Tryliktą kartą grožio ir gamtos mylėtojus į susitikimą pakviesiančios Burbiškio tulpės, pasirodo, dvare buvo puoselėjamos dar Mykolo Baženskio valdymo laikais.
Tarsi kažkas liepė
Rytoj visi keliai ves į Radviliškio rajone esantį Burbiškio dvarą, į didžiulį populiarumą pelniusią, jau tryliktą kartą čia rengiamą tulpių žydėjimo šventę.
Visą šią savaitę Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio direktorius Egidijus Prascevičius sukosi gausybės rūpesčių ir darbų rate. Ne juokas surengti tūkstančius žiūrovų, šimtus prekybininkų, dešimtis muzikantų sutrauksiančią šventę.
Tačiau tokia veikla direktoriui prie širdies – Burbiškio dvaro atgimimo, jo kilimo naujam gyvenimui iniciatorius ir svarbiausias veikėjas, rodos, niekada nepervargsta.
Užaugęs netoli dvaro esančiame kaime E. Prascevičius dažnai čia lankydavęsis ir nuo pat jaunystės puoselėjęs idėją atgaivinti, prikelti Burbiškio dvarą. Ir, kai tokia galimybė atsirado, griebėsi darbo atraitojęs rankoves.
„Tarsi kas liepdavo eiti ir daryti, nenuleisti rankų“, – prisiminė nelengvus pirmuosius žingsnius E. Prascevičius.
Pirmiausia, iškeldinus dvare gyvenusias šešias šeimas, buvo pradėta tvarkyti aplinka, griaunamos parke pastatytos malkinės, pašiūrės, daržinėlės. Organizuotos talkos, kirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, valyti tvenkiniai.
1991 metais E. Prascevičiaus iniciatyva įkūrus Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, Burbiškio dvaras tapo vienu iš šio muziejaus skyrių.
Nuo pat pertvarkos pradžios buvo tęsiama Burbiškio dvaro tradicija auginti tulpes. Iš pradžių tam neteikiant ypatingos reikšmės, šiaip sau – dėl grožio. Kaip kadaise kalbėdavo tulpių daug augindavęs Burbiškio dvaro savininkas Mykolas Baženskis: „Kad primintų Olandiją.“
E. Prascevičius pasakoja, kai daug darbų dvare jau buvo padaryta, norėjęsi kažkaip atkreipti visuomenės dėmesį, pranešti visiems, kad Burbiškio dvaras atgimė, kad jis atviras ir turintis ką pasakyti ir parodyti – tuomet ir buvo sumanyta pirmoji tulpių žydėjimo šventė.
Renginys pavyko ir tapo tradiciniu.
Vis daugiau žiedų
E. Prascevičius sako, kad neverta nė lyginti pirmųjų ir dabar vykstančių švenčių. Kiekvienais metais žydinčių tulpių plotai vis didesni, žiedai vis įvairesni, pramogų, lankytojų gausiau, o ir pamatyti jie gali vis daugiau.
Dvaro parkas užima 30 hektarų plotą – jame esančių kelių ir takelių susidaro penki kilometrai. XX amžiaus pradžioje Burbiškio dvare buvo rūmai, ledainė, pirtis, guvernantės namas, virtuvė, oranžerija, sodininko namas ir ūkinis pastatas, arklidė, svirnas, tvartas, balandinė, klojimas, motorinis malūnas, kalvė. Iš dvare buvusių 14 pastatų kai kurių buvo išlikę tik griuvėsių dalys ar pamatai.
Pokario metais dvare buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Rūmų salės buvo performuotos į butus. Nugriauta dalis dvaro sodybos pastatų – pirtis, svečių korpusas, keturių aukštų bokštas, karietinė, gulbių namelis, oranžerija, guvernantės namas.
Radviliškio rajono savivaldybei gavus lėšų iš Europos Sąjungos fondų, išlikę dvaro pastatai buvo restauruoti. Naujam gyvenimui pakilo arklidės, svirnas, tvartas, virtuvė, balandinė, sodininko namas, oranžerija ir ūkinis pastatas, atkurti tilteliai, keturių aukštų bokštas, pirtis, altana.
Burbiškio dvare siekiama atkurti kuo tikslesnį praeities vaizdą. Dvare rengiamos ne tik tulpių žydėjimo šventės, čia vyksta mokslinės konferencijos ir seminarai, pramoginiai renginiai, švenčiami asmeniniai jubiliejai, vestuvės.
Fotografijos iš praeities
Atgaivinant dvarą bene didžiausią pagalbą suteikė šviesaus atminimo dvaro valdytojo Mykolo Baženskio pomėgis viską įamžinti fotografijose. Tais laikais retas, brangus ir neįprastas pomėgis davė daug – į ateitį perkėlė kiekvieno dvaro kampelio vaizdą, čia gyvenusių žmonių veidus, rūmų sales.
Rengdamas šventes, susitikimus dvarininkas kviesdavo iš Panevėžio profesionalų fotografą – šis pridarydavo daugybę nuotraukų, klijuodavo jas į albumus. Vieni albumai likdavo dvare, kitus – su užrašu „Souvenirs de Burbiške“ – išsiveždavo svečiai. Iš nufotografuotų Burbiškio parko vaizdų buvo gaminami ir atvirukai, jais taip pat būdavo apdovanojami svečiai.
Daugybę nuotraukų, atvirukų, albumų E. Prascevičius surinko iš aplinkinių gyventojų, dvarininko palikuonių, kolekcininkų, atsitiktinių vietų.
Dalis nuotraukų eksponuojama dvare – jose matyti, kaip Burbiškyje gyventa, pramogauta, kurta 1910-aisiais, 1912-aisiais, 1920-aisiais, 1928-aisiais ir kitais metais. Nuotraukos, taip pat išlikę inventorizacijos dokumentai padėjo atkurti autentišką praeities aplinką.
Pirmoji skulptūra Vytautui
Pasakodamas apie dvarą E. Prascevičius ypatingą dėmesį skiria Mykolui Baženskiui, dvarą po tėvo mirties paveldėjusiam 1903 metais.
Jaunystėje būsimasis dvaro valdytojas mokėsi Rygoje, studijavo agronomijos mokslus Leipcige. „ Buvo labai romantiškas žmogus“, – teigia muziejaus direktorius.
M. Baženskis domėjosi muzika, daile, istorija, literatūra. Mėgo skaityti Adomo Mickevičiaus poemas, kuriose buvo aprašyta Lietuvos praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Garsaus ir mylimo poeto kūryba jį skatino domėtis istorija, Lietuvos praeitimi ir senove.
A. Mickevičiui Burbiškio parke buvo pastatytas paminklas – iki šiol išlikusi ir dvare eksponuojama nuotrauka, kurioje įamžinta, kaip 1911 metais šis paminklas buvo iškilmingai atidengiamas. Prie paminklo sustojęs būrelis M. Baženskio svečių.
Šių laikų garsaus poeto paminklas sulaukė gerokai suniokotas, kulkų suvarpytas. Jis buvo atnaujintas, tad ir dabar puošia parką. E. Prascevičius pasakoja, kad M. Baženskis buvo sumanęs skulptūromis išpuošti visą dvaro parką ir 1910-aisiais susipažinęs su jaunu ir gabiu skulptoriumi Kazimieru Ulianskiu jam užsakė daug darbų. K. Ulianskis sukūrė paminklą A. Mickevičiui, liūtų skulptūras tiltui, Šv. Mergelės Marijos, Nimfos skulptūras, Baženskių šeimos biustus ir herbus bei kt.
1912 metais parko centrinėje dalyje buvo pastatytas K. Ulianskio kūrinys – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas. Tai buvo pirmasis Vytauto paminklas Lietuvoje. Stebuklas, kad jis nė karto nebuvo nugriautas, išstovėjo net sovietmečiu, kai buvo niokojama viskas, kas priminė didingą Lietuvos praeitį. Ir dabar atnaujintas paminklas jau daugiau kaip šimtą metų stovi Burbiškio parke.
Atvyks anūkai
Tulpių žydėjimo šventėje šiemet dalyvaus ir Mykolo Baženskio anūkai, dvarą Radviliškio savivaldybei dovanojusio Adomo Baženskio vaikai Jurgis ir Andrejus su šeimomis. Baženskiai gyvena Lenkijoje.
Jų senelio šeima iš Burbiškio į Lenkiją buvo priversta trauktis 1941 metais, prasidėjus pirmiesiems trėmimams į Sibirą. Dalį dvare buvusių vertybių Baženskiai pasiėmė, kitas išvežė pas pažįstamus žmones, likusios rūmuose vertybės karo metu buvo išgrobstytos.
1992 metais Burbiškio dvarininkų paveldėtojas Adomas Baženskis dvarą padovanojo Radviliškio rajono savivaldybei su sąlyga, kad dvaro ansamblis bus naudojamas Lietuvos kultūros poreikiams.
Taip pat jis paprašė, kad dvare būtų įrengta pora kambarių, kuriuose visada galėtų apsistoti į Burbiškį atvykę jo palikuoniai. Tokie kambariai buvo įrengti ir dabar Baženskiai turi kur apsistoti atvažiavę į savo senelio dvarą.
M. Baženskis buvo įkūręs didelį, puošnų dvarą, jo nurodymu buvo iškasti tvenkiniai, suformuotos ir tilteliais sujungtos salos. Dvaro parke vandens telkiniai užima 3,5 hektaro, vanduo supa 15 salų, jungiamų 20 tiltelių. Pradėjus dvaro restauraciją buvo išlikęs tik vienas tiltelis – kiti atkurti pagal jo pavyzdį, taip pat pagal nuotraukas.
Dvaro svečiai ypač mėgo plaukioti valtelėmis parko tvenkiniais, ilgus pasivaikščiojimus po parką. Burbiškio dvare nuolat vykdavo poezijos skaitymo vakarai, kamerinės muzikos koncertai. Parkas buvo atviras ir vaikų ekskursijoms.
Portretas sugrįžo
Direktoriaus E. Prascevičiaus kabinete – gražaus jauno vyro portretas, kaip byloja dailininko T. Rostvorovskio autografas, tapytas 1917 metais.
Pasirodo, čia nupieštas Mykolas Baženskis. Į dvarą portretas sugrįžo susiklosčius keistoms ir neįtikėtinoms aplinkybėms.
„Pasitraukdamas iš Burbiškio M. Baženskis buvo pasiėmęs daug nuotraukų, knygų, paveikslų, tarp jų ir šį savo portretą. Prieš pasitraukdamas į Lenkiją, jis slapstėsi Anciškiuose pas kleboną, ten savo brangius daiktus ir paliko. Klebonas 1949 metais buvo ištremtas, o likusi jo šeimininkė, bijodama laikyti dvarininko daiktus, nuvežė juos pas seserį į kitą kaimą ir paslėpė daržinėje šiene. Ilgus metus vertybės ir išgulėjo trobesy po šienu, kol suradę moters vaikai juos išsivežė į Kauną“, – pasakojo E. Prascevičius.
Kurį laiką vertybės gulėjo stalčiuose. Kadangi ant kai kurių knygų ir nuotraukų albumų buvo Burbiškio dvaro antspaudas, žmonės paskambino E. Prascevičiui ir pranešė apie radybas. Kai nuotraukas ir knygas muziejus nupirko, vienas iš radėjų prisiminė, kad dar yra ir portretas. Iš pradžių nebuvo aišku, kas portrete pavaizduotas, paskui pagal nuotraukas, užrašus pavyko išaiškinti, jog čia M. Baženskis. Taip jo portretas sugrįžo atgal į Burbiškio dvarą.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
