Lietuvos kultūros vertybių sąraše rasime įrašą apie Panevėžio centre, Vasario 16-osios gatvėje, stūksantį geltonų plytų mūrą.
Jame dabar įsikūrusi Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdyba, sovietmečiu darbavosi KGB administracija, nors iš tikrųjų miesto burmistras kadaise šį namą statė visai kitam tikslui – savo šeimos laimei.
Prieštaringa asmenybė
Koks buvo savo vardą Panevėžio istorijoje palikęs garsiojo namo, dabar pažymėto Vasario 16 g. 22-uoju numeriu, statytojas, žmogus, net 16 metų (1924–1940) buvęs miesto galva – burmistras Tadas Chodakauskas?
Aktyvus, kilmingas, turtingas miestietis reiškėsi politikoje, visuomeninėje veikloje, vadovavo šaulių rinktinei, taip pat ugniagesių draugijai, savanorių sąjungai Panevėžio apskrityje.
Burmistras su šeima gyveno 1928 metais baigtame statyti didingame name Vasario 16-osios gatvėje.
Dauguma dabarties panevėžiečių apie šį, dėl savo vėlesnių poelgių prieštaringai vertinamą žmogų žino nedaug.
Nebent tiek, kad jis buvo prezidento Antano Smetonos svainis – juk prezidentas buvo vedęs T. Chodakausko seserį Sofiją ir todėl ne kartą lankėsi pas giminaitį Panevėžyje, viešėjo minimame name.
Pagiriamasis žodis burmistrui
T. Chodakauskas Lietuvoje buvo žinomas žmogus.
Panevėžio kraštotyros muziejuje išsaugotas keletą metų prieš karą leisto Lietuvos savaitraščio „Vėliava“ vienas 1939 metų numeris, kuriame visas puslapis skirtas pažinčiai su Panevėžiu.
Straipsnis vadinosi „Po Panevėžį pasidairius“ ir pačiu pirmu sakiniu skelbė: „Panevėžys yra Aukštaitijos sostinė.“
Tame puslapyje publikuota ir miesto burmistro nuotrauka, po kuria užrašyta: „Ilgametis Panevėžio burmistras T. Chodakauskas. Prie jo Panevėžys išaugo ir pagražėjo.“
„Iš savo namų į darbą Tadas Chodakauskas eidavo pėsčias. Prisiminimuose užfiksuota, kad visada nešdavosi anuomet madingą lazdelę, dėvėdavo skrybėlę, juodą paltą. Ir jo žmona Jadvyga pasivaikščioti iš namų išeidavo pasipuošusi, dažnai vilkėdavo prabangius kailinukus.“
D. Pilkauskas
Pristatydamas Lietuvai Panevėžį, savaitraštis vadina jį moksleivijos centru ir vardina čia esančias švietimo įstaigas. Straipsnyje pasakojama apie mieste veikiančius fabrikus, elektrinę, įvairias draugijas, lankytinas vietas ir kt.
Dėmesys skiriamas ir miesto vadovams: „Savivaldybės šeimininkai yra patyrę ir seni savivaldybininkai. Panevėžio burmistras Chodakauskas šiose pareigose yra jau 15 metų.“
Jam ir visai miesto valdžiai palinkėta „ir toliau atsakingą darbą dirbti ne tik Panevėžio miesto, bet ir Tėvynės labui“.
Be namų ir be turto
Tuo metu, kai pasirodė šis savaitraščio numeris, tebuvo likę vos metai iki baisiųjų įvykių pradžios 1940-aisiais.
Prasidėjus okupacijai, Chodakauskai, kaip ir daugelis kitų, neteko ir viso savo turto – jis nacionalizuotas.
Tiesa, anksčiau turėta didelė vila Berčiūnuose jau buvo parduota dar tuomet, kai burmistras pirko Staniūnuose dvarą ir 92 hektarų ūkį. Tad ir dvaras, ir šis bei kiti ūkiai, ir gražusis namas Panevėžyje – viskas buvo atimta.
T. Chodakausko namas, ką ir dabar galime matyti, išsiskiria savo įdomia išvaizda – apibūdinamas kaip istorizmo stilistikos pastatas yra dviejų aukštų su mansarda, su dvišlaičiu stogu, tašytų lauko akmenų pamatais, dviem balkonais su baliustrų turėklais, papuoštas gražiais karnizais. O virš pastogės karnizo įrengta metalinė tvorelė su plytų mūro stulpeliais.
Be to, dar ir kiemo gilumoje stovi panašios stilistikos dviaukštis geltonų plytų mūro ūkinis pastatas.
Su lazdele ir skrybėle
Nacionalizavus T. Chodakausko namus Vasario 16-osios gatvėje juose viena po kitos veikė įvairios organizacijos – gyvenamuoju namu jis jau niekada nebebuvo.
Tokiam jam buvo lemta išbūti tik kiek daugiau kaip dešimt metų – nuo pastatymo iki 1940-ųjų.
Panevėžio galvos, burmistro T. Chodakausko gyvenimą menantis namas pastatytas jo žmonos motinai Michalinai Kosinskienei priklausiusioje žemėje.
Statybos leidimas išduotas 1927 metais miesto statybos komisijos.
Statybos anuomet buvo didžiulės, atkreipusios visuomenės dėmesį ir, pasak Kraštotyros muziejaus istoriko Donato Pilkausko, net miesto spauda rašė, kad dėl tų statybų buvo labai užgriozdota visa gatvė.
O ir kainavo nepigiai. Chodakauskų namas vertintas 108 tūkstančiais litų. Užtat buvo gražus, didingas ir vertas tokių turtingų žmonių.
„Iš savo namų į darbą Tadas Chodakauskas eidavo pėsčias. Prisiminimuose užfiksuota, kad visada nešdavosi anuomet madingą lazdelę, dėvėdavo skrybėlę, juodą paltą. Ir jo žmona Jadvyga pasivaikščioti iš namų išeidavo pasipuošusi, dažnai vilkėdavo prabangius kailinukus“, – pasakoja muziejininkas.
Dideliame name gyveno ne tik burmistro šeima.
Jame butus nuomojosi žinomi miesto žmonės – ir iš Panevėžio norėjęs padaryti Paryžių inžinierius Antanas Gargasas, suprojektavęs daug pastatų mieste, ir gydytojas Legeckas, ir kiti.
Prezidento viešnagės Panevėžyje
Neabejotinai Chodakauskų namuose nuolat vykdavo priėmimai, susitikimai, aukštų svečių vizitai.
Čia sukdavo ir Lietuvos prezidento A. Smetonos, ir premjero Juozo Tūbelio bei jų palydovų keliai.
Kaip sako D. Pilkauskas, geriausiai žinoma tik apie oficialius A. Smetonos vizitus į Panevėžį, tie vizitai aprašyti, pateikiamos jų programos ir vyko 1927, 1928, 1932 metais.
Kiek kartų aukštas svečias Panevėžyje lankėsi neoficialiai, kaip burmistro šeimos žmogus, duomenų nėra.
Panevėžio burmistro namuose viešėjo ir Lietuvos premjeras Juozas Tūbelis. Juk jo žmona Jadvyga Tūbelienė, taip pat kaip ir S. Smetonienė, buvo T. Chodakausko sesuo.
Seserys Chodakauskaitės gimė Gavenonių kaime, Pakruojo krašte: Sofija 1885 metais, Jadvyga 1891-aisiais.
Beje, Sofijos krikšto motina buvo tėvo sesers dukra – garsi šviesuolė, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Kai A. Smetona buvo išrinktas Lietuvos prezidentu, jo žmona Sofija tapo pirmąja valstybės dama. Ji buvo aktyvi moterų judėjimo veikėja, dalyvavo labdaros veikloje, buvo Vytauto Didžiojo muziejaus statybų komiteto iždo globėja ir kt.
Ir Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė – protinga, išsilavinusi moteris, viena iš Lietuvos moterų tarybos įkūrėjų, rašytoja, žurnalistė, vėliau Informacijos biuro Berne ir Paryžiuje vadovė ir kt.
Pasižymėjęs mūšyje
J. Tūbelienės ir S. Smetonienės brolis, Panevėžio burmistras T. Chodakauskas taip pat augo Gavenonyse (Šiaudiniai) Pakruojo krašte, tik gimė jis kitur – 1889 metais Serbentiškių dvare.
Šeimos motina Marija Johana Chodakovska buvo kilusi iš Panevėžio, o tėvas, pareigos dvarininkas Antonijus Chodakovskis iš Zarasų krašto.
Giminė sena, su nuosavu herbu ir dar XV amžių siekiančia genealogija, prasidedančia nuo iš Lenkijos kilusio Mikalojaus Chodakovskio.
O būsimasis Panevėžio burmistras Tadas Chodakauskas baigė Peterburgo gimnaziją, universitete studijavo fiziką ir matematiką, bet mokslų nebaigė, mat buvo mobilizuotas į kariuomenę. Mokėsi Aleksandrovsko karo mokykloje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare.
Lemtingais 1918 metais grįžo į Lietuvą ir gruodžio mėnesį stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Jaunas kariškis pasirodė labai gerai ir už dalyvavimą Širvintų-Giedraičių kautynėse apdovanotas Vyties kryžiumi.
1919 m. lapkričio mėnesį T. Chodakauskas paskiriamas Panevėžio miesto ir apskrities komendantu.
Tramdė nusikaltėlius
1919 metai Panevėžio istorijoje buvo labai nelengvi.
Sausio pradžioje miestą paliko vokiečių kariniai daliniai, tą patį mėnesį į miestą įsiveržė Raudonoji armija ir įsigalėjo nauja okupacinė valdžia.
Galutinai Panevėžys išvaduotas 1919 m. gegužės 23 d.
Padėtis mieste dėl ligų, epidemijų, nepritekliaus, plėšikavimų buvo labai sudėtinga, tad vienas svarbiausių uždavinių ir buvo įkurti miesto komendantūrą.
Pirmuoju miesto komendantu tapo vokiečių tautybės karininkas Pr. Puzeris fon Mileris.
Naujasis komendantas neilgai tebuvo poste. Jį ir pakeitė karininkas T. Chodakauskas, o jo padėjėju paskirtas karininkas Vaclovas Karvelis.
Labai svarbu buvo susitvarkyti su Panevėžio apylinkėse siautėjusiais plėšikais, dėl jų plėšikavimo ir mieste, ir visoje apskrityje gyventi tapo labai nesaugu.
Panevėžyje net buvo įkurti sulaikymo namai, kur ir kalinti įvairūs nusikaltę asmenys. Plėšikai buvo atiduodami karo lauko teismui, labiausiai nusikaltę sušaudomi.
Panevėžio komendantūra labai daug prisidėjo palaikant tvarką mieste.
Jos darbuotojai sėkmingai išlaikė sudėtingo laikotarpio egzaminą ir nuo 1924 metų T. Chodakauskas tapo Panevėžio miesto burmistru, o komendantūrai pradėjo vadovauti kiti asmenys.
Burmistro pareigas T. Chodakauskas taip pat sėkmingai vykdė, už veiklą apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.
1922 metų vasario 15 dieną T. Chodakauskas vedė Jadvygą Velti (Kosinska), kilusią iš Linažiedžių kaimo Panevėžio rajone.
Kita pavardė, kitas gyvenimas
Šeimos gyvenimas klostėsi darniai, jie augino Jadvygos sūnų Stasį, tikėjo gražia ir šviesia ateitimi.
Bet atėjus 1940-iesiems Chodakauskų šeima buvo priversta trauktis iš Panevėžio.
Jie apsistojo Dancige ir ten gyveno iki 1945 metų – T. Chodakauskas dirbo ūkyje valdytoju.
Raudonajai armijai artėjant, teko bėgti ir iš Dancigo, tad žmona su sūnumi išvyko į JAV, o Tadas, minima, dėl to, jog šito reikalavo vokiečiai – pasiliko.
1945 metais gavęs kitą – Leono Liutkevičiaus pavardę – buvęs Panevėžio burmistras grįžo į Lietuvą.
Apsigyvenęs pas ūkininką Masaitį Vilkaviškio rajone dirbo pagalbiniu darbininku.
Tais pačiais 1945 metais vėl staigus posūkis vyro gyvenime. Gruodžio 22 dieną sovietinio saugumo pareigūnai jį suėmė, ir, kaip paaiškėjo, užverbavo, suteikė Liūto slapyvardį.
Prasidėjo keista ir negarbinga T. Chodakausko gyvenimo dalis.
Iš pradžių jis naudotas norint išgauti žinias kaip kameros agentas Marijampolėje.
Pakirto infarktas
Panevėžio kraštotyros muziejus pateikia duomenis, kad po poros metų, 1947-aisiais, įsiskverbiama į organizaciją „Auksinė gvardija“ ir netrukus suimama dešimt tos organizacijos narių.
1948 metais Liūtas įsiskverbė į Žemaičių partizanų apygardą ir prisidėjo prie apygardos vado suėmimo.
Dar po metų, 1949-aisiais, jis prisidėjo ir dalyvavo suimant iš Vakarų permestą partizanų desantą, vadovaujamą Jono Deksnio.
Tuo metu ir vėliau T. Chodakauskas gyveno Vilniuje gana skurdžiai, buvo ligotas, ne kartą gydėsi ligoninėje.
Gal nebepakeliant taip susiklosčiusio likimo ir savo poelgių naštos, T. Chodakauską ištiko miokardo infarktas ir 1959 metų balandžio 22 dieną jis mirė. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
O jo statytas namas ir toliau liko Panevėžio dalimi – išvaizdus pastatas su sava istorija ir savomis patirtimis.
Daug, jei galėtų, papasakotų šios geltono mūro sienos, mačiusios ir gerovę, ir kančias bei ašaras.
Po antrosios sovietų okupacijos T. Chodakausko pastate buvo įsikūrusi Panevėžio apskrities MVD–MGB, vėliau KGB administracija.
Čia sovietų saugumas dirbo iki 1991 metų rugpjūčio.
Vėliau šioje pastogėje įsikūrė ir iki šiol veikia Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Panevėžio valdyba.
