Graikų ir romėnų imtynių treneriui, teisėjui Mariui Baranauskui sportas yra daugiau nei darbas.
Graikų ir romėnų imtynių treneriui, teisėjui Mariui Baranauskui sportas yra daugiau nei darbas.Nepaisydamas traumų, atsakomybės ir nuolatinių kelionių po pasaulį, jis kasdien grįžta į salę su tuo pačiu užsidegimu, su kuriuo prieš kiek daugiau kaip tris dešimtmečius patį čia atvedė tėtis.
Šiandien Marius treniruoja vaikus ir jaunimą, siekia olimpinės teisėjo kategorijos ir kartu kuria bendruomenę, kurioje sportas tampa antrais namais, o pergalės – bendru džiaugsmu.
Kovotojo dvasia
Kai Marius Baranauskas pirmą kartą įžengė į imtynių salę, jam tebuvo šešeri.
Tą dieną jį čia atvedė dabar jau šviesaus atminimo tėtis, o pats Marius dar neįsivaizdavo, kad žengia į kelią, tapsiantį viso gyvenimo ašimi.
Nuo tų pirmųjų žingsnių praėjo 33 metai, bet imtynių kilimas jam iki šiol yra stichija, kurioje jaučiasi geriausiai.
„Kai pradėjau šį kelią, net neturėjau su kuo treniruotis – tokių mažų vaikų šitame sporte net nebuvo. Mėtydavau tik manekeną, kol užaugau“, – šypsosi M. Baranauskas, prisiminęs pirmuosius savo metus graikų-romėnų imtynių salėje.
Šiandien Marius – ne tik buvęs sportininkas ir čempionas, bet ir vienas ryškiausių Panevėžio sporto bendruomenės žmonių.
Jis dirba Panevėžio sporto centre ir Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje, vadovauja graikų-romėnų imtynių sporto klubui, aktyviai dalyvauja miesto sporto taryboje, yra Lietuvos imtynių federacijos prezidiumo narys.
„Vaikystėje svajojau būti gaisrininku, bet vis tiek pasirinkau trenerio darbą. Žinoma, studijų metais teko ir Anglijoje braškes skinti, ir imtis kitų sunkių darbų, bet jutau, kad trenerio darbas yra tikrasis mano pašaukimas. Treneriai kaip ir mokytojai nesensta, nes kiekviena diena – vis kažkas naujo, darbas su vaikais ir jaunimu tikrai neleidžia apsnūsti“, – juokiasi M. Baranauskas.
Daugiau nei sportas
Prieš dvylika metų, tapęs Lietuvos suaugusiųjų graikų-romėnų imtynių čempionu, M. Baranauskas nusprendė atsisveikinti su sportininko karjera.
Jis yra laimėjęs visų amžiaus grupių Lietuvos čempionatus.
„Savo paskutines varžybas laimėjau būtent Panevėžyje, tapau Lietuvos čempionu. Nusprendžiau, kad tai bus paskutinis mano, kaip sportininko, išėjimas ant imtynių kilimo. Po šių varžybų pasirinkau tik trenerio darbą. Jeigu nori siekti aukštumų, turi šiam sportui visiškai atsiduoti, o būti ir sportininku, ir treneriu vienu metu labai sunku. Būdamas treneriu negali daryti klaidų, nes iš savo auklėtinių reikalauji to paties. Mano auklėtiniai dabar pasiekia geresnių rezultatų nei aš, būdamas sportininkas, tad gal mano tikrasis kelias ir yra trenerio“, – svarsto M. Baranauskas.
Susidomėjimu nesiskundžia
Kaip pasakojo jaunuosius talentus ugdantis treneris, pradžia nebuvo labai lengva, pačiam teko ieškoti vaikų, kurie norėtų užsiimti graikų-romėnų imtynėmis.
Jo karjeros pradžioje priešininkai džiaugdavosi sulaukę varžovo iš Aukštaitijos sostinės, bet ilgainiui šis džiaugsmas tapo nerimu – Panevėžys gali didžiuotis turintis net ir ne vieną graikų-romėnų imtynių čempioną.
Nors ši sporto šaka negali pasigirti tokiu populiarumu kaip krepšinis ar futbolas, norinčiųjų sportuoti netrūksta.
„Bent Panevėžyje vaikų skaičiumi skųstis negalime. Tai viena universaliausių sporto šakų, kuri lavina ne tik kūną, bet ir protą, strateginį mąstymą, ugdo drausmę, formuoja vaiko charakterį“, – sako treneris.
Perduoda pergalių patirtį
Anot M. Baranausko, graikų-romėnų imtynės talpina ir daugybę kitų sporto šakų – nuo gimnastikos iki lengvosios atletikos.
Pirmais metais mažųjų sportininkų laukia bendras fizinis pasirengimas, gimnastikos pradmenys, tik vėliau per žaidimus mokomasi imtynių.
Į varžybas važiuojama tuomet, kai vaikas būna pasiruošęs ne tik fiziškai, bet ir morališkai.
Vieniems tai užtrunka metus, o kitiems prireikia ir penkerių.
Pasak trenerio, ir tai nėra rodiklis, ar vaikas taps geru sportininku – kiekvienas subręsta savu tempu.
Imtynės – tinkama sporto šaka ir specialiųjų poreikių vaikams. Pats Marius yra ugdęs ne vieną autistišką vaiką.
„Fizinė jėga svarbu, bet ne ką mažiau svarbu ir strateginis mąstymas. Jeigu galva neveiks, net ir didelė fizinė jėga nepadės. Jaudulys – visiškai normalu, aš ir pats jaudinuosi, kai pasirodo mano auklėtiniai. Bet tai savotiškai užgrūdina, paruošia ir tikram gyvenimui“, – pažymi M. Baranauskas.
Su savo treniruojamais vaikais jis kalbasi ne tik apie sportą, bet ir mokyklos reikalus, draugus, gyvenimą, visgi stengiasi išlaikyti tam tikrą saugų atstumą, kad vaikai į trenerį žiūrėtų ne tik kaip į draugą, bet ir autoritetą. Jei reikia, Marius negaili ir griežtesnio žodžio, ypač kai auklėtiniai primiršta svarbiausią savo pareigą – mokytis.
„Taip, mums kaip treneriams reikalingas rezultatas, bet vaikams visuomet į galvą kalu, kad svarbiausia ne sportas, o mokslai. Be mokslų net ir geriausias sportininkas nėra garantuotas savo ateitimi, nes trauma gali kardinaliai pakeisti gyvenimą. Kaip sakau, mano tikslas – pirmiausia ugdyti gerą žmogų, o jei pavyks – ir gerą sportininką“, – teigia M. Baranauskas.
Iš salės – į operacinę
Šių metų pavasarį Marius ir pats patyrė vieną rimčiausių sportinių traumų – nutrūko Achilo sausgyslė.
Iš sporto salės jis atsidūrė tiesiai ant operacinio stalo.
Bet jau kitą dieną po operacijos išvyko į varžybas su vaikais.
Pasak trenerio, jis negalėjęs nuvilti mažųjų sportininkų.
Tam, kad galėtų atsistoti ant kojų, M. Baranauskas ėjo pas geriausius sporto reabilitacijos specialistus, nes vasarą jo laukė ne tik imtynių U15 Lietuvos rinktinės stovykla Panevėžyje, bet ir itin svarbus tarptautinės teisėjo kategorijos egzaminas Lenkijoje.
Net ir šlubuodamas M. Baranauskas sėkmingai įveikė egzaminą ir dabar gali teisėjauti Europos ir pasaulio imtynių čempionatuose.
Lietuvoje tokią aukštą kategoriją turi tik du teisėjai.
„Liko tik vienas laiptelis, kad galėčiau teisėjauti olimpinėse žaidynėse. Kaip sportininkui nepavyko dalyvauti olimpiadoje, bet sieksiu, kad tą pavyktų padaryti kaip teisėjui“, – ambicijų nestokoja panevėžietis.
Mariaus kasdienybės grafikas užpildytas iki paskutinės minutės: treniruotės, varžybos, teisėjavimas, stovyklos, kelionės į užsienio turnyrus.
Net ir po sunkios traumos jis neleido sau prabangos sveikti ramiai gulint lovoje – nuo jo priklausė ir daugybės kitų jaunųjų sportininkų galimybės dalyvauti svarbiose varžybose.
Čempiono pėdomis
M. Baranauskas džiaugiasi, kad sunkiomis akimirkomis jaučia didelį šeimos palaikymą. Sportininkas tikina, kad šeima – jo stiprybės šaknys.
Su žmona Monika augina aštuonmetę dukrą ir šešerių sūnų.
„Gal dėl to visur suspėju, kad jaučiu didelį šeimos palaikymą. Šeima man – didžiulis ramstis“, – tvirtina M. Baranauskas.
Treneris šypsosi, kad abu jo vaikai praktiškai užaugo sporto salėje – kai nebūdavo, kas juos pažiūrėtų, keliaudavo kartu su tėčiu į darbą.
Tiesa, bent kol kas graikų-romėnų imtynėmis nė vienas jų pernelyg nesusižavėjo.
„Dukra labai muzikali, groja smuiku, lanko tautinius šokius, o koks bus sūnaus kelias, dar neaišku, bet matau, kad dideliu susižavėjimu imtynių sportu nedega. Net nežinau, ar kaip tėtis galėčiau treniruoti savo sūnų. Bet tikrai norėčiau, kad jis pasirinktų šį sportą“, – sako pašnekovas.
Treneris šypsosi turintis dvi šeimas.
Antroji – paties suburta sporto bendruomenė.
Kai kurie jaunuoliai Mariaus treniruojami jau 10–13 metų, tad per tiek laiko tiek su jais pačiais, tiek ir su jų tėvais tapo gana artimi.
Jaunųjų sportininkų tėveliai taip pat visuomet pasiruošę atskubėti, jeigu tik prireiks kokios pagalbos. M. Baranauskas yra ne tik treneris, teisėjas, bet ir įvairių varžybų ir turnyrų organizatorius, tad tos pagalbos išties prireikia.
Jau šį gruodį Panevėžio lengvosios atletikos manieže vyks tradicinis tarptautinis graikų-romėnų imtynių turnyras „Panevėžys Open 2025“. Jame jėgas išbandys sportininkai iš septyniolikos šalių, o po varžybų dar apie šimtas sportininkų liks meistriškumo ugdymo stovykloje.
„Turime stiprią bendruomenę, kuri visada pasiruošusi padėti. Esame lyg viena didelė šeima. Džiaugiuosi, kad mano sportininkai net baigę mokyklą ir išvykę mokytis kitur to ryšio nenutraukia – bent per šventes užsuka į sporto salę ar paskambina. Labai gera, kai sulauki grįžtamojo ryšio, gal tos pastangos salėje ir už jos ribų nenueina veltui“, – šypsosi treneris.
