Šiandien minimos 30-osios Černobylio katastrofos metinės. Sprogimas atominėje elektrinėje nugriaudėjo 1986-ųjų balandžio 26-ąją, tačiau žmonėms apie avariją ir saugumą buvo meluojama.
Sprogimas Černobilio atominėje elektrinėje nugriaudėjo 1986-ųjų balandžio 26-ąją, tačiau žmonėms apie avariją buvo pranešta žymiai vėliau.
Apie avariją, kurios skaudžios pasekmės jaučiamos iki šiol, pranešta gerokai vėliau, tik pasauliui pradėjus kalbėti, kad Sovietų Sąjungoje kažkas vyksta.
Radiacinės saugos centro direktorius Albinas Mastauskas teigia, kad tuometės Sovietų Sąjungos politika buvo nieko neskelbti. Tačiau situacija blogėjo, didžiulę radiacinę taršą nustatė kitos šalys, tuomet jau avarijos nebebuvo galima nuslėpti.
„Iš tikrųjų informacija buvo pavėluota, ypač žmonių, gyvenusių arti atominės elektrinės, atžvilgiu“, – Sekundei“ sakė direktorius.
Pirmomis dienomis radioaktyvusis debesis slinko ir per Lietuvą. Iškrito gerokai didesni nei įprastai radioaktyviojo jodo kiekiai. Pasak, A. Mastausko, gamtinis fonas buvo 10 mikrorentgenų per valandą, o Neringoje užfiksuota iki 120 mikrorentgenų per valandą.
„Tas debesis slinko ir praslinko, bet paliko savo pėdsakų. Tarša nusėdo. Buvo pavasaris, augo žolė, lauke ganėsi gyvuliai“, – pamena A. Mastauskas.
Didžiausia rizika gauti radioaktyviųjų medžiagų buvo per pieną. Pasak specialisto, radioaktyviojo jodo skilimo trukmė yra aštuonios dienos, tad, kol visas suskils, pieną reikėjo laikyti mėnesį. Todėl 17 šalies rajonų, per kuriuos praslinko debesis, nebuvo leista naudoti pieno produktų. Tai buvo pietinė, pietvakarinė, vakarinė Lietuvos dalis – Šalčininkų, Vilniaus rajonai, Dzūkija, Žemaitija, Neringa. Pienas buvo perdirbamas į sviestą, nes jame jodo pėdsako nelieka.
Pieno produktai, ypač vaikams, į tuos rajonus buvo gabenami iš sąlyginai švarių rajonų.
Radiacinės saugos centro direktoriaus teigimu, tai nebuvo taip paprasta, kaip dabar atrodo. Reikėjo koordinuotos institucijų veiklos, specialistų.
Fizikai padėjo skaičiuoti, kokią radioaktyviojo jodo dozę galėjo gauti žmonės slenkant debesiui. Spręstas jodo profilaktikos klausimas. Kitaip tariant, ar žmonėms reikia vartoti paprastojo jodo, kad būtų išvengta radioaktyviojo jodo poveikio skydliaukei. A. Mastauskas pamena, kad ir jam, tuo metu dirbančiam Klaipėdoje, teko tai skaičiuoti.
„Buvo priimta nuostata, kad Lietuvai nereikia jodo profilaktikos, ir tai pasiteisino. Žvelgiant retrospektyviai, lenkai naudojo jodo profilaktiką ir dabar diskutuojama, kad be reikalo. Stabilus jodas, kuris vartojamas profilaktikai, irgi nėra visai saugus, jis kelia savas patologijas. Manau, kad mūsų šalyje pasielgta teisingai“, – sako Radiacinės saugos centro vadovas.
Ilgalaikis poveikis
Radiacinės saugos centro direktorius Albinas Mastauskas teigia, kad jei informacija apie avariją nebūtų dangstoma melu, jos pasekmės būtų ne tokios skaudžios.
Prisiminęs tas dienas, A. Mastauskas pasakoja, kad po avarijos supratęs, jog kažkas įvyko, kai Klaipėdos gydymo įstaigų medikai pradėjo kalbėti apie įvairių prietaisų rodyklių „išėjimą“ už ribų.
Jo teigimu, jei laiku būtų sužinoję informaciją, pirmiausia būtų laimėję arti elektrinės įsikūrę žmonės. Jiems būtų taikoma jodo profilaktika, tad vėliau nebūtų buvę tiek skydliaukės vėžio atvejų.
„Japonai Fukušimoje, nežiūrint visų trūkumų, labai gražiai suvaldė procesą, susijusį su evakavimu, jodo profilaktika. Jie neturi nukentėjusių gyventojų. Nėra tos problemos. O Černobylyje su evakavimu pralošta, laikas praloštas, jodo profilaktika pralošta. Skaičiai parodė, kad nepadaryta tai, kas turėjo būti. Lietuvos gyventojams viską padarėme, kas priklausė: pagal skaičiavimus, jodo profilaktikos nereikėjo, evakavimo nereikėjo. Vienintelis dalykas, jei būtų aiški informacija, būtų buvę informuoti gyventojai, kad neitų į lauką, kol praeis debesis. Taigi būtume apsisaugoję ir nuo to kiekio, kuris buvo. Pamenu, aš darbavausi sode, buvo savaitgalis. Kadangi žmonės nieko nežinojo, negalėjo pasisaugoti“, – sako specialistas.
Jo manymu, ši skaudi avarija Lietuvai turėjo dvejopas pasekmes. Visų pirma, per šalį praslinko radioaktyvusis debesis. Centras nuolat atlieka stebėjimą, vykdo tyrimus – dirvožemio, grybų, mėsos, pieno, žuvų, grūdinių kultūrų ir kt. Taigi stebima, kas vyksta tuose regionuose.
„Galime patvirtinti, kad cezio, kurio skilimo trukmė 30 metų, kiekiai sumažėję per pusę. Galiu nuraminti, kad neviršija jokių leistinų lygių, bet mes stebime dinamiką, kiek mažėjo ir kokiuose regionuose dar išsilaikė“, – paaiškina A. Mastauskas.
Kita pasekmė – daugiau nei 7 000 Lietuvos gyventojų buvo avarijos likvidatoriai. Pasak centro direktoriaus, dabar jau aiškiai įrodyta, kad stresinė situacija, stresinė būklė, nervinė įtampa, nežinia sugrįžus – paveikė radiacija ar nepaveikė – daugeliui išprovokavo įvairių somatinių ligų – kraujagyslių, neurologinių, virškinamo trakto ir kt. Tai atskleidė Europos Komisijos finansuotų projektų rezultatai.
„Didesnis poveikis ne jonizuojamosios spinduliuotės, o kitų faktorių, šie sukėlė gerokai didesnę patologiją“, – teigia A. Mastauskas.
Po trijų dešimtmečių iškilo nauja problema. Išaugus biokuro panaudojimui, į Lietuvą įvežama vis daugiau medienos kuro, tarp jo ir iš nukentėjusių Baltarusijos regionų. Radiacinės saugos centro vadovo teigimu, deginant tokį kurą, pelenuose koncentruojasi radionuklidai.
„Lietuva įvedė labai griežtus kriterijus ir labai griežtą kontrolę, kad tie pelenai nepatektų į mūsų dirvožemį, neužterštų mūsų gruntinių vandenų. Tai vis naujos problemos. Kitoms šalims tai neaktualu, nes mediena tokiam kurui vežama tik į gretimas valstybes. Toliau vežti brangu, ir niekas to nedaro“, – tvirtina specialistas.
Didžiulė našta
A. Mastausko teigimu, per tarptautinius projektus įrodyta, kad labiausiai nuo Černobylio atominės elektrinės nukentėjo Baltarusija, Ukraina ir keturios Rusijos sritys. Iki katastrofos tų šalių tik keletas vaikų per metus susirgdavo skydliaukės vėžiu, o po avarijos – 7 000. Pasak jo, vienintelė paguoda, kad mirtingumas nuo skydliaukės vėžio mažas.
„Nuo nuo kelių iki 7 000 išaugusių skydliaukės vėžio atvejų aiškiai parodo, kad liga buvo per Černobylio avariją išmesto radioaktyviojo jodo pasekmė“, – pasakoja centro vadovas.
Pasak jo, Baltarusijos, Ukrainos medikai kalba ir apie kitas ligas, tačiau per tarptautinius tyrimus neįrodyta, kad jų gerokai padaugėjo.
Černobylis tebėra užteršta zona. Atominei bandoma uždėti antrąjį gaubtą. Užterštos teritorijos tiriamos tiek Ukrainoje, tiek Baltarusijoje. Ieškoma būdų, metodų, kaip sumažinti radioaktyviųjų medžiagų kiekį, kas galėtų sugerti radionuklidus.
A. Mastausko teigimu, branduolinė avarija yra didžiulė ekonominė žala. Užterštas didžiules teritorijas reikia sutvarkyti. Atliekos paliekamos ateinančioms kartoms. Ir šitos avarijos pasekmės jausis dar kokį šimtmetį. Be to, iš užterštų teritorijų reikėjo evakuoti labai daug gyventojų.
„Žmonės neteko namų, neteko darbų, neteko tradicijų ir taip toliau. Tai didžiulė psichologinė našta. Susergama ir dėl to“, – sako jis.
Gamino didvyrius
Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininkas Pranas Paškevičius sako, kad tiksliai nežinoma, kiek lietuvių buvo išsiųsta padėti likviduoti avariją.
„Mes visuomet sakome ir pasidarė beveik oficiali statistika, kad ten buvo apie 7 000 žmonių“, – teigia pirmininkas ,.
Judėjimas neturi ir tikslios statistikos, kiek iš likvidavusių avariją lietuvių mirė dėl poveikio sveikatai, padaryto Černobylyje. Nepaisant to, pirmininko manymu, ji neviršija arba labai nedaug viršija bendrą šalies mirštamumą.
Kita vertus, tie žmonės miršta ligoti. Pasak P. Paškevičiaus, skirtumas toks, kad vadinamieji černobyliečiai gyvena kamuojami įvairių ligų. Jo teigimu, Černobylyje buvo įvairių darbų ir įvairiu laiku, tad darbas ten visiems atsiliepė nevienodai – vieniems daugiau, kitiems mažiau.
„Vieni iš karto per porą metų išėjo iš šio pasaulio, kiti ir dabar visai neblogai jaučiasi. Turbūt kiekvieno žmogaus organizmas veikiamas skirtingai“, – sako judėjimo vadovas.
Jo žiniomis, pirmomis avarijos dienomis Černobylyje teko būti dviem lietuviams. Daugiau informacijos apie tai neturima. Jo teigimu, nebuvo lietuvių, kurie matė, kaip vyksta branduolinė reakcija. Pasak P. Paškevičiaus, grįžę černobyliečiai manė, kad tirs jų vaikus. Tuo laiku buvo ir sąvoka – černobyliečių vaikai, tačiau niekas nieko netyrė, o vaikams tapus pilnamečiams nebeliko ir pagrindo.
„Man pasisekė. Nuvažiavau 1987 metais, kai sarkofagas jau buvo uždarytas. 1986-aisiais iki rudens darbai jau buvo padaryti, o paskui vyko dezaktyvacija. Pats nežinai, kaip elgtis“, – prisimena P. Paškevičius.
Sprendimus darė tie, kurie matavo užterštumą. Vyras teigė tuo metu ten būdamas nieko ypatingo nejautęs. Pasak jo, dirbusieji uždarant sarkofagą pasakojo burnoje jautę metalo skonį.
P. Paškevičius teigia į Černobylį važiavęs kaip namų statybos kombinato darbuotojas. Tuo metu jis dirbo vadinamoje aikštelėje už Lietuvos ribų. Dirbta Karelijoje, Tiumenėje ir kitur.
„Mes jautėme, kad teks važiuoti. Taip ir atsitiko. Kokie ten savanoriai? Taigi visi savanoriai buvo tais laikais. Pabandytų kas nors būti ne savanoris“, – ironizuoja vyras.
Černobylyje su pertraukomis jis dirbo nuo 1987-ųjų pavasario iki 1989-ųjų rudens – padirbęs kurį laiką būdavo siunčiamas trumpam namo, vėliau vėl po kelias savaites dirbdavo.
P. Paškevičiaus teigimu, ana santvarka gamino didvyrius. Likvidatorius vėliau rodė kaip pavyzdį. Tuomet gauta tam tikrų lengvatų. Pavyzdžiui, kareiviai, kurie turėjo tarnauti dvejus metus, už vieną išėjimą į ypač pavojingą zoną iš karto važiuodavo namo. Kitaip tariant, buvo įvairios užduotys ir įvairūs atlygiai.
Pasak judėjimo pirmininko, černobyliečius kamuoja tokios pat ligos, kaip ir visus. Tačiau viskas susiję su psichologiniais dalykais.
„Jei žmogus pradeda sirguliuoti, iš karto mano, kad nuo radiacijos. Mes suprantame, kad čia psichologiškai. Jungtinių Tautų Organizacija perspėja, kad šią kategoriją žmonių reikėtų labiau stebėti, nes jie daugiau turi psichologinių problemų. Jie patys sau neretai įsivaro tas ligas“, – sako jis.
Lietuvos judėjimo „Černobylis“ pirmininkas P. Paškevičius
P. Paškevičius pamena, kad grupė, su kuria vyko į Černobylį, buvo gana atsargi. Nevalgė biraus maisto, o stengėsi daugiau vartoti konservų. Vandenį gėrė iš buteliukų, o ne atvežtą cisternomis. Manyta, kad bent tokiu būdu organizmas gaus mažiau taršos. Jis pasakoja, kad pirmais metais viskas ten buvo nemokama. Specialių darbo drabužių, saugančių nuo radiacijos, jis teigė neturėjęs. Tik kaukes, saugančias nuo dulkių, tačiau per karštį ir jų dažnas nenaudojo.
„Žmonės įpranta prie pavojų. Pirmomis dienomis atrodo, kad ir dangus violetinis, ir kažkas negerai, o paskui jau juokauji pasakodamas naujokams“, – pamena vyras.
Veikė propaganda
„Mus gal daugiau psichologiniai dalykai veikė. Mes į zoną buvome nuvažiavę ir 2004 metais. Sąmoningai, nes Seime pasakė, kad negalėjo žmonių siųsti net ir sovietiniais laikais, jei ten buvo pavojinga. Pasikvietę rimtus operatorius, pasiėmę dozimetrus, filmavome, kiek ten radiacijos po tiek laiko. Įeinant į zoną, kaip aš sakau, adrenalinas per ausis bėgo. Nors tu nejauti radiacijos, bet prietaisai rodo, ir tai veikia psichologiškai“, – „Sekundei“ pasakojo P. Paškevičius.
Jo teigimu, užteršta ne visur vienodai – tam tikrais pliūpsniais. Kai kur mažiau, kai kur daugiau. Yra padarytos ir nuotraukos, kaip visa tai atrodo.
„Nėra taip, kad 30 kilometrų zona eitų ištisai. Yra ir švaresnių vietų, o yra ir už 30 kilometrų zonos tokie liežuviai. Juos valė. Kai kuriuos išvalė, kai kurie miške, nereikalingi, palikti, nes viskas kainuoja“, – sako jis.
Kai P. Paškevičius maždaug 1987–1989 metais lankėsi Pripetėje, tai buvo gražus energetikų miestelis. Dabar ten medžiai auga ir ant šaligatvių ar net pastatų viduje. Pasak jo, gamta ten kaip draustinis, nes niekas nieko neliečia, tačiau viskas kvėpuoja mirtimi.
„Jeigu būtų buvę pasakyta, kaip saugotis, manau, pasekmės nebūtų tokios skaudžios. Kad buvo ten nenorinčiųjų važiuoti, aš netikiu. Tuo metu propaganda buvo labai išplėtota. Jei siunčia – vadinasi reikia. 1987 metais man teko kalbėti su gaisrininkais. Klausiau, ar tada, kai važiavote gesinti, žinojote, kad reaktorius sprogęs? Jie sakė, kad nebuvo jokių minčių, jog ten pavojinga. Žinojo, kad dega 150 kvadratinių metrų bituminis stogas, ir ėmė priemones jam gesinti. Kad reaktorius sprogtų? Nesąmonė, taip negali būti“, – pasakojo P. Paškevičius.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
