Tą yra patyręs kiekvienas sodininkas, auginantis obuolius: dalis jų, vos pradėję nokti, atsiduria ant žemės. Kodėl taip nutinka? Ir kaip išgelbėti derlių?
Tą yra patyręs kiekvienas sodininkas, auginantis obuolius: dalis jų, vos pradėję nokti, atsiduria ant žemės. Kodėl taip nutinka? Ir kaip išgelbėti derlių?Obuolių kritimą gali išprovokuoti daugybė priežasčių – pradedant natūraliais procesais ir baigiant priežiūros klaidomis. Ir apie kiekvieną jų svarbu žinoti.
1-oji priežastis: natūralus vaisių metimas
Tai pati nepiktybiškiausia iš priežasčių – kai obelys pačios meta užmegztus vaisius bandydamos sureguliuoti medžiui tenkantį krūvį.
Neretai po gausaus žydėjimo ant obels užsimezga daugiau vaisių, nei ji gali išmaitinti. Tada medis dalies jų (paprastai – pačių silpniausių) atsikrato, kad kitiems užtektų maistinių medžiagų.
Niekas ir nenustemba vasaros pradžioje po vaismedžiais išvydęs daugybę vos vyšnios dydžio obuoliukų, kuriems nebus lemta prinokti. Tai įprastas reiškinys.
Galima net nelaukti, kol jis nutiks ir, pasirodžius pirmosioms vaisių užuomazgoms, papurtyti vaismedžio šakas. Silpniausi nukris patys.
Paskui atidžiai apžiūrėkite kekes su mažais obuoliukais ir jau rankomis pašalinkite visus neišvaizdžiausius, smulkiausius, netaisyklingos formos, turinčius defektų.
Pašalinus neperspektyvius vaisius, medis nukreips visas galias į likusiųjų nokinimą.
Atlikdami tokią derliaus normavimo procedūrą turėkite omenyje, jog kiekvienam paliekamam obuoliui turi tekti ne mažiau kaip 30–40 lapų. Būtent tiek jų reikia vienam vaisiui subrandinti.
2-oji priežastis: maistinių medžiagų trūkumas
Obelims reikalingas didelis kiekis maistinių medžiagų, ir ypač formuojantis vaisiams.
Makro- ir mikroelementų trūkumas gali tapti dar viena iš priežasčių joms pradėti mesti vaisius.
Jeigu vaismedžiui nepakanka kalio, fosforo, kalcio, boro arba magnio, vaisiai normaliai nesivystys ir anksčiau ar vėliau nukris. Itin dažnai taip nutinka, kai obelis auga skurdžiame dirvožemyje arba būna seniai netręšta.
Ką daryti?
Norint išvengti ankstyvo vaisių kritimo, svarbu tinkamai tręšti obelis per visą sezoną.
Kiekvienoje augimo fazėje vaismedžiams reikia konkrečių maistinių medžiagų, užtikrinančių jų sveikatą ir tinkamą vaisių vystymąsi. Tręšimas turi būti subalansuotas ir atliekamas laiku.
Pavyzdžiui, pavasarį, aktyvaus augimo periodu, obelims, kaip ir visoms kultūroms, reikalingos azoto trąšos. Jos stimuliuoja naujų ūglių, lapų, šaknų sistemos augimą. Azotas padeda vaismedžiams užsiauginti žaliąją masę, gyvybiškai svarbią vaisiams formuoti.
Šiame etape obelis galima tręšti karbamidu arba amonio salietra. Jauniems medeliams reikės 30 g trąšų vienam kvadratiniam metrui žemės aplink kamieną, brandžioms obelims – 50 g tokiam pačiam plotui.
Vietoj mineralinių trąšų galima naudoti organines: kompostą arba vištų mėšlo tirpalą (1:20). Pastarojo kiekvienam medžiui reikės maždaug po 3 kibirus.
Kitą sykį obelys tręšiamos jau per žydėjimą.
Žydinčiam vaismedžiui reikalingas papildomas maistas, kad galėtų užmegzti vaisius.
Azoto šiuo periodu obelims reikia mažiau – svarbiausiomis trąšomis tampa fosforas ir kalis.
Fosforas stiprina šaknis ir spartina apykaitos procesus, kalis stabilizuoja vaisių užuomazgas ir stimuliuoja jų vystymąsi.
Tręšimui tokiu laikotarpiu geriausiai tiks mineralinės trąšos: amofoska (30 g vienam kvadratiniam metrui) arba azofoska (30–50 g vienam „kvadratui“).
Prie jų dar galima pridėti 100–150 g pelenų.
Iškaskite aplink medžio kamieną pagal lajos perimetrą 20–25 cm gylio griovelį, gausiai priliekite vandens, tada berkite paruoštas trąšas.
Obelims nužydėjus, vaismedžius būtina pamaitinti vandenyje tirpiomis trąšomis su dideliu kalcio kiekiu. Tai gali būti kalcio salietra (1 šaukštas 10 litrų vandens) ar specializuotos trąšos vaismedžiams.
Šis tręšimas labai svarbus ne tik tuo, kad gali apsaugoti nuo vaisių kritimo, bet ir kaip puiki poodinės dėmėtligės profilaktikos priemonė.
Obuoliams pradėjus nokti, obelys tręšiamos vėl.
100 litrų vandens ištirpinama 10 g sauso natrio humato ir 2,5 stiklinės nitrofoskos. Kiekvienam suaugusiam vaismedžiui užpilama po 3 kibirus tirpalo.
Paskutinis sezono tręšimas planuojamas nuskynus obuolių derlių. Tuo metu vaismedžiai jau ruošiasi ramybės periodui, taigi azoto trąšos jiems nebereikalingos. Jos stimuliuotų naujų ūglių leidimą, o artinantis žiemai tai nepageidautina.
Rudeniui obelims labiausiai reikia fosforo ir kalio – tos trąšos sustiprina šaknų sistemą ir didina medžių atsparumą šalčiams.
Rinkitės superfosfatą (40–60 g vienam kvadratiniam metrui) ir kalio sulfatą (20–30 g „kvadratui“). Išbėrę trąšas lygiu sluoksniu aplink kamieną, užkapstykite.
3-ioji priežastis: drėgmės trūkumas
Obelys mėgstą drėgmę. O kol formuojasi ir auga vaisiai, vandens joms reikia dar daugiau. Ypač tada, kai vyrauja karšti sausringi orai.
Kai dirvožemis sode labai sunkus arba prastas drenažas, obelų šaknų sistema ne visuomet gali pasiekti vandenį giliuosiuose dirvos sluoksniuose. Todėl ilgą laiką negavusios lietaus ir nelaistomos obelys pradeda tausoti vandenį, taigi numeta dalį jau suformuotų obuoliukų.
Per karščius obelis privalu laistyti reguliariai. Per sezoną tas daroma ne rečiau kaip 4–5 kartus.
Kad žinotumėte, kada laikas, 30–50 cm atstumu nuo vaismedžio kamieno įbeskite strypą. Jeigu 50 cm gylyje žemė bus sausa, obelį reikia laistyti.
Kiek vandens pilti, priklauso nuo medžio amžiaus:
• Jaunai obelaitei (3–5 metų) užtenka 50–80 litrų.
• Vyresnėms kaip 3 metų obelims reikalinga ne mažiau kaip 100–120 litrų vandens.
Laistyti geriausia rytais, kad iki vakaro drėgmė spėtų susigerti į dirvožemį. O tam, kad joje ilgiau išliktų, žemę aplink obelų kamienus galima mulčiuoti durpėmis, kompostu, humusu arba nupjauta žole.
4-oji priežastis: kenkėjai ir ligos
Obuolių derliaus galima netekti ir dėl jų.
Vienas pavojingiausių bręstančių vaisių priešų – obuoliniai vaisėdžiai. Šie drugiai deda kiaušinius ant obelų lapų ir užuomazgų. Iš jų išsiritę vikšrai įsigraužia į obuolius ir sunaikina minkštimą bei sėklas. Pažeisti obuoliukai liaunasi vystęsi, patamsėja ir nukrenta anksčiau.
Dar vieno obuolių mėgėjo – obuolinio pjūklelio lervos prasiskverbia į jaunutes vaisių užuomazgas ir išėda iš vidaus. Jų pažeistus vaisius dažnai galima atpažinti iš tamsių dėmių, deformacijų. Arba iš to, kad jie tiesiog nubyra.
Be kenkėjų, rimtą grėsmę derliui kelia ir grybelinės bei bakterinės ligos. Jos pažeidžia lapus, vaisius, šakas taip susilpnindamos medį ir priversdamos jį numesti dar nesunokintus obuolius.
Labiausiai paplitusi grybelinė infekcija – rauplės.
Iš pradžių ant lapų atsiranda rudos dėmės, kurios laikui bėgant tamsėja ir sutrūkinėja. Ant vaisių liga irgi palieka tamsias tarsi įspaustas dėmes, po kuriomis minkštimas pasidaro panašus į kamštį. Pažeisti obuoliai liaunasi augti, deformuojasi ir dažnai nukrenta dar neprinokę.
Moniliozės, arba rudojo vaisių puvinio, sukėlėjai į obuolius patenka per mechaninius pažeidimus ir per rauplių paliktas žaizdas.
Iš pradžių atsiradusi nedidelė ruda dėmelė pradeda greitai plėstis, kol apima visą vaisių. Moniliozei būdingas požymis – koncentriniai baltų taškelių (sporų) žiedai. Jos pakirsti vaisiai arba mumifikuojasi tiesiog ant šakelių, arba masiškai nukrenta.
Geriausias ginklas kovoje su obelų kenkėjais ir ligomis – profilaktika.
Reguliariai purkškite vaismedžius insekticidais. Pavasarį, dar prieš išsprogstant pumpurams, ir po žydėjimo tiks bet kokie preparatai nuo vabzdžių kenkėjų. Vasarą geriau naudoti biopreparatus.
Derėjimo laikotarpiu obelys nepurškiamos, nes galima pakenkti vabzdžiams apdulkintojams. Tačiau kenkėjus, jei tokių atsiranda, galima rinkti rankomis.
Taip pat būtina reguliariai rinkti ir naikinti nukrentančius lapus bei vaisių užuomazgas. Nes vikšrai dažnai palieka nukritusius vaisius ir grįžta į medžius tęsti savo juodo darbo.
Rudenį neprošal apvalyti obelų kamienus: sena žievė – ideali vieta kenkėjų lėliukėms žiemoti.
Veiksminga priemonė laikomos ir feromonų gaudyklės, specialios juostos kamienams.
Norint apsaugoti obelis nuo ligų, paprastai pakanka laikytis kelių bendrų principų:
• Sodinti pagrindinėms ligoms atsparių veislių vaismedžius.
• Laikyti agrotechnikos. Tinkamas sodinimas, genėjimas, laistymas ir subalansuotas tręšimas stiprina augalų imunitetą.
• Reguliariai tikrinti sodo būklę. Tai padės bet kokias problemas pastebėti, kai yra ankstyvos stadijos, tada jos lengviau įveikiamos.
• Profilaktiškai purkšti obelis ankstyvą pavasarį ir vėlų rudenį preparatais su variu (vario sulfatu, Bordo tirpalu) – taip pastebimai sumažins ligų riziką.
Vegetacijos periodu pasirodžius ligų simptomams taip pat būtina nedelsiant imtis priemonių.
Tokia profilaktika itin svarbi lietingais sezonais, kaip kad šiųmetė vasara, mat tuomet sąlygos grybeliams daugintis būna idealios.
• Nepamiršti bendros sodo higienos. Dezinfekuokite įrankius, balinkite medžių kamienus, rinkite nukritusius lapus ir vaisius.
Kadangi infekcija išlieka vaisiuose net šiems mumifikavusis, juos būtina skinti ir nuo medžių bei naikinti.
5-oji priežastis: nepalankios oro sąlygos
Orų kaprizai irgi gali pražudyti dalį brandinamo derliaus. Kartais užtenka tik stiprių vėjų ar liūčių – juolab kad kai kurioms obelų veislėms būdingas silpnas vaiskočio sukibimas su šaka.
Stresą obelims, dėl kurio jos gali pradėti mesti nesubrandintus vaisius, sukelia ir temperatūrų svyravimai, kai po karštos dienos naktimis oras atvėsta iki 5–10 laipsnių.
Tokiu atveju vaismedžius apsaugosite nubalinę kamienus. Šie dieną neperkais, o naktimis ne taip greitai atiduos šilumą.
Dar galima mulčiuoti žemę aplink kamienus ir taip užtikrinti šaknims nuolat komfortišką temperatūrą.
Jeigu sinoptikai įspėja apie stiprų atšalimą, jaunus medelius nedvejokite uždengti agroplėvele.
O apsaugai nuo vėjų gali tekti sodinti gyvatvores.
Lietingomis vasaromis pasirūpinkite tinkamu dirvožemio drenažu, kad obelų šaknys neprigertų.
