėjos Mykoliuku vadina, vyriškis tik nusijuokė: “Žinau, pripratau, visi mane taip vadina”. Savo profesija gyvenantis panevėžietis tik nužvelgęs kirpykloje pasirodžiusią naujokę jau gali pasakyti – ar iš jos bus tikra specialistė, ar merginai kirpykla – tik atsitiktinė stotelė gyvenimo kelyje.
Tai, kad iš senosios vyrų kirpėjų gvardijos teliko tik jis – visų gerbiamas Mykoliukas, meistras žino: ne vieną kolegą pats išlydėjo į amžinąją kelionę. “Girdėjau, kad pradėjo vienoje kirpykloje dirbti jaunuolis. Įdomu būtų susipažinti, pasišnekučiuoti”,- mieste greitai sklindančios kalbos apie naująjį kirpėją jau pasiekė ir M.Raicevičių. Energingas ir niekada nepavargstantis meistras konkurencijos nebijo – savo sukauptą patirtį perduoda visiems, kas turi svajonę tapti geriausiu iš geriausiųjų.
Rasa Šošič
tel.(8-655)04727, rasa@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Mykoliuku vos ne miesto legenda tapusį meistrą vadina kone visos miesto kirpėjos, jį pažįsta dauguma panevėžiečių.
