Buvusį ilgametį Panevėžio miesto vykdomojo komiteto
pirmininką 75 metų Bronių Kačkų vyresnio amžiaus panevėžiečiai puikiai
prisimena. Šis sovietinių laikų valdžios veikėjas mūsų miestui vadovavo gana
ilgai – nuo 1963 iki 1987 metų – ir miesto labui atliko tikrai daug. Nuo 1987
metų išvykęs į Vilnių ir šiuo metu gyvenantis sostinėje B.Kačkus vis dar palaiko
ryšius su mūsų miestu, kuriame, paties tvirtinimu, prabėgo 34-eri patys
gražiausi jo gyvenimo metai: 10 vadovaujant cukraus fabrikui ir 24 –
miestui.
Trofėjus dovanoja muziejui
Nemažai vertingos medžiagos miesto Kraštotyros muziejui jau padovanojęs buvęs miesto vadovas šį kartą į Panevėžį sugrįžo dar vienu svarbiu tikslu – ketvirtadienį šiame muziejuje jis surengė pirmąją autorinę savo medžioklės trofėjų parodą. Nors parodoje eksponuojamų žvėrių ragų ir ilčių jos autorius nelaiko pačiais vertingiausiais trofėjais, nes, anot autoriaus, vertingiausieji per metų tėkmę po truputį jau išsibarstė, vis dėlto dalį pamėgto laisvalaikio prisiminimų B.Kačkus nusprendė visam laikui palikti muziejuje.
Ekonomikos mokslų daktaro laipsnį turintysis sako iki šiol susitinkantis su daugeliu panevėžiečių, ypač artimai bendraujantis su aktoriumi Donatu Banioniu, kitais teatralais. Vilniuje ponas Bronius vadovauja panevėžiečių klubui “Nevėžis”, yra jo valdybos pirmininkas. Pašnekovas prisipažįsta, kad pamiršti Panevėžio jam neleidžia ne tik pareigos ir pažįstami: šiame mieste gyvena sesuo, kiti giminės, todėl čia savaime tenka lankytis pakankamai dažnai.
Prisisegė pirmą kartą
Iš medžiotojų giminės kilusį B.Kačkų jo kolegos prisimena kaip itin kultūringą ir etišką medžiotoją, kurį labiausiai domino smulki fauna. Apie medžioklės etiką parodos autorius yra parengęs ir išspausdinęs nemažai straipsnių žurnaluose, kaip medžioti, mokė kolegas. “Dabar medžioju tik epizodiškai”, – prisipažįsta garbės medžiotojas, kuriam šis vardas prieš 40 metų buvo suteiktas vienam iš pirmųjų. Šio vardo ženklelį pensininkas prie švarko atlapo tvirtina prisisegęs pirmą kartą – kad primintų medžioklės laikus.
“Gražiausios būdavo paukščių ir smulkių žvėrių medžioklės. Į fazanų medžiokles visi kaip Panevėžio dramos teatrą lėkdavo. Tada tikėjome, kad faunos turi daugėti, bet, gaila, viskas keičiasi: važiuodamas į Panevėžį nemačiau nei kiškių, nei stirnų, nei elnių, nei kurapkų. Užtat lapių priviso. Ir žvėrių šėryklų nesimato”, – apgailestauja pašnekovas. Jis teigia, kad ir pati medžioklė dabar tapo nebe tokia, kokia turėtų būti – etikos nedaug liko. Dėl šios priežasties, anot pono Broniaus, baigia išnykti netgi briedžiai.
Užpultas buvo 3 kartus
Buvęs miesto vadovas prisimena, jog anksčiau medžiotojams būdavo privalu sudaryti žvėriui ar paukščiui galimybę išsigelbėti, buvo stengiamasi išsaugoti reprodukcinę bandą. Dabar kažin, vilniečio tvirtinimu, ar tokių taisyklių visada paisoma.
Daugelį Lietuvos pelkių, miškų ir šilų išbraidžiusio garbės medžiotojo trofėjai yra pelnę ne vieną aukso, sidabro ar bronzos medalį. Į juos pažvelgęs prisiminti, kokia pramoga, koks tąkart oras buvo, kas medžioklėje dalyvavo ar kaip žvėris nušautas buvo, Kačkus ir dabar ilgai nesvarstęs gali. Jis mena ne tik sėkmingas, bet ir kiek liūdnesnes medžiokles. Štai vieno šerno muziejuje eksponuojamos iltys iki šiol primena, kad ne medžiotojas žvėrį, bet žvėris medžiotoją buvo paguldęs. Šernų užpultas miesto vadovas buvo net 3 kartus, tik šis kartas Gustonių miške jam baigėsi skausmingiausiai – šernas smarkiai perrėžė koją, ją susiūti teko kartu medžiojusiam tuomečiam sveikatos apsaugos ministrui. Kitą kartą vieno medžiotojo šuo į kelnių klešnę ponui Broniui netikėtai buvo įsikibęs.
Dėl griežtumo nesiginčija
Be minėto pomėgio, B.Kačkus sako turintis ir daugiau užsiėmimų, kuriuos mėgsta. Tai fotografija bei meninė saviveikla. Fotografavęs pašnekovas yra daug, tad ir apie savo nuotraukų parodos organizavimą kartais pamąsto. Meninė veikla irgi visą laiką lydėjo šio garsaus mūsų mieste žmogaus gyvenimą: jis dainavo įvairiuose choruose, Kauno politechnikos instituto oktete, grojo skudučiais, pats subūrė cukraus fabriko vyrų saviveiklos kolektyvą. Nuo šio fabriko ir prasidėjo pono Broniaus karjera: baigęs KPI Chemijos technologijos fakultetą, jis atvyko į Panevėžį cukraus fabrike dirbti inžinieriumi. Po penkerių metų buvo paskirtas fabriko direktoriumi.
Kaip dar po 5 metų tapo miesto vykdomojo komiteto pirmininku, pašnekovas nelinkęs plačiai pasakoti. “Sekėsi dirbti, partija pasiūlė, – trumpai tepasakė buvęs valdininkas. – Už mane ilgiau vykdomojo komiteto pirmininko poste, žinau, su darbo pertraukomis yra išbuvęs gal tik Birštono vadovas Antanas Zenkevičius”. Be kita ko, jis dar prisimena buvęs “Žinijos” draugijos technikos mokslų sekcijos pirmininku, organizuodavęs mieste technikos dienas, rimtos muzikos pirmadienius. Kad pavaldiniams galėjo įstrigti kaip griežtas viršininkas, B.Kačkus neginčija: gal, anot jo, kai kuriems taip atrodė, nes jis visada stengęsis, kad jo pavaldiniai dirbtų.
Apie nedalyvavimą nė negalvodavo
Pensininkui atrodo nesuprantamas dabartinis Seimo narių požiūris į sesijas, kuriose paprastai dalyvauja tik dalis seimūnų. “20 metų buvau Aukščiausiosios Tarybos deputatu, visąlaik pirmininkavau šios tarybos komisijose, bet mes nė pagalvoti nedrįsome, kad galima nedalyvauti sesijoje”, – stebisi ponas Bronius. Jį stebina ir kitas neigiamas dalykas – kad šiuolaikiniai turtingi žmonės yra tikrai menko intelekto. Su tokiais turtuoliais pensininkas sako susidūręs ir dirbdamas pastarojoje darbovietėje, iš kurios išėjo praėjusį rudenį. “Gailiuosi, jog anksčiau šito nepadariau”, – priduria vilnietis.
B.Kačkus pasakoja, kad palikęs vykdomojo komiteto pirmininko pareigas į Vilnių jis išvyko vadovauti užsienio prekybos susivienijimui “Litimpex”. Ten bedirbant jam buvo paskirta sąjunginė pensija – nedidelė, bet užtat su daugybe lengvatų. Būtent dėl pensijos dydžio pašnekovas teigia dirbęs toliau ir vis svajojęs, kad baigęs darbą galės laisvai pakeliauti net iki Vladivostoko. Taip besvajodamas ponas Bronius paliko šį susivienijimą, iki likvidacijos dirbo “Senamiesčio banke”, UAB “Prosperas”, skaitė paskaitas Vadybos institute ir dirbo Baldų pramonės ministerijos specialistu.
Nemėgo virtuvės, bet gaminti sekėsi
Kai septyniasdešimt penkerių sulaukęs, atrodytų, galėtų jau pakeliauti, jo turėtos lengvatos tapo nieko nebevertos, taigi ir kelionė į Tolimuosius Rytus liko tik svajonė. Tačiau sakyti, kad neteko pamatyti pasaulio, vilnietis anaiptol negali: jis spėjo užsitarnauti ir daugiau kaip 50 metų darbo stažą, ir pakankamai pamatyti pasaulio: pašnekovas lankėsi visose Europos šalyse, išskyrus Angliją, Rumuniją, Albaniją, Olandiją, Norvegiją, svečiavosi JAV, Egipte, Kanadoje, o iš buvusių sovietinių šalių gerai pažino Ukrainą, Baltarusiją, Baltijos valstybes.
Dabar buvęs panevėžietis tvirtina norintis pailsėti ir daugiau laiko skirti sau. Vaikai, anot jo, turi savo gyvenimus: sūnus Dainius ūkininkauja Anykščių rajone, dukra Miglė gyvena ir dirba Vilniuje. Yra 3 anūkai. “Mano žmona tai vis dar dirba. Ji stomatologė idealistė, į privačią praktiką neina, – nepamiršta savo gyvenimo palydovės vyras. – Aš visada sakiau, jog Regina niekada nemylėjo virtuvės, bet pagaminti labai skanių žvėrienos patiekalų jai visada pasisekdavo”.
Girdamas žmoną, jos sutuoktinis užsimena pats parašęs knygą “Valgių ir gėrimų enciklopedinis žinynas”, kurios išleisti vis niekaip nesiseka. Bendradarbiauti, pasak jo, siūlo ir gamtos tema rašantis žurnalas. Beje, viena B.Kačkaus parašyta ir išleista knyga apie žvėrienos patiekalus yra mielai skaitoma.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
