Skaistakalnio pagrindinės mokyklos tikybos mokytoja Alma Oksienė artėjant Motinos dienai visada tvirtina jaučianti šventę. Šis malonus jausmas moterį užplūsta ne tik todėl, kad ta proga ji žino sveikinsianti brangius žmones – mylimą mamą, anytą, bet ir dėl to, kad pati nuoširdžiai ir iki širdies gelmių jaudinamai bus pasveikinta keturių savo atžalų – penktokės Marijos, ketvirtoko Jono, antraklasės Teresės ir šešiametės Paulės. Vaikai, pasak mamos, nedovanos jai brangių puokščių ar pirktų dovanų – jie parneš po saujelę lauko gėlių, įteiks pačių sukurtą darbelį, sutvarkys kambarius ir surengs tokį originalų koncertą, pritariant smuikui, kokio ji, nugrimzdusi į svajones, galėtų klausytis pamiršdama daug ką šiame pasaulyje.
Nesuprato, kam to reikia
Almai Oksienei mamos pareigos – tiesiog įprastas gyvenimo būdas arba nuolatinis darbas be poilsio dienų, amžinas ir kažin ar grąžinamas kreditas. “Galbūt vieniems žmonėms skirta būti gerais vadovais, kitiems – nepriekaištingai atlikti kokias kitokias pareigas, o man labiausiai patinka būti mama. Stengiuosi tą darbą atlikti gerai”, – tvirtina keturis vaikus kartu su vyru Juliumi auginanti Staniūnų gyventoja.
Moteris neslepia ne kartą pajutusi mūsų visuomenėje neretai demonstruojamą neigiamą požiūrį į daugiavaikes motinas, tačiau dėl to nepakeitė savo nuostatos. Tuo labiau kad jos šeimą supa gana daug gerų ir pritariančių artimų bei pažįstamų žmonių. Pašnekovė prisimena, kad tuomet, kai pagimdė trečią vaiką, jos pačios močiutė per seserį perdavė savo pastabą, kad galbūt jau gana turėti tiek vaikų, o laukiantis ketvirtojo kai kurie sukiojo prie smilkinio pirštą, kiti klausė: “Kam tau to reikia?”
“Ogi todėl, kad širdyje dar yra vietos meilei. Manau, jei yra gyvybė, atsiranda ir meilė. O stiprybės ir galimybę auginti vaikus suteikia tikėjimas. Dėkui Dievui, mūsų šeima kol kas nieko nestokoja. Jei vaikai norės siekti mokslo, neabejoju, kad tam atsiras ir galimybių”, – visiškai pasitiki Dievo globa tikybos mokytoja. Ji visiems savo vaikams yra davusi po antrą – Marijos vardą. Staniūniškė neneigia, kad esant gausiai šeimynai lėšų pertekliaus niekada nesijaučia, bet sugebant taupyti, jas galima panaudoti daug kam. “Nemanau, jog esame ta šeima, kurią reikia remti. Man pinigai labai reikalingi, bet jų prašinėti nesu pratusi”, – nors šiuo metu vienintelė šeimoje dirba, bet dėl finansų nedejuoja A.Oksienė.
Tose pačiose rogėse – 12 metų
Tikinčioje šeimoje augusi ir už panašių pažiūrų bei 12 metų už save vyresnio vyro ištekėjusi pedagogė yra baigusi Vilniaus universitetą. Nors studijavo biologiją ir chemiją, dabar dėsto tikybą. “Mokiausi Kauno katechetų mokykloje ir jau 12 metų sėdžiu šitose rogėse”, – juokauja moteris.
Pašnekovės vyras iki likvidavimosi dirbo žemės ūkio bendrovės “Vista” vadovu, o dabar jau trejus metus slaugo ant patalo gulinčią savo motiną. Jis yra vienturtis sūnus ir todėl, pasak žmonos, gerai žino, ką reiškia augti vienam: vaikų jam labai reikia.
Dėl mamos kėlėsi naktį
Pašnekovė prisipažįsta: jų šeimoje pirmasis vaikas buvo sulauktas po nelengvo išbandymo – net 7 iš 9 mėnesių ponia Alma pasakoja praleidusi ligoninėje. Nors kiti vaikai, anot moters, galbūt ir nebuvo visiškai planuoti, bet jie tikrai buvo labai laukiami. A.Oksienė jau dabar sako įsitikinusi, kad rūpesčius ir vargą, patiriamą auginant vaikus, su kaupu atperka tas džiaugsmas, kuris patiriamas, kai jie paauga. Mama prisimena, kaip antrokė Teresė, jai pakėlus nuo patalo anytą ir pasitempus nugarą, net naktį kėlėsi pasiteirauti, ar mamai bent kiek geriau. “O šiaip mūsų namuose, kaip ir kituose, – ir pasibarama, ir susitaikoma”, – tvirtina moteris.
Visi 3 vyresnieji staniūniškės vaikai lanko muzikos mokyklą: Marija ir Jonas nuo pirmos klasės mokosi groti smuiku, Teresė – skambinti pianinu. Tėvai įsitikinę, kad mažas vaikas – lyg šiltas molis, iš kurio galima nulipdyti daug ką. Dirbti, pasak mamos, vaikams per daug netenka, jie netgi šiek tiek išpaikinti, bet vasarą kiekvienam prižiūrėti po paskirtą plotelį daržo ar nuolat susitvarkyti savo kambarius, kuo nors padėti sergančiai močiutei reikia. Per atostogas A.Oksienė su vaikais jau ketvirtus metus ketina vykti į katalikiškos jonitų bendruomenės, įsikūrusios Vilniuje, organizuojamą šeimos stovyklėlę. Ten, kur vaikas laikomas didžiule vertybe, kur galima pamatyti kitokį nei įprasta gyvenimą, šeima ne tik puikiai praleidžia laisvalaikį, bet ir mokosi taurumo, šilto bendravimo. Tam ji negaili paaukoti kelių šimtų litų.
Visko iš karto turėti – neįmanoma
Ši išvyka – ne vienintelė, į kurią vyksta Oksai. Jie keliauja ir po vieną, ir visi kartu. A.Oksienė teigia lankiusis Italijoje, Prancūzijoje, kitose Europos šalyse. Kelionėmis žavisi ir jos vyras, tik, deja, abu kartu dėl ligonio namuose vykti į jas kol kas negali.
Pedagogė tikina esanti labai taupi, to paties mokanti savo atžalas. Jiems, pasak pašnekovės, sudaroma galimybė spręsti, kas verčiau – įsigyti norimą brangesnį daiktą ar kur nors nuvažiuoti. “Aš pati geriau apsieinu be brangesnės kosmetikos ar gražesnių batelių, bet vaikams suteikiu progą rinktis. Dėl mūsų išvykų, pripažįstu, kenčia buitis, bet manau, kad praturtėti dvasiškai – daug svarbiau nei įsigyti brangų daiktą. Juk neįmanoma turėti visko iš karto – ko nors reikia atsisakyti”, – įsitikinusi keturių vaikų mama. Ir vis dėlto pašnekovė prisipažįsta širdies gilumoje nuogąstaujanti dėl tos atsakomybės, kuri tenka siekiant sūnų ir dukras užauginti dorais žmonėmis. “Bijau, ar aš pajėgsiu padaryti tai, nežinau, ar jie vadovausis vertybėmis, kurias jiems diegiu. Nors iki šiol jokių priekaištų iš vaikų nesu girdėjusi, negaliu garantuoti, jog kada nors jų nesulauksiu”, – abejonių neslepia moteris.
Dovana, bet ne nuosavybė
Keturiasdešimtmetė džiaugiasi, jog jai labai pasisekė, kad turi puikią anytą, vyrą, nepaprastai gerą seserį, mamą, puikius vaikų muzikos mokytojus, šeimos gydytoją, kuriais visada gali pasikliauti. Tikybos mokytoja sako galinti pasidžiaugti ir kolegomis.
Ponia Alma – pakankamai šiuolaikiška moteris. Ji jau 5 metus pati vairuoja automobilį, tačiau kiekvieną rytą sūnaus ir dukrų iki mokyklos durų sako nevežanti. “Kartais pagalvoju, kad galbūt aš ir nelabai gera mama atrodau, kad to nedarau, bet vis tiek esu įsitikinusi, jog mažiau lepinami vaikai užauga geresni. Man atrodo, aš ir nemokėčiau jų lepinti”, – dėsto savo nuomonę pašnekovė.
Kadangi keliasi labai anksti – 5 valandą, pedagogė tikina ne tik spėjanti paruošti pusryčius, sužiūrėti, kad vaikai būtų pasiruošę mokyklai, bet ir užtektinai laiko randa sau. Moteris mėgsta muziką, knygas, teatrą, ji dar atranda laiko ir pamokoms pasiruošti, ir su vaikais pasikalbėti, ir sekmadieniais bažnyčioje apsilankyti. Visoms mamoms ponia Alma sako galinti tik palinkėti, kad jos suprastų: kiekvienas vaikas yra didžiulė Dievo dovana, bet ne tėvų nuosavybė. Ir kad moterys nebijotų aukotis motinystei, kuri gali suteikti daug džiaugsmo.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
A.Repšio nuotr. Keturios atžalos A. ir J.Oksų šeimai nėra kliūtis pakeliauti po užsienį ar su vaikais praleisti laiką stovyklose.
