Miesto Tarybos sekretoriato vyriausiasis kultūros
specialistas Arnoldas Simėnas iki dabartinės darbovietės išbandė ne vieną,
atrodytų, visiškai tarpusavyje nesusijusią sritį – nuo pedagogikos iki darbo
Vidaus reikalų ministerijoje. Meniškos sielos vyras tik per žingsnį tebuvo nuo
slaptųjų valstybės dokumentų, o KGB darbuotojus stebino savo išprusimu.
Margaspalvėje A.Simėno biografijoje – ir trys jo damos. Su viena išskyrė jaunystė, su kita – pernelyg aktyvus gyvenimo būdas, o trečioji iki šiol rūpinasi, kad namai būtų jaukūs. Nostalgijos akimirkomis kultūros reikalais mieste besirūpinantis ponas Arnoldas atveria dėžutę intriguojamu pavadinimu “Čiki piki”, joje – mielos smulkmenos, menančios atskirus gyvenimo etapus.
Geriausias poilsis – palapinėje
Vos po savaitės atostogauti išeisiantis A.Simėnas prisipažino kol kas nesuplanavęs, kaip ilsėsis. Veikiausiai kelias dienas praleis Lietuvos pajūryje, o paskui vasaros malonumais mėgausis brolio sodyboje Kupiškio rajone. Savivaldybės darbuotojas tvirtino į svečius kraštus nesižvalgantis. “Kai yra kelionė, važiuoju, bet kam ilsėtis prie svetimos jūros, vanduo juk vis tiek toks pat”, – šmaikštavo ponas Arnoldas.
Pašnekovas tikino esąs sėslus žmogus ir nemėgstantis triukšmo, todėl ir bene populiariausias šalies kurortas – Palanga – jo nevilioja. A.Simėnas renkasi pikantiškesnį poilsį su minimaliu komfortu – apsistoja kempinge netoli Šventosios. “Poilsiauti palapinėje labai gera. Nuo 5 klasės kiekvieną vasarą su klasės draugais dviem savaitėms išsiruošdavome į žygius po Lietuvą. Tai patys šauniausi prisiminimai iš mokyklos laikų”, – pasakojo ponas Arnoldas, iš kur tas noras poilsio namų lovą iškeisti į miegą ant čiužinio palapinėje. Pašnekovas rado ne vieną tokių atostogų privalumą: nereikia brautis per sausakimšą J.Basanavičiaus gatvę jūros link, nėra Palangai įprasto šurmulio, be to, prie palapinės galima ir lauželį susikurti. “Į kambarį Palangoje manęs neįkišit”, – tvirtino A.Simėnas.
“Pasimaišyti” nespėjo
Jau antrus metus Savivaldybėje besidarbuojantis ponas Arnoldas juokavo, kad jis tiek jaučiasi Savivaldybės darbuotoju, kiek gali dalyvauti kultūros politikoje. Iki dabartinės savo darbovietės pašnekovo kelias buvo itin įdomus.
Vilniaus pedagoginiame universitete įgijęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo specialybę A.Simėnas sugrįžo į gimtuosius Šiaulius. Vyriškis juokavo, kad jam ant kaktos parašyta, jog jis privalo būti direktorių pavaduotoju: Šiauliuose, o vėliau ir Panevėžio 2-ojoje vidurinėje, dabartinėje V.Žemkalnio gimnazijoje, jaunam pedagogui būdavo patikėtos šios pareigos. 10-ies metų pedagoginio darbo laikotarpį mena išsaugoti mylimam mokytojui kažkada rašyti mokinių laiškai. “Per pamokas buvo ir juoko minučių, kuriomis Jūs suprasdavot mus. Sakydavot, reikia vis dirbti, tada mes suprasdavom Jus”, – atsisveikindami mokytojui dovanotame albume vaikai įrašė meilės ir dėkingumo pilnas savo kūrybos eiles.
Tarp gausybės padėkos laiškų, iš mokinių jam plaukusių net atliekant karinę tarnybą tarybinėje armijoje, yra ir itin atvirų, ir intymių. Ponas Arnoldas dabar juos vartydamas tik šypsosi – buvo laikai, kai jaunas ir linksmas mokytojas žavėjo mokines. “Jau visos mūsų mergaitės Jus įsimylėjusios. Ta diena, kai aš nesutinku Jūsų, man būna pati liūdniausia”, – pedagogui savo jausmus laiškuose liejo mokinės. A.Simėnas neslėpė: puikiai sutardamas su mokiniais konfliktų su vadovybe neišvengė. Jaunas mokytojas negalėdavo susitaikyti su tuo, kad keliauti, dainuoti mėgdavusius mokinius mokyklos tesugebėdavo paremti senu inventoriumi. O aktyvistų ponas Arnoldas apie save suburdavo nemažai, pasak jo, būdavo ir taip, kad repeticijoms užtrukus iki 3 valandos pats mokytojas vaikus į namus išvežiodavo.
Tačiau dabar nostalgijos mokyklai Savivaldybės darbuotojas teigė nebejaučiąs. “Pasižiūriu į dabartinius vadovėlius ir nesuprantu, ko iš vaikų norima. Man buvo aišku: vaiką reikia išmokyti rašyti ir sudominti taip, kad norėtų skaityti. Šiuolaikiniuose vadovėliuose nematau tokios tendencijos”, – pažymėjo A.Simėnas. Jis “aukso amžiumi” vadina trejus metus, kai lietuvių kalba, kaip ir užsienio, buvo dėstoma klasę skiriant į pogrupius. Pasak pono Arnoldo, dirbdamas su nedaug mokinių aiškiai matė savo darbo rezultatus: netgi o su nosine rašęs mokinys sugebėjo persilaužti taip, kad už diktantą gavo ketvertą. Pašnekovas juokavo, kad vis dėlto pačiu laiku paliko mokyklą, dar nespėjus galvoje “pasimaišyti”.
Iš scenos – į Vidaus reikalų ministeriją
Iš senų laikų išlikęs ir A.Simėno pomėgis – gitara. Dabar jo dainos teskamba artimiausiems žmonėms, nors kažkada šauni draugų trijulė – visiems žinomas kantri atlikėjas Virgis Stakėnas, buvęs “Vairo” grupės narys Vadimas Kamrazeris ir ponas Arnoldas važiuodavo į gastroles po Lietuvą. Per penkerius metus atlikėjai surengė daugiau nei 100 koncertų. Dainininko karjerą A.Simėnas baigė palikdamas Šiaulius ir persikraustydamas į Panevėžį.
Nors jo dainų publika mielai klausydavosi, Savivaldybės darbuotojas nežada vėl sugrįžti prie muzikos vien dėl labai paradoksalios priežasties. “Man visą laiką buvo kančia lipti į sceną. Mano manymu, jei žmogus scenoje, nesvarbu, ar užlipo dainuoti, ar kalbą rėžti, privalo pasakyti ką nors tokio protingo, jog klausantieji iš tiesų nustebtų. Bet jei nėra ką pasakyti, geriau nelipti”, – įsitikinęs pašnekovas. Ponas Arnoldas buvo atviras: dėl savo tekstų kompleksuodavo, tačiau su pasitikėjimu atlikdavo dainas pagal jo mylimiausių poetų – Marcelijaus Martinaičio ir Elenos Mezginaitės – žodžius. “Gal dar kada sau įrašysiu albumą, kad vaikai turėtų”, – svarstė pašnekovas.
Prasidėjus Sąjūdžiui A.Simėnas buvo vienas aktyviausių mieste, įsitraukusių į šią veiklą. Tada dirbęs tuometėje 2-ojoje vidurinėje mokykloje, grįžęs po vasaros atostogų, sulaukė rimto kolegės – miesto komjaunimo sekretorės – perspėjimo: būk atsargus, tavimi domisi saugumas. KGB pareigūnams A.Simėno pavardė jau buvo seniai žinoma.
Tarnaudamas tarybinėje armijoje Kalugos srityje, specialiajame būryje, kuriame buvo mokoma šifruotės ir būtų turėjęs absoliutų priėjimą prie slaptųjų dokumentų, paskaitos metu ponas Arnoldas išdrįso pareikšti, jog Nyčė padarė didžiulę įtaką XX amžiaus kultūrai. Po tokio savo nuomonės išsakymo sekė kasdieniai keturis mėnesius trukę pokalbiai su pareigūnais. Naktimis pašnekovas studijuodavo Lenino raštus nacionaliniais klausimais, kad dienomis būtų pasirengęs savotiškiems tardymams. Tačiau ir pats A.Simėnas padarė nemažos įtakos tardytojui – po pokalbių su apsiskaičiusiu lietuviu šis lėkdavo į biblioteką knygų.
Įsitraukęs į politiką A.Simėnas greitai paliko mokyklą ir pasinėrė į žiniasklaidą: leido “Laisvo žodžio” laikraštį, vėliau vadovavo vienam Panevėžio dienraščiui. Tačiau, anot pašnekovo, šis darbas buvo įrodymas, jog verslas jam, meniškos prigimties žmogui, svetima sritis. “Pajutau, kad negalėsiu laikraščiui nieko gero duoti, vadinasi, neturiu teisės vadovauti žmonėms”, – apie pasitraukimo priežastis kalbėjo ponas Arnoldas.
Išbandęs pedagogiką, verslą, pašnekovas metėsi į dar vieną, visiškai kitą sritį – įsidarbino Vidaus reikalų ministerijoje. Metus su režisieriumi Jonu Čergeliu bet kuriuo paros metu būdavo iškviečiami į bet kurį Lietuvos kampelį rengti reportažų apie policijos pareigūnų vykdomas operacijas. “Gal tik sutapimas, o gal ir mūsų nuopelnas, kad tuomet per metus policijos reitingai nuo 11 proc. išaugo iki 22 proc. Dirbome pagal principą: kas bloga, žiniasklaida ir taip parašys, mes turime parodyti, kad pareigūnai irgi gerai dirba”, – pasakojo A.Simėnas.
Ieškojo į mamą panašios žmonos
Papūtus naujiems politiniams vėjams ir pasikeitus vidaus reikalų ministrui ponui Arnoldui buvo lemta pagaliau sugrįžti į savo vietą – į kultūrą. Darbas su moterų choru “Volungė”, vėliau – Panevėžio muzikinis teatras, galų gale – miesto Savivaldybėje vyriausiasis kultūros specialistas. Ponas Arnoldas neslėpė: galbūt buvę kolegos dabar iš jo tikisi pagalbos, tačiau, deja, pinigų jis nevaldąs. “Mano uždavinys – sudaryti menininkams sąlygas kurti. Ir jei kuria, jaučiu didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą”, – sakė A.Simėnas. Savivaldybės darbuotojas džiaugėsi galįs turėti įtakos bendram kultūriniam kontekstui. Jo vizijose – gražėjantis Panevėžys. Savivaldybės darbuotojas tikisi, kad greitai mieste pagaliau bus įkurta apskrities menų mokykla, Laisvės aikštę su Senvage sujungs skulptūrų parkas po atviru dangumi. 20 metų gyvenantis Panevėžyje pašnekovas save vadina miesto patriotu ir tikino nenorįs jo į nieką daugiau iškeisti.
Jau ketveri metai, kai A.Simėno po darbų namuose laukia šešeriais metais jaunesnė draugė Gita. Vyriškis juokavo, kad juodu suvedė ne bendri pomėgiai, o pilvas – ponia Gita dirbo kavinėje, į kurią jis užsukdavęs pavalgyti. Ponas Arnoldas neslėpė: tai trečioji jo gyvenimo moteris. Pirmajai santuokai buvo lemta iširti galbūt dėl pernelyg jauno sutuoktinių amžiaus: A.Simėnas susituokė tebūdamas devyniolikos metų. Antroji santuoka greičiausiai neišlaikė abiejų sutuoktinių pernelyg didelio užimtumo – abu su žmona aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, daug jėgų atidavė dienraščiui. “Galbūt man reikia moters, kuri nuo manęs daugiau priklausytų, nei aš nuo jos. Froidas buvo teisus sakydamas, kad vyrai ieško į mamą panašios žmonos. O mano mama ir dirbo mama. Dabar, manau, mudviejų namais daugiau už mane rūpinasi Gita ir man dėl to juose labai jauku”, – kalbėjo A.Simėnas. Pašnekovas artimus santykius palaiko su dviem savo vaikais iš antrosios santuokos: 5-ojoje vidurinėje besimokančiu penkiolikmečiu Daumantu bei šiuo metu Vokietijoje dirbančia greit 28-erių sulauksiančia Dominyka.
Turėdamas laisvo laiko vyriausiasis kultūros specialistas į rankas ima ne tik gitarą. Dar viena jo aistra – knygos. Anot A.Simėno, dažniausiai vienu metu jis skaito tris keturis kūrinius, tik dabar apsistojo ties dviem, tačiau visiškai skirtingų žanrų: originalo kalba skaito Čechovą bei “Peterburgo banditus”.
Nuotraukos iš asmeninio
Inga Kontrimavičiūtė
tel.(8-655)04720, inga@sekunde.com
S.Kašino nuotr. Iki darbo Savivaldybėje A.Simėnui teko išbandyti jėgas pedagogikoje, versle ir netgi Vidaus reikalų ministerijoje.
